Priminsiu, kad turime tokį ironišką posakį, kad "Aš čia tik vienas protingas". Panašiai jaučiausi skaitydama šią gausybe sudėtingų žodžių prikištą knygą. Atrodo, kad E.W.Said būtent taip galvojo apie save, o savo...

Priminsiu, kad turime tokį ironišką posakį, kad "Aš čia tik vienas protingas". Panašiai jaučiausi skaitydama šią gausybe sudėtingų žodžių prikištą knygą. Atrodo, kad E.W.Said būtent taip galvojo apie save, o savo požiūrį apie Vakarų mąstymo apie Rytus niuansus laikė vieninteliu teisingu. Kas mano kitaip, tas tikrai klysta arba net tyčia (juk imperialistiškai mąstantis vakarietis, visgi!) gina neva nuo Vakarų neatskiriamą dominavimą prieš Rytus.

Tai gana erzino.

Leidžiu save vadinti neišsilavinusia, tačiau nepatikėčiau, kad tai - viena įtakingiausių praėjusio amžiaus knygų. Nebent, kaip mačiau vienoje apžvalgoje, mazochistiškai nusiteikusiems vakariečiams.

Iš esmės E.W.Said nuolatos kartojo, kad viskas, ką "vakariečiai" sakė ar rašė apie Rytus yra klaidinga, iškreipta ir pabrėžia Vakarų dominavimą. Jei įvykdavo kokių nors pokyčių ir vyraujantis požiūris pasislinkdavo link E.W,Said požiūrio, jis vis tiek buvo klaidingas, iškreiptas ir pabrėžė Vakarų dominavimą.

Ironiška, bet susidaro įspūdis, kad tai, kuo kaltinami Vakarai, tinka ir E.W.Said - juk jis tik vienas teisus, viską žino ir viską supranta :) Beje, Arabų pasaulyje bent jau iš pradžių ši knyga neturėjo atgarsio.

Nemanau, kad galima taip lengvabūdiškai trinti tai, ką per keletą šimtmečių šioje srityje nuveikė kiti mokslininkai ar rašytojai tiesiog ištrinti. Ar tikrai tarp tiek daugybės skirtingų žmonių visi galėjo būti neteisūs ir nieko nesuprasti apie tą sritį, į kurią taip ilgai gilinosi? Ar visi piktybiški? Juk kaip tik ilgai Rytais buvo labai domimasi ir žavimasi.

Nors manęs daug kas neįtikino ir į kai ką negalėjau žiūrėti kitaip nei į įsižeidusio vaiko kaprizus, turiu pripažinti, kad knygos tikslas yra geras, į daug ką teisingai atkreiptas dėmesys, be to, kadangi "Orientalizmas" daug kur sukėlė didelį susidomėjimą ir paskatino diskusijas, yra tik sveikintina. Žinoma, autorius puikiai išmano šią sritį ir jo pateikiamas istorinis-kultūrinis kontekstas itin platus.

Ar tai kaip nors pakeitė mano ankstesnį požiūrį apie Rytus? Ne. Ar aš skaitysiu kokią E.W.Said knygą? Tikrai tikiuosi, kad neprireiks :)

Jei esate mazochistas europietis, ši knyga - kaip tik Jums, jei ne... Na, nebent Vidurinieji Rytai būtų Jūsų domėjimosi laukas. Tai iš tikro sunkiai skaitoma knyga. Aš ją skaičiau su tokiais tarpais, kad man tai užtruko apie metus ar pusantrų.

Knyga apie neišsipildžiusią meilės svajonę, kaip ir visuomet aktualią lietuvių literatūroje. Šiaip patiko, nebuvo nuobodi, greitai skaitoma, liūdna ir šiek tiek graudi. Prieš kurį laiką teko skaityti Jono Mikelinsko...

Knyga apie neišsipildžiusią meilės svajonę, kaip ir visuomet aktualią lietuvių literatūroje. Šiaip patiko, nebuvo nuobodi, greitai skaitoma, liūdna ir šiek tiek graudi. Prieš kurį laiką teko skaityti Jono Mikelinsko kūrinį Genys yra margas. Palyginus šis - tikra atgaiva.

8/10

Turiu prisipažinti - esu knygoholikė. Man reikia knygų. Aš jų vis perku net tada, jei neturiu kur padėti ar neaišku, kada turėsiu joms laiko perskaityti. Kelis kartus per metus sau prižadu ir dar dažniau sau primenu,...

Turiu prisipažinti - esu knygoholikė. Man reikia knygų. Aš jų vis perku net tada, jei neturiu kur padėti ar neaišku, kada turėsiu joms laiko perskaityti. Kelis kartus per metus sau prižadu ir dar dažniau sau primenu, kad knygų nebepirksiu, kol dauguma nebus perskaitytos ir neatlaisvins lentynų. Bet štai ir vėl mano pažadus pamiršti priverčia puiki akcija: Agatha Christie knygos po 6 Lt! Ir kaip gi aš nenusipirksiu visų, kurių dar neturiu, savo mėgstamos rašytojos knygų... "Listerdeilo paslaptis" buvo viena iš jų.

Iki tol esu skaičiusi tik Agathos Christie detektyvus, o čia buvo trumpos istorijos. Pažinau kiek kitokią autorės pusę. Pasakojimai man pasirodė ne kriminaliniai, o veikiau paslaptingi ir kiekvienas iš jų netgi turėjo romantikos atspalvį. Tačiau skaitant istoriją po istorijos ėmė ryškėti ir dar vienas jų panašumas - daugumoje veikėjai yra arba pasiturintys, arba priklausantys aukštesniajam luomui, arba tokiais kažkada buvę. Kai jau pagalvodavau, kad atsirado tikrai sunkios padėties veikėjas, staiga viskas pasikeisdavo: "Su tokiais drabužiais jie man neduos net bedarbio pašalpos. <...> Tai buvo tiesa - Džordžo drabužiai buvo tikras siuvėjo meno triumfas." [59 psl.] O kokie puikūs, nepaprastų gebėjimų Skotland Jardo inspektoriai! "Tačiau man regis, kad, linijomis sujungus taškus ant i, kažkas išeina. O, dievaži, sere, tai yra Portsnaufo uosto gynybos įtvirtinimų planas." [79 psl.] Net ir Agathos Christie laikais buvo asmenų, kurie scenoje labiau pasikliauja savo grožiu nei kitais gabumais: "Apskritai mano šansai gana neblogi, - sumurmėjo ji sau. - Įdomu, ką visa tai reiškia? Galbūt renkamas gražuolių choras." [147 psl.] Oi, kaip ši mergina klydo!

Viena istorija, "Dainelė apie šešių pensų monetą", priminė man kitą, anksčiau skaitytą, Agathos Christie knygą "Rugiai kišenėje" - abiejuose yra eilėraštukas apie rugius ir paukščius. O istorijoje "Radžos smaragdas" radau pažįstamą vardą - Džeimsas Bondas. Deja, šitas Bondas buvo sukurtas anksčiau nei garsusis bendravardis ir jam gyvenime sekėsi visiškai kitaip nei merginų numylėtiniui agentui.

Šios trumpos istorijos buvo puikus skaitinys prieš miegą. Neįpareigoja ir puikiai atpalaiduoja.

"Laukinių sunkvežimių medžioklė" - (mokslinis) fantastinis romanas.

Ko gero, žodis 'mokslinis' į skliaustelius įdėtas ne be reikalo. Mokslo nėra daug.

Knygos pradžia atrodė įdomi, tačiau vis kirbėjo kažkoks "bet". Mano...

"Laukinių sunkvežimių medžioklė" - (mokslinis) fantastinis romanas.

Ko gero, žodis 'mokslinis' į skliaustelius įdėtas ne be reikalo. Mokslo nėra daug.

Knygos pradžia atrodė įdomi, tačiau vis kirbėjo kažkoks "bet". Mano nuomone, pavadinimas nėra labai tinkamas, nes būtent pasibaigus laukinių sunkvežimių medžioklei knyga mane užkabino.

Vis dėlto tai nėra eilinė fantastikos knyga. Iki šiol dar neteko susidurti su kūriniu, kuriame mechanizmai yra gyvi. Tai yra, žmogus/elfas/gnomas/etc. gali valdyti automobilį/autobusą/sunkvežimį/etc., bet jis vis tiek yra gyvas. Veikėjų tikslas yra sužinoti, kaip galima gaminti mechanizmus, nes jų suvokimu jie gimsta patys.

Vartojų žodį "mechanizmai", o ne "mašinos" (kaip buvo rašoma knygoje), kad nebūtų galvojama, kad kalbama tik apie automobilius. Šioje knygoje gyva yra viskas: namai, mašinos, traukiniai, etc....

Man knyga kiek per staigiai pasibaigė: kurį laiką veikėjams nesisekė, nes Sistema norėjo sutrukdyti. Paskui staiga jie ėmė ir viską padarė, ko tik reikėjo. Veikėjų tikslas - patekti į Krymą (knygoje tai yra sala). Tai jiems sekėsi itin sunkiai. O kai tik pateko į trokštamą vietą, tuoj pat viskas pradėjo sektis. Aš ne itin mėgstu tokias staigias knygų pabaigas, tad tai buvo šios knygos minusas.

Vis dėlto knyga yra įdomi, galinti įtraukti tiek lengvos fantastikos, tiek nuotykių mėgėjams.

Oficiali dalis: Išleista 1985 metais vokiečių rašytojo Patriko Ziuskindo (Patrick Süskind). Veiksmas vyksta XVIII a. Prancūzijoje. Pagrindinis veikėjas Žanas Batistas Grenujis turi tobuliausią uoslę pasaulyje, tačiau pats...

Oficiali dalis: Išleista 1985 metais vokiečių rašytojo Patriko Ziuskindo (Patrick Süskind). Veiksmas vyksta XVIII a. Prancūzijoje. Pagrindinis veikėjas Žanas Batistas Grenujis turi tobuliausią uoslę pasaulyje, tačiau pats nekvepia visai. Grenujis pasaulį mato nosimi - kvapai yra vienintelis dalykas, kuriam jis teikia reikšmę. Toks skirtingas vertybių suvokimas galiausiai atveda prie katastrofos. Nepaisant gražaus pavadinimo, knyga yra žiauri ir nė trupučio ne romantiška. Tobulai perteikiama tamsi XVIII amžiaus Prancūzijos realybė.

Mano jausmai:
Oficialioje dalyje buvo užsiminta, kad XVIII amžiaus Paryžius yra perteiktas "Tobulai"... Ir turiu pasakyti, kad šį kartą, tai nėra nė kiek perdėta... Ant knygos nugarėlės taip pat parašyta, kad tai išskirtinė knyga, ir kad tokios daugiau nėra. Tas irgi gryna tiesa...
Net nežinau, kaip knygą pavadinti... istorinė? Gal... XVIII amžius... bet joje nesiekta išryškinti kažkokių praeities įvykių... istorija apie unikalų žudiką? Tai jau kaip detektyvas, trileris... Gal... Bet nusikaltimo ir tyrimo eigos nebuvo... Žmogžudysčių buvo... Be to, rašymo stilius toks su juokeliu... Na, bet tikrai tai nėra juoką kelianti knyga... Sakytum psichologinė, juk Grenujis savęs ieškojo... Bet tai nėra pamokanti istorija... Taip, daug visko buvo apie kvepalus... Gal rašytojas juos labai mėgsta... Kas dabar žino? Bet tai turbūt vis tiek nėra duoklė kvepalų verslui... Vis dėlto kvapų genijus... žudikas.
Parašysiu apie Grenujo motiną. Taip bus galima pajusti rašytojo stilių, kada jis pasakoja apie veikėjus.


"Grenujo motina, dar jauna moteris, - kaip tik įpusėjusi trečią dešimtį, - atrodė visai daili, burnoje turėjo beveik visus dantis, o ant galvos šiek tiek plaukų, išskyrus podagrą, sifilį ir lengvą plaučių tuberkuliozę, nesirgo jokia rimta liga ir tikėjosi dar ilgai gyventi - kokius penkerius ar dešimt metų,- galbūt ir ištekėti kada nors, o tapusi garbinga kokio našlio amatininko žmona, pagimdyti ir tikrų vaikų."


Be abejo, knygoje labai stiprų vaidmenį atlieka kvapų įvairovė... Čia rašytojas įvardija tuberozių, eukaliptų, apelsinmedžių, jazminų, rožių, kiparisų ir dar visokių gerų kvapų... ir tuoj pamini, kad Paryžius buvo labiausiai dvokiantis miestas karalystėje... Atrodo, jau pagauni, kaip skaniai visa aplinka turi kvepėti... bet rašytojas nepamiršta pagadinti visko ir tuoj papila smulkius aprašymus žmogaus kvapo... kaip žinia, to meto žmonės ne itin mėgo vandens procedūras... rašytojas mini, kad smirdėjo net karaliaus dvaras...


"Yra kvapų išsilaikančių dešimtmečiais. Muskusu įtrinta spinta, cinamono aliejuje išmirkytas odos gabalėlis, ambros gniutulėlis, dėželė iš kedro kvepia, tol, kol gyvi. O kiti - limečių aliejus, bergamotės, narcizų ir tuberozių ekstraktai, ir daugelis kitų žiedų kvapų - išsivadėja jau po kelių valandų, jei prie jų laisviau prieina grynas oras. Parfumeris priešinasi šiai fatališkai aplinkybei perdėm lakius kvapus sujungdamas su tvaresniais... Šis triukas Grenujui kartą puikiai pavyko su tuberoziu aliejumi, kurio aromatą supančiojo kruopelyte cibetino, vanilės, labdano ir kipariso ir būtent taip jį dar labiau išryškino. Kodėl negalima padaryti ko nors panašaus ir su tos mergaitės kvapu? Kodėl šį vertingiausią ir gležniausią iš visų kvapų jis turėtų švaistyti vartodamas gryną?"


Na, įdomus tas pasaulio pažinimas pagal uoslę.
Jeigu kas matė filmą, tai nevenkite paskaityti ir knygą... istorija panaši... ir filmas tikrai neblogas... pasisekė aktoriui perteikti tą bejausmę, šalto proto valdomą kvapų genijaus asmenybę... bet vis tiek... filme... ne viskas taip... filme neperteikti tie įvairiausi kvapai ir jų gausybė... knygoje tas paveikia sąmonę...

Ši knyga buvo labai įvairiapusiška. Ją sudaro du skyriai. Pirmajame puikiai atvaizduojamas karas - atmosfera, išgyvenimai, tai, kad karas lygus visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinės padėties, lyties, užimamų pareigų...

Ši knyga buvo labai įvairiapusiška. Ją sudaro du skyriai. Pirmajame puikiai atvaizduojamas karas - atmosfera, išgyvenimai, tai, kad karas lygus visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinės padėties, lyties, užimamų pareigų ir t.t. Jeigu būčiau žinojus, apie ką bus antras skyrius, greičiausiai nebūčiau ėmusis skaityti šios knygos. Antras skyrius - tai eilinis romanas, kuriame vaizduojama meilė tarp priešų, neapykanta, pavydas.

Po antrojo skyriaus prasideda priedai: autorės dienoraščio fragmentai, laiškai bei pabaigoje - biografija. Įdomu tai, kad Irene Nemirovsky norėjo parašyti 1000 puslapių romaną, tačiau nespėjo. Dienoraščio ištraukose vaizduojamas šios knygos planas, perskaičius knygą pasidaro aišku, kad iš plano mažai kas belikę.

"Žemyn galva į Australiją" - tai dar viena lengvu šmaikščiu stiliumi Martyno Starkaus parašyta knyga apie keliones. Australija - tai didžiulė dykuma, o joje gyvenantys žmonės - visiškai atsipalaidavę, nuolat juokaujantys....

"Žemyn galva į Australiją" - tai dar viena lengvu šmaikščiu stiliumi Martyno Starkaus parašyta knyga apie keliones. Australija - tai didžiulė dykuma, o joje gyvenantys žmonės - visiškai atsipalaidavę, nuolat juokaujantys. Jiems viskas "mañana". Tradiciškai Starkaus ir Radzevičiaus komanda susitiko su vietos lietuviais, turėjo malonių (ir ne tik) nuotykių, ieškodami mašinos nuomai, turėjo koreguoti suplanuotą maršrutą - tiek dėl besikeičiančių oro sąlygų, tiek dėl neplanuotų kvietimų sudalyvauti šventėse.

Man labiausiai įstrigo Martyno vizitas apleistam kino teatre bei jojimas buliais. Dabar patyliukais tikiuosi, kad Marčius jau dirba prie knygos apie Japoniją. :))

Pagal šią knygą pastatytas filmas "Dingusi" (2014 metais), kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Ben Affleck ir Rosamund Pike. Išreklamuoti ir išgirti - knyga ir filmas - tad nusprendžiau pradėti nuo knygos.

Penktosios...

Pagal šią knygą pastatytas filmas "Dingusi" (2014 metais), kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Ben Affleck ir Rosamund Pike. Išreklamuoti ir išgirti - knyga ir filmas - tad nusprendžiau pradėti nuo knygos.

Penktosios vestuvių metinės. Vakare vyras grįžta namo ir aptinka grumtynių pėdsakus, o žmona dingusi. Dingusioji yra populiarios knygų serijos apie Nuostabiąją Eimę prototipė, tad žiniasklaidos dėmesys didelis. Po truputį ima aiškėti faktai, kad sutuoktinių (Eimės ir Niko) gyvenimas toli gražu nebuvo tobulas. Vis labiau pradedamas įtarinėti vyras, kuris ir elgiasi keistai. Tačiau ar tikrai žmona tokia vargšė ir nuskriausta vyro, kaip rodo kai kurie įkalčiai ir pasakoja liudininkai?

Knygą jau perskaičiau, bet nemanau, jog susigundysiu filmu. Arba tiesiog dar ne dabar. Knygoje atsiskleidžiau vidiniai pagrindinių veikėjų, Niko ir Eimės, išgyvenimai ir mintys. Įdomūs veikėjai, tiesiog jie man nebuvo patrauklūs, neturėjau už ką "sirgti" ar pergyventi.

Skaitydama knygą pagaudavau save ją beskaitant kaip romaną. Taigi tekdavo sau priminti, kad tai yra tikra istorija, kad moterys ir merginos kai kur ne tik neturi teisės rodyti savo veido, mokytis skaityti bet ir išeiti į gatvę...

Skaitydama knygą pagaudavau save ją beskaitant kaip romaną. Taigi tekdavo sau priminti, kad tai yra tikra istorija, kad moterys ir merginos kai kur ne tik neturi teisės rodyti savo veido, mokytis skaityti bet ir išeiti į gatvę be artimo vyro palydos. Tokių vietų dar yra ir šiandien pasaulyje.



Skaičiau knygą, žavėjausi Malalos užsidegimu ir noru mokytis viską, netgi fiziką, net kai ji nesiseka. Taip pat neatsistebėjau jaunos pauglės drąsa pasipriešinti ginkluotiems talibams. Nuostau kad tokių žmonių yra. Tikra Pakistano Motina Teresė.



Nuoširdžiai tikiuosi, ir, tiesą sakant, tuo neabejoju, kad jaunos moters svajonė tapti politike ir grįžti į Pakistaną bei pakeisti jį, išsipildys.



Puiki knyga, kurią tikrai reikėtų perskaityti visiems. Ne tik parodo kitokį pasaulį, bet ir įkvepia siekti savo svajonės bei daryti gerus darbus.



Skaitydama verkiau. Dar labiau pasididžiavimo ir džiaugsmo ašaros rieda žiūrint Malalos kalbas youtube.

Baugu pripažinti, bet tai berods pirmasis mano skaitytas A. Dumas romanas. Atsižvelgiant į tai, ko tikėjausi iš šios knygos (sausa klasika, mėgstama tėvų, ne kitaip), buvau tikrai gana maloniai nustebinta.

A. Dumas...

Baugu pripažinti, bet tai berods pirmasis mano skaitytas A. Dumas romanas. Atsižvelgiant į tai, ko tikėjausi iš šios knygos (sausa klasika, mėgstama tėvų, ne kitaip), buvau tikrai gana maloniai nustebinta.

A. Dumas meistriškai aprašė ir išreiškė ne vien pagrindinius veikėjus, bet ir juos supančius, taip pat ir pagrindinio veiksmo link vedančius veikėjus. Tai įspudingas, dėmesį prikaustantis ir kartu nesudėtingas kūrinys. Dar niekad neskaičiau kūrinio, kurio pagrindinio veikėjo aistra būtų gėlės, kuriame gana paprastai aprašomos brutalios žūdynių scenos taip kontrastuotų su savotiškai idilišku viso romano pasakojimo tonu ir kuriame mane vis sustabdytų viena ar kita geniali mintis, verta pasižymėti.

Mano mėgstamiausia vieta - Rozos ir Kornelijaus, pagrindinių veikėjų, bendravimas ir įdomūs palyginimai su gėlėmis, kaip ir Kornelijaus pirminis svyravimas tarp to, kam prillauso jo širdis - juodajai tulpei ar Rozai.