Manieji lūkesčiai "Didžiųjų lūkesčių" atžvilgiu buvo dideli. Kad ir kaip tai keista, turint omeny, kad Dikensą skaityti prieš kokius aštuonerius metus, kai reikėjo mokykloje, bandžiau, bet su Oliveriu Tvistu pasistūmėjau...

Manieji lūkesčiai "Didžiųjų lūkesčių" atžvilgiu buvo dideli. Kad ir kaip tai keista, turint omeny, kad Dikensą skaityti prieš kokius aštuonerius metus, kai reikėjo mokykloje, bandžiau, bet su Oliveriu Tvistu pasistūmėjau vos keletą puslapių, kol sužinojau, kad vietoj šitos galima skaityti kitą knygą ir su didžiausiu džiaugsmu atsisveikinau su Dikensu. Dabar jau suprantu, kad šita knyga turbūt ne kažin kuo ir skiriasi nuo ano bandymo - tiesiog per tuos metus įgyta kantrybė net ir nelabai patinkančių knygų skaitymui pravertė ir aš ją perskaičiau, bet kaip jau turbūt aišku - manieji lūkesčiai solidarizavosi su Pipo ir jiems nebuvo lemta išsipildyti.


Romanas buvo, kaip tikėjausi, didingas. Papasakojo didžiąją dalį pagrindinio veikėjo gyvenimo, pradedant nuo pačios vaikystės. Drauge atskleidė ir daugelio kitų knygos veikėjų, kurie buvo tikrai ryškūs ir įdomūs, tragedijas. O svarbiausia - bene visi veikėjai susijungė į didžiulį tinklą ir retas kuris turėjo sąsajų tik su viena siužeto dalimi ar tik su vienu veikėju. Žodžiu, iš pažiūros tai vienas tų didžiųjų romanų, kurie yra sodrūs ne tik puslapių skaičiumi, kuris dažnai būna tikrai įspūdingas, bet ir siužeto vingiais, veikėjais ir įdomiais posūkiais. Tačiau iš vienos pusės to didingumo kai kur pritrūko, o kitur jis liejos pro kraštus, o toks išsibalansavimas man nebuvo prie širdies.


Didingumo perteklius pirmiausia pasireiškė tais pernelyg išpūstais tragikomiškais epizodais. Ryškiausias jų - Ponios Hevišem gyvenimo būdas - kelis dešimtmečius, taip ir nenusirengus vestuvinės suknelės, apsiovus tik vieną batelį sėdėti užtamsintuose dviejuose kambariuose, kurių viename vis dar pūva vestuvių pokylio vaišės. Jis tikrai nemažai davė romanui ir turbūt atmintyje po daugelio metų būtent jis išliks kaip ryškiausias epizodas. Bet koks gali būti realizmas su tokio lygio fantazijom!?


Vietomis, ypatingai pradžioje, šis romanas priminė Austen kūrinius. Veikėjai-idėjos, kalbantys nesąmones, amžinai tą patį per tą patį ir visi be išimties elgiasi kaip beždžionės, o ne žmonės. Tiesa, žinant kaip žaviuosi Austen kūryba, logiška būtų manyti, kad ir čia situacija turėjo būti panaši. Bet visgi ne. Skirtumas buvo tas, kad Austen kūryboje visuomet juntama ironija, pašaipa ir savaime suprantama tampa, kad visa tai perspausta, o Dikenso romane kažkaip tos pašaipos nesijaučia, viskas perdėm rimta ir situacijos ar veikėjų aprašymai ne ironišką šypseną, o antakius kelia. Ypatingai erzulys ėmė pradžioje, vėliau, Pipui bręstant, lindo jo paties pašaipos daigeliai ir jie buvo taiklūs, subtilus ir jausmas jau kitoks, tik gaila, kad ne tiek ir daug tų apraiškų.


Laikas turbūt pereiti ir prie pagrindinio veikėjo Pipo. Kaip jau minėjau, antroje knygos pusėje ėmė žavėti jo kartais apsireiškiantis skvarbus protas, įžvalgos ir lengva ironija. Bet šiaip jis erzinantis personažas, kuris niekuomet nieko nepasako, kuriam tiesiogine to žodžio prasme nupušusi šizofrenikė ir jos beširdė dukra kažkodėl tampa gyvenimo guru ir kuriam geriau būti kažkokiu nesveiku tos bobos projektu negu būti remiamam žmogaus, kuriam nors ir keistokai, visgi rūpėjo jis pats, o ne nesveikos fantazijos. Kuo žavėjausi iš jo poelgių tai nebent jo nuoširdžia pagalba draugui.


Ir štai priartėjau prie vietos, kuri lyg ir turėjo būti didingiausia, bet išėjo labai jau deformuota - meilės linija. Mat jokios meilės ten aš nemačiau. Tik įsikalbėtą maniją iš vienos pusės ir apskritą nulį iš kitos. Rimtai, jeigu Pipas ką nors ir mylėjo tai nebent jos grožį. O tai oi kaip toli iki ko nors bent kiek panašaus į meilę. Nes be grožio ji apskritai nieko neturėjo - ne tik pliusų, bet ir minusų, kuriuos kai kas galėtų traktuoti kaip pliusus (kaip pavyzdžiui Skarletės atveju), žodžiu visiškai tuščia vieta, paveiksliukas ir tiek. O Estelos "jausmai" tai išvis - kam jinai ten kalbėjo, kad elgiasi su juo kitaip, jeigu tai niekur nevedė ir ji iš tikrųjų ir buvo šalta kalė, kad ir dėl kokių gi tai buvo priežasčių? Absoliučiai betikslis dalykas ir vienas konkrečiausių pavyzdžių kaip iš tos didybės išeiti galima iš krašto ir iš vienos pusės perspausti iki negalėjimo, o iš kitos pusės taip į jokią didingą atomazgą ir nenuvesti. Taip atsitiko ne tik šiame romane, bet ir "Meilėje choleros metu" ir nieko didingo aš čia nematau.


Taigi su tuo, kur didybė liejosi per kraštus, kaip ir viskas aišku. O kur tos didybės pritrūko? Pirmiausia tame, kad po šitokio įstabaus autoriaus darbo kuriant visą tą detektyvinę intrigėlę ir audžiant voratinklį, sujungusį visus veikėjus ir siužeto vingius, didžioji paslaptis taip ir nebuvo atskleista pasauliui. Pipas sužinojo, pranešė beveik vien tik antraeiliams istorijoms dalyviams, aš kelis kartus net išsižiojau galvoje spragtelėjus suvokimo mygtukui, bet ties tuo visas potencialas ir išsikvėpė, o aš likau nusivylusi, nes po tokios kulminacijos norėjosi kažko dramatiško, audringo ir stebinančio, o nebuvo išvis nieko.


O labiausiai tai nuvylė pabaiga. Aš jokiu būdu nesitikėjau "ilgai ir laimingai gyveno". Didingos knygos taip retai baigiasi, o ir šiaip man svarbiausia ne kad knyga baigtųsi laimingai, o kad pabaiga būtų gera - gerai parašyta, gerai išplaukianti, puikiai padedanti tašką ir suderinta su tekstu. O čia tos dvi pabaigos lyg ir turėjo sukurti kažkokį ypatingą efektą, bet nei aš didelio skirtumo tarp jų mačiau, nei kuri nors efektingai užbaigė istoriją. Lyg to taško išvis nebūtų.


Iš dalies mano didelius lūkesčius kėlė kaip visuomet "šūdinai" parašyta anotacija. Aišku, toks ir yra jų tikslas, bet galėtų bent nemeluoti, nes man atrodo kad po didelių lūkesčių ir nusivylimas būna didesnis, o iš to nieko gero. Aš ir noriu pabrėžti, kad "Didžiuosius lūkesčius" vertinu gerai, nes knygai tikrai puikiai parašyta, siužetas įdomus ir įtraukiantis (vos tik darydavosi nuobodu, kaip šaudavo kokia patranka, tai sunku ir atsiraukti darydavosi), veikėjai nepamirštami, spalvingi ir susukta viskas kaip reikiant, o ir gyvenimo tiesų galima rasti nemažai. Tiesiog iš tų "knygų gigančių" tikiuosi tobulybės, o jos man čia ir pritrūko. Ir nors vargu ar ryšiuosi kada nors skaityti kokią kitą Dikenso knygą, niekada nepamiršiu tų namų, kuriuose laikas sustojęs be dvidešimties devintą, ir to groteskiško išprotėjusios pamestos nuotakos su vienu bateliu vaizdo.

Sidro namų taisyklės, atspausdintos rašomąja mašinėle didžiosiomis raidėmis kabo ant sienos Vandenyno Vaizdo sodų sulčių spaudykloje. Bet jų beveik niekas neskaito, nes sezoniniai darbininkai negrai, skinantys obuolius ir...

Sidro namų taisyklės, atspausdintos rašomąja mašinėle didžiosiomis raidėmis kabo ant sienos Vandenyno Vaizdo sodų sulčių spaudykloje. Bet jų beveik niekas neskaito, nes sezoniniai darbininkai negrai, skinantys obuolius ir spaudžiantys sultis, yra beraščiai. Jie turi savas nerašytas taisykles. Tai antrojoje storos knygos pusėje, kurioje vaizduojamas jaunuolio našlaičio Homero Velzo gyvenimas ne prieglaudoje. Pirmojoje knygos pusėje aprašyta Homero vaikystė skurdžioje pamestinukų prieglaudoje, kuriai vadovauja daktaras Vilburis Larčas, atsidavęs savajam Dievo darbo pašaukimui auginti našlaičius, parinkti jiems tinkamus įtėvius, padėti ateinančioms į prieglaudą pagimdyti naujų našlaičių vargšėms moterims. Larčas nesilaiko taisyklių nedaryti uždraustų abortų, nes gailisi tiek moterų, tiek vargstančių pamestinukų. Nesilaiko net ir nerašytų savųjų taisyklių mokantis skaityti obuolių skynėjų brigadininkas negras Rouzas, prievartaujantis savo dukrą. Nesilaiko taisyklių daktaras Larčas ir ruošdamas sau pamainą. Žinodamas, kad į tą skylę - Sent Klaudo miestelio prieglaudą neatsiras gydytojo, ima ruošti gydytojo darbui mylimiausią našlaitį Homerą. Keturis kartus nesėkmingai mėgintą įvaikinti Homerą, moko praktiškai. Imlus paauglys gerai išmoksta anatomijos, akušerijos,ginekologijos, bet dėl atsisako vykti studijuoti medicinos. Tada Larčas savo rašomoje istorijoje tariamai "pasiunčia" studijuoti mirusį našlaitį, tas tariamai sėkmingai baigia studijas ir tariamai išsiunčiamas praktikuotis į Indiją. O jau nukaršęs Larčas tariamai numarina Homerą ir pasikviečia tą patį Homerą dirbti į prieglaudą, jau kaip Fazį Stouną, tariamai sėkmingai "gydantį" Indijos našlaičius.

Talentingo rašytojo įspūdingas kūrinys, stebinantis siužetu, veikėjų charakteriais, medicinos žiniomis.

Trumpai apie knygą. Le Bono veikalo turinį atspindi knygos pavadinimas. Tai knyga apie grupės žmonių - minios psichologiją. Perskaitę ją, mes suprasime kaip keičiasi žmogaus mastysena, esant dideliame būryje kitų žmonių....

Trumpai apie knygą. Le Bono veikalo turinį atspindi knygos pavadinimas. Tai knyga apie grupės žmonių - minios psichologiją. Perskaitę ją, mes suprasime kaip keičiasi žmogaus mastysena, esant dideliame būryje kitų žmonių. Autorius pasakoja apie minios sielą, apie jausmus, vyraujančius joje, apie minios nuomonę, jos lyderius ir pan. Savo laiku iš šios knygos išminties sėmėsi ir Adolfas Hitleris. Veikiausiai ši knyga jam nemažai pagelbėjo.

Jopapa...Kiek teisybės čia yra, manau daug, nes tie patys kur tada buvo dar ir dabar negali nevadovauti. Intrigos, melas, noras bet kokiu būdu vadovauti, persekiojimas, savęs iššaukštinimas, Landzbergio klika. Manau perskaityti...

Jopapa...Kiek teisybės čia yra, manau daug, nes tie patys kur tada buvo dar ir dabar negali nevadovauti. Intrigos, melas, noras bet kokiu būdu vadovauti, persekiojimas, savęs iššaukštinimas, Landzbergio klika. Manau perskaityti reiktų visiems, kad bent galėtų kažkokį bendrą vaizdą susidėlioti, kas, kokie ir kaip atėjo į valdžia ir pamiršo išeiti.

Beje dar yra ir knygos tęsinys "Durniškės".

Aš "užsiskaičiau" Rilkės poezijos...

Perskaitęs šią knygą, suvokiau, jog R.M.Rilkė yra poetas i pačios didžiausios raidės, puikus kūrėjas, genijus.

Labai sunku rašyti apie poeziją (bent man). Prieš skaitymą...

Aš "užsiskaičiau" Rilkės poezijos...

Perskaitęs šią knygą, suvokiau, jog R.M.Rilkė yra poetas i pačios didžiausios raidės, puikus kūrėjas, genijus.

Labai sunku rašyti apie poeziją (bent man). Prieš skaitymą susipažinau su poeto asmenybe. Ir tik vėliau "ėmiausi" jo kūrybos.

Šioje rinktinėje yra visko. Pradžioje knygos -ankstyvojoje kūryboje juntamas šioks toks neoromantizmo dvelksmas.

Knyga išvien persunkta misticizmu. Mistika tarsi šešėlis seka paskui skaitovą. Poezijoje atsispindi Rilkės vienišumas. Juk autorius visą gyvenimą buvo atsiskyrėlis. Juntamas priešiškumas kitiems, aplinkai. Manau Rilkės poezija - vienišos sielos esmė. Įsiklausius, galima pastebėti prieštaravimais draskomos šios sielos garsus.

Knygoje jausmai, mirtis, meilė bet kokia kaina, Dievas.

Čia apstu ryškiais tonais pateiktų vaizdinių, jausmingų minčių. Visa tai stipriai supurto sielą, iškelia iš jos dugno praeities išgyvenimus ir taip trinkteli per galvą...

Skaitydamas šią poeziją, pajutau, kad neegzistuoja kasdienybė, darbas, namai, šeima, parduotuvės, gatvės ir visa kita. Egzistuoja kažkas daugiau, kažkas kitko. Pamiršau aplinkinį pasaulį ir atsidūriau visai kitur.

Ech, "užsiskaičiau" Rilkės poezijos ...

Tai žymaus pasaulinio lygio rusų prozininko įžvalgos apie daugumą reiškinių, egzistavusių tuo metu. Autorius kritiškai pažvelgia į to meto jam rūpėjusius reiškinius. Jo žvilgsnis buvo daugiau kritikuojantis, "barantis" ir...

Tai žymaus pasaulinio lygio rusų prozininko įžvalgos apie daugumą reiškinių, egzistavusių tuo metu. Autorius kritiškai pažvelgia į to meto jam rūpėjusius reiškinius. Jo žvilgsnis buvo daugiau kritikuojantis, "barantis" ir piktas, ieškantis problemų priežasties, smerkiantis blogį, neteisybę.

Kodėl "uždraustasis"? Autoriaus mintys tuometinėje Rusijoje buvo pavojingos ir kritikuojančios tai, ko negalima kritikuoti.

Pastebėjote, jog tai labai susišaukia su dabartine Rusijos politika? Tada kaip ir dabar negalima kalbėti to, ko negalima kalbėti.

Tolstojus knygoje kritikuoja tuometinę visuomenę, valstybę, bažnyčią, net mokslą ir civilizaciją.

Knygą galima pavadinti autoriaus "nuslėptomis mintimis" (ne jo noru).

Skaitymo procesas nebuvo lengvas, reikėjo neretai stabtelti, prisiminti istorinius faktus, kai kada ir iš šalies pasidomėti apie to meto Rusijos visuomenės gyvenimą, politikos realija ir panašiai.

Pradėjus skaityti Justo Pilyponio knygą "Klubas nepatenkintų žmonomis", apėmė kažkas panašaus į deja vu jausmą. Prieš kurį laiką buvau Andriaus Tapino knygos "Maro diena" pristatyme. Iš konteksto paėmus kai...

Pradėjus skaityti Justo Pilyponio knygą "Klubas nepatenkintų žmonomis", apėmė kažkas panašaus į deja vu jausmą. Prieš kurį laiką buvau Andriaus Tapino knygos "Maro diena" pristatyme. Iš konteksto paėmus kai kuriuos pasisakymus, jie puikiai tiktų tiek vienai, tiek kitai knygai apibūdinti: veiksmas vyksta Kaune, pasitelkiamos legendos apie slaptą tunelių tinklą po Kauno gatvėmis ir pan. Tik J. Pilyponio visa knyga turi mažiau puslapių nei "Maro dienoje" skirta Kaunui.

Jeigu prieš tai mano skaityta knyga buvo labai moteriška, tai ši atvirkščiai - labai vyriška. Slapti lošimų klubai, kurie prisidengia įvairių kitų klubų pavadinimais. Šie klubai pasitelkiami pinigams išvilioti iš įtakingų ir labai turtingų asmenų. "Tamsta stebies? Nėr ko. Juk blaivininkų draugijos susirinkimai šaukiami tam, kad tinkamai ir nevaržomai išgėrus; įvairių liaudies švietėjų susirinkimai, - kad sutartinai mulkinus liaudį; finansininkų susirinkimai, - kad aptarus savo bankrotą. Kodėl visi dori vyrai, nepatenkinti savo žmonomis, negali susirinkti tam, kad parodytų žmonoms, jog jie moka tūkstantį kartų geriau apgaudinėti." [18 psl.] Grandiozinės povandeninės statybos ir povandeniniai laivai. (Gaila, kad iš pradžių povandeninis laivas buvo paminėtas kaip labai svarbus elementas, o paskui jis nebuvo pakankamai išnaudotas.) Vyrai, kurie nelabai supranta, kada moteris jiems meilinasi: "Suprask, vadinasi, ko ji nori. Moteris kalba apie atvirumą ir jūrą, vadinasi, kalba apie nepaprastą jūrą ir nuogą atvirumą. Tfu!.. Susigaudyk, kad nori..." [48 psl.] Ir dvikovų taisyklės, kurių laimėtojas beveik akivaizdus: "Kadangi Štampas iššaukė Stulį, todėl pirmas turėjo šauti Stulys. Paskui jie galėjo išleisti po devynis šovinius vieną po kito." [55 psl.]

Knyga parašyta 1934-aisiais metais, bet ir šiandien kai kurie pasisakymai yra nepraradę savo vertės. Štai Kaunas visada garsėjo sportininkais, o žmonės visais laikais buvo labai smalsūs: "Iki šiol Kaunas buvo garsus futbolo komandų skaičiumi, tai dabar visos futbolo komandos pavirto narų komandomis." [61 psl.] Atrodo, kad nuo tų laikų nei politika, nei valdžios požiūris beveik nepasikeitė. Visada ir visur, buvo ir bus tokių, kuriems reikia tik panaudoti pinigus ir pavaizduoti, kad darbas yra atliekamas:

"Komisija susidėjo iš dvylikos žmonių: po vieną atstovą nuo kiekvienos ministerijos, policijos sargyba, du ekspertai, komisijos pirmininkas su vicepirmininku. Tai bent talkelė! Na, atvažiavo vieton, Nepatenkintų žmonomis klubo bufete išgėrė po porą stiklelių, pasišnekučiavo, užprotokolavo, kad pusiasalio paviršiuje niekas nepasikeitė, nuo ko grėstų Kaunui pavojus, ir išvažiavo. Kitą dieną pasiuntė į klubą dešimt vandens siurblių ir trisdešimt inžinierių, su didžiausiomis iškilmėmis atidarė slaptas, vedančias į požemį duris, sustatė vandens siurblius ir pradėjo siurbti iš lošimų salės vandenį.

Vargšeliai! Penktą dieną apsižiūrėję, kad Nemune vandens nė kiek nesumažėjo, nutarė darbą atidėti, kol užšals ledas. Tuo tarpu miesto valdyba užtraukė užsieniuose pusmilijonį paskolos naujiems siurbliams pirkti." [62 psl.]

Akivaizdu, kad tokiais metodais dirbant kaltininkai liks nesurasti ir nenubausti. Nors, ne tik metodai kalti - sukčių būta tokių gudrių, kad į savo lošimus įtraukę aukštas pareigas užimančius asmenis užsitikrino savo patogią ir sočią ramybę. Juk kas norėtų prisipažinti, kad lankėsi uždraustame klube?

Kai išleidio E.A.Poe "Poezija", maloniai nustebau ir žaibo greičiu ją įsigijau.Šį poezijos rinkinį perskaičiau labai greitai. Turbūt nieko keisto - poezijos skaitymo tempas pakankamai aukštas.

Visų pirma ką norėčiau...

Kai išleidio E.A.Poe "Poezija", maloniai nustebau ir žaibo greičiu ją įsigijau.Šį poezijos rinkinį perskaičiau labai greitai. Turbūt nieko keisto - poezijos skaitymo tempas pakankamai aukštas.

Visų pirma ką norėčiau pasakyti, knyga įspudį paliko puikų. Man patinka poezija ir šis autorius. Dievinu E.A.Poe kūrybą. Ji tinka mano charakteriui, mano išgyvenimams. Autoriaus poezijos skonis identiškas jo prozos skoniui.

Knygoje vyrauja mistinė aplinka, pastebimos niūrios ir paslaptingos nuotaikos, juntama keista, metafizinė, dangiška romantika, matoma gili, skrajojanti, besiblaškanti tarp žemės ir daungaus mintis, kuri tūno žmoguje ir retkarčiais jį palieka - kartais ilgam, o kartais trumpam.

Reikia pastebėti, jog vertimas į lietuvių kalbą vertas pagyrimo.

Rekomenduoju visiems poezijos mylėtojams ir E.A.Poe gerbėjams.

Laiškas autorei



O, Virdžinija miela

Kaip norėčiau pasikalbėti apie knygą tavąją

"Į Švyturį" turiu aš omeny



Šią knygą aš skaičiau ilgai ir sunkiai

Nesisekė man jos užbaigti

Bet perskaitęs, pasijaučiau aš...

Laiškas autorei



O, Virdžinija miela

Kaip norėčiau pasikalbėti apie knygą tavąją

"Į Švyturį" turiu aš omeny



Šią knygą aš skaičiau ilgai ir sunkiai

Nesisekė man jos užbaigti

Bet perskaitęs, pasijaučiau aš puikiai

Nes išpuolė laimė man kažką atskleisti



Supratau aš viena -

Ši knyga ne man

Ir nenustebinsiu nei vieno

Kas bandė knygos skaitymą atidėt ilgam



Knygos lapai vertėsi lėtai ir sunkiai

Mano mintys klimpo pasąmonės rūsiuose

Aš supratau ką tu norėjai pasakyti puikiai

Bet skaitymo malonumas paskendo lengvose kančiose



Be to aš suvokiau pakankamai greitai,

Jog ši knyga ne man

Bet neužpyk, Virdžinija

Tu liksi iš ties puikia rašytoja ilgam ilgam...

Be galo jausminga, gili knyga, su ilgesiu pasakojanti vienos meilės istoriją. Du vyrai, nepažįstami, rodos, atsitiktinai susitikę. Vienas iš jų pasiūlo kitam dovanoti bilietą į išsvajotoją Ameriką, jei tik šis sutiksiąs...

Be galo jausminga, gili knyga, su ilgesiu pasakojanti vienos meilės istoriją. Du vyrai, nepažįstami, rodos, atsitiktinai susitikę. Vienas iš jų pasiūlo kitam dovanoti bilietą į išsvajotoją Ameriką, jei tik šis sutiksiąs kartu praleisti šią naktį ir išklausyti ilgesingoo ir nuotykių kupino paskojimo apie jo gyvenimą...



Nuostabi knyga. Manau, ateity mielai perksaityčiau iir dar kartą. Remarkiška.