Puiki satyra. Puikus rašymo stilius ir siužetas, kuriuo dar labiau mėgausis žmogus, kuris bent truputėlį nusimano apie Rusijos politiką XXa pradžioje, tiksliau, po Lenino mirties (nors kai kurie teigia, kad Senasis Majoras yra...

Puiki satyra. Puikus rašymo stilius ir siužetas, kuriuo dar labiau mėgausis žmogus, kuris bent truputėlį nusimano apie Rusijos politiką XXa pradžioje, tiksliau, po Lenino mirties (nors kai kurie teigia, kad Senasis Majoras yra Markso prototipas, bet aš linkusi manyti, kad tai yra Leninas). Apskritai man pastebėjau, kad man sunku komentuoti G. Orwell kūrinius, nes man tiesiog norisi įbrukti juos žmogui į rankas, kad perskaitytų, o tada diskutuoti.

Ilgai galvojau, kokį komentarą parašyti, kad būtų tikslus ir trumpas. Nepavyko. Vienintelė mintis, kuri šmėkščioja mano galvoje yra: "Imkti tą knygą ir skaitykit neklausinėję".
Mano santykį su ja turbūt puikiai...

Ilgai galvojau, kokį komentarą parašyti, kad būtų tikslus ir trumpas. Nepavyko. Vienintelė mintis, kuri šmėkščioja mano galvoje yra: "Imkti tą knygą ir skaitykit neklausinėję".
Mano santykį su ja turbūt puikiai atskleidžia tai, kad vos užvertus paskutinį puslapį žinojau, greit aš ją vėl skaitysiu. Mano akys ir širdis vis krypsta ir krypsta į jos pusę, bet žinau, reikia pabaigti tai, ką dabar skaitau ir tada vėl susitiksim, Vinstonai Smitai.

Manęs šis romanas neįtikino, nors jis nėra prastas. Parašyta dienoraščio forma, buvo bandoma atkurti/perteikti penkiolikmetės mąstymą ir jausminę būseną, kai, rodos, pasaulis griūna ir esi vienišas ir nesuprastas. Būtent...

Manęs šis romanas neįtikino, nors jis nėra prastas. Parašyta dienoraščio forma, buvo bandoma atkurti/perteikti penkiolikmetės mąstymą ir jausminę būseną, kai, rodos, pasaulis griūna ir esi vienišas ir nesuprastas. Būtent įvykiai, kurie atsitiko merginai mane labiausiai glumino: atrodė per daug neįtikėtina, kad viskas atsitinka chronologiškai ir seka vienas kitą (tavimi susidomi populiarus vaikinas (jis netraukia); susipažįsti su knygas mylinčia ir vėžiu sergančia mergina, kuri yra/turi polinkį į homoseksualumą ir nusiveda tave į svingerių klubą, ten pamatai, kad berniukas, kurį myli iš tiesų yra gėjus ir tavimi naudojosi kaip priedanga; be visa to pirmą kartą pasimyli su ką tik sutiktu vaikinu (tiesiog iš nesąmoningo susijaudinimo) savo namuose ant sofos, kuris atėjo įdėti spynos į tavo kambarį. Spyna reikalinga tam, kad šuo, kurį priglaudei, nebėgiotų po namus, nes motinos sugyventinis jam alergiškas). Prioritetai, nusivylimai ir nepasitenkinimai. Keturiolikos metų paauglį toks kūrinys turėtų sukrėsti/sujaudinti, ypač turint omeny pabaigą. Žinoma, galima žiūrėti į romaną kaip būdą atskleisti savižudybės priežastį(is), analizuoti jauno žmogaus emocinę būseną, bet vis tiek rekomenduočiau skaityti romaną tik turint mažai laiko ir norint greito ir lengvo skaitymo arba, žinoma, turint tikslinę idėją, pvz., analizuoti savižudybės ir/ar paauglio charakterizavimą literatūroje.

Pasaulis vaikų akimis. Manau, šitaip būtų galima ją pavadinti ir apibūdinti. Rašytoja V. Juknaitė kalbina vaikus, kuriems gyvenimas nepašykštėjo išgyvenimų ir išbandymų: prarastas regėjimas, kalėjimas, pataisos...

Pasaulis vaikų akimis. Manau, šitaip būtų galima ją pavadinti ir apibūdinti. Rašytoja V. Juknaitė kalbina vaikus, kuriems gyvenimas nepašykštėjo išgyvenimų ir išbandymų: prarastas regėjimas, kalėjimas, pataisos kolonijos, ankstyvos artimųjų mirtys. Vis dėlto jie puikiai "kabinasi" į gyvenimą, sugeba juo džiaugtis ir mėgautis, ko taip trūksta daugumai žmonių. Skaitant atrodo, kad jiems tai, kas mums atrodo didžiausia nelaimė, tampa didžiausias pliusas (ne vienas teigė, kad jie nenorėtų, pvz., praregėti, nes jie nesuvokia, ką tai reiškia). Mes per dažnai juo nuvertinam arba neįvertinam, manau, tai atskleisti ir buvo rašytojos sumanymas, kuris jai patiko. Tiesiog, manau, reikia nepamiršti, kad ne visi neįgalūs (fiziškai ir/ar dvasiškai) yra tokie stiprūs ir pozityvūs. Galbūt čia kalbinti vaikai yra išimtys, bet labai teigiamos ir skatinančios persvarstyti požiūrį išimtys.

Tai buvo mano pirmoji pažintis su Bite Vilimaite ir tikrai ją pratęsiu. Patiko rašymo stiliu - lengvas, lakoniškas, tikras, bet tuo pat metu slepiantis svarbų (šiuo atveju vaiko) išgyvenimą. Apskritai šis apysakos ir apsakymų...

Tai buvo mano pirmoji pažintis su Bite Vilimaite ir tikrai ją pratęsiu. Patiko rašymo stiliu - lengvas, lakoniškas, tikras, bet tuo pat metu slepiantis svarbų (šiuo atveju vaiko) išgyvenimą. Apskritai šis apysakos ir apsakymų rinkinys mane ramino, buvo savotiška meditacija ir malonumas.

Man patiko šis nuotykių romanas. Skaičiau šią knygą ir nusikėliau į senus prisiminimus. Ir man visiškai buvo aišku kas tas peidžeris, ką reiškia gyvenimas be mobiliojo telefono :) Gal tas daiktų ženklų vardinimas...

Man patiko šis nuotykių romanas. Skaičiau šią knygą ir nusikėliau į senus prisiminimus. Ir man visiškai buvo aišku kas tas peidžeris, ką reiškia gyvenimas be mobiliojo telefono :) Gal tas daiktų ženklų vardinimas kažkiek pabodo ir erzino, bet matyt kitai kartai būtinas toks išsamus paaiškinimas. Gera, veiksmo ir gaudynių kupina knyga. Nenuobodi. Man buvo labai įdomu paskaityti, galbūt net kokias trūkstamų žinių spragas užkamšyti. Knygą greit perskaičiau. Ir dar patiko tos iliustracijos, kurios papildė visą pasakojimą.

Šią knygą padalinčiau į tris dalis: pakankamai įdomu-nelabai-įdomu. Pradžioj juk kartais būna kad kol įsiskaitai tol abejoji patinka knyga ar ne. Vat tie romanų pristatymai ir jų skaitymo ištraukos man neįdomiausia dalis....

Šią knygą padalinčiau į tris dalis: pakankamai įdomu-nelabai-įdomu. Pradžioj juk kartais būna kad kol įsiskaitai tol abejoji patinka knyga ar ne. Vat tie romanų pristatymai ir jų skaitymo ištraukos man neįdomiausia dalis. Buvo nuobodu, bet skaičiau. Bet kai veiksmas persikėlė į Raudonųjų žibintų kvartalą, atsirado įdomių nutikimų, tuomet knygą jau greit įveikiau. Irvingas puikus rašytojas, gal čia man ne laiku tą knygą norėjosi perskaityti :)