Kintas.. skaičiai todėl, nes tai yra privaloma knyga mokykloje. Šiaip manęs tokios knygos nežavi. Autorės stilius pasirodė berniškas ir grubus, veiksmo daug nebuvo, todėl paskaičius pradžią ir pabaigą galima žinoti visą...

Kintas.. skaičiai todėl, nes tai yra privaloma knyga mokykloje. Šiaip manęs tokios knygos nežavi. Autorės stilius pasirodė berniškas ir grubus, veiksmo daug nebuvo, todėl paskaičius pradžią ir pabaigą galima žinoti visą siužetą.

Šioje knygoje sutalpinta 50 proziškų eilėraščių. Ar tiksliau - 50 poetiškos prozos kūrinių. Pirmiausia, pradėjusi skaityti, iškart pastebėjau, jog vertė A. Nyka-Niliūnas. Vis priminė Nykos-Niliūno dienoraščių...

Šioje knygoje sutalpinta 50 proziškų eilėraščių. Ar tiksliau - 50 poetiškos prozos kūrinių. Pirmiausia, pradėjusi skaityti, iškart pastebėjau, jog vertė A. Nyka-Niliūnas. Vis priminė Nykos-Niliūno dienoraščių fragmentus (o dienoraščiuose, kaip tik vieną citatą iš šios verčiamos knygos pirmąkart ir perskaičiau). Na, sunku būtų paneigti, jog vertėjo indėlis verčiamoje knygoje irgi nemažas. "Paryžiaus splinas" buvo pirmoji pažintis Charles Baudelaire. Žinoma, tai vienas tų autorių, kurių pavardę tikrai žinai, bet tiesiog dar neteko skaityti. Negaliu sakyti, jog likau itin sužavėta. Galbūt, nors ir be galo gerbiu ir dievinu A. Nykos-Niliūno kūrybą, jei mokėčiau prancūzų kalbą ir būčiau skaičiusi originalo kalba, susižavėjimas būtų didesnis. Arba, jei būčiau bent jau buvusi Paryžiuje (deja, tokia laimė dar neaplankė), arba, jei būčiau gyvenusi daug anksčiau. Arba, arba, arba... Žinoma, buvo tokių minčių, kai stabteldavau ir susimąstydavau, tačiau daugiausia, skaitydama šią knygą, tiesiog verčiau puslapį po puslapio pernelyg neįsijausdama. Kartkartėmis atrodė (tai tikriausiai pasirodys šventvagiška ar aš pasirodysiu kvailele, neišmanančia LITERATŪROS), bet kartkartėmis atrodė, jog tai vienas tų rašytojų, kurie nori pasirodyti itin išprusę ir kiša savo išprusimą reikia nereikia, kalbėdami, apie, atrodo, visiškai paprastus ir kasdienius dalykus. Nors, atrodo, anksčiau tai buvo itin "madinga". Vis dėlto, manau, kad klasika turi ir dominti, joje turi atrasti kažką pritaikomo šiandieniniam pasauliui, šiandienos sau. Šioje knygoje tokio "pritaikomumo" radau mažokai, bet, visgi pavyko rasti keletą pavyzdžių. Pavyzdžiui, skaitydama apie tai, kaip elgetą reikia primušti iki tokio lygio, kad jis trenktų atgal ir parodytų, jog yra žmogus ir norėtų "stotis ant kojų" tikrai tam nepritariau arba kaip išsipusčiusi poniutė pasišlykštėjo alkanos šeimos akimis, žiūrinčiomis į restoraną pro langą ir prašė juos nuvyti lauk. Abejingumas, svetimumo jausmas, vienatvė, ir, žinoma, meilė, buvo ir bus aktualu visais laikais. Kol kas padedu šią knygą atgal į lentyną ir galbūt kada nors ją išsitraukusi, rasiu daugiau to, ko tikėjausi šįkart, ir, deja, neradau.

Šia knyga visų pirma turi susidomėti visi istorijos mylėtojai. Įspūdingos apimties, kai tai sakau turiu minty ne tik lapų skaičių. Sunku suvokti kiek laiko prireikė suvaldyti tiek informacijos ir ją visą pateikti...

Šia knyga visų pirma turi susidomėti visi istorijos mylėtojai. Įspūdingos apimties, kai tai sakau turiu minty ne tik lapų skaičių. Sunku suvokti kiek laiko prireikė suvaldyti tiek informacijos ir ją visą pateikti nenuobodžiai, su intriga. Bet kai pagalvoji, kad po autoriaus pseudonimu slepiasi net keli (atrodo, penki) žmonės, viskas tampa suprantamiau. O veiksmas knygoje vyksta XVI amžiaus Europoje, apima laikotarpį nuo reformacijos atsiradimo, Martino Liuterio tezių paskelbimo iki kontreformacijos susiformavimo. Daug istorinių asmenybių, realiai aprašyti įvykiai ir savas sprendimas vertinant valstiečių sukilimo lyderio Tomo Miuncerio ir kitų reformatų pralaimėjimą. Labai įdomu stebėti to paslaptingojo Q ir jo priešininko kovą, pasibaigusią taip neįprastai. Man atrodo, kad "Q" - vienas geriausių istorinių romanų.