Tai yra informatyvi knyga besidomintiems meno raida XX-XXI a. Nors ne visada lengva ją skaityti, nes vardų, datų, kūrinių pateikiama tikrai daug, bet ji neabejotinai vertinga. Ji ypač tinkama "atsispirti" tolesniam temos...

Tai yra informatyvi knyga besidomintiems meno raida XX-XXI a. Nors ne visada lengva ją skaityti, nes vardų, datų, kūrinių pateikiama tikrai daug, bet ji neabejotinai vertinga. Ji ypač tinkama "atsispirti" tolesniam temos nagrinėjimui. Beje, berods, ją galima rasti internete ir PDF formatu :)

Šią knygą skaičiau labai ilgai, bet ne todėl, kad ji man nepatiko, o kaip tik todėl, kad norėjosi neskubant ir viską apmąstant versti jos puslapius. Puiki knygą, kurią verta perskaityti visiems, kam įdomi pasaulio istorija,...

Šią knygą skaičiau labai ilgai, bet ne todėl, kad ji man nepatiko, o kaip tik todėl, kad norėjosi neskubant ir viską apmąstant versti jos puslapius. Puiki knygą, kurią verta perskaityti visiems, kam įdomi pasaulio istorija, kurie domisi karais, ir kurie ieško įdomiai ir nenuobodžiai parašytų istorinių knygų, kurie nori užpildyti savo intelekto "juodąsias erdves" :) tikiuosi, kad bus dar kitų dalių...

Ši rašytoja kaip visalaik - nuostabi. Su jos herojais džiaugies, juokies, liūdi ir verki, vienu žodžiu - tarsi pati gyveni tą gyvenimą, kuris aprašytas. Šį kartą rašytoja kuria Antrojo pasaulinio karo metais gyvenusių...

Ši rašytoja kaip visalaik - nuostabi. Su jos herojais džiaugies, juokies, liūdi ir verki, vienu žodžiu - tarsi pati gyveni tą gyvenimą, kuris aprašytas. Šį kartą rašytoja kuria Antrojo pasaulinio karo metais gyvenusių seserų gyvenimą. Net užvertus paskutinį knygos puslapį, nuotaika, sukurta romano, nepalieka ir vis iš naujo analizuoji tam tikrus poelgius, žodžius...

Paskutiniu metu pradėjo patikti knygos apie Vilnių, norisi daugiau sužinoti ne tiek apie pačios mūsų sostinės istoriją, bet apie pastatus, gatves, bažnyčias... Ši knyga kaip tik ir malšina tokį "alkį". Taip ir norisi...

Paskutiniu metu pradėjo patikti knygos apie Vilnių, norisi daugiau sužinoti ne tiek apie pačios mūsų sostinės istoriją, bet apie pastatus, gatves, bažnyčias... Ši knyga kaip tik ir malšina tokį "alkį". Taip ir norisi pasiimti ją ir klaidžioti po Vilnių, kad žodžiai susilietų su apčiuopiamais dalykais :)

Jei patiko knyga „Vienuolis, kuris pardavė Ferarį“, tai patiks ir ši.
Knyga kaip kalendorius, po vieną prasmingą mintį, kiekvienai metų dienai. Puikus būdas motyvacijai pakelti, jei nepamirši kiekvieną dieną atsiversti...

Jei patiko knyga „Vienuolis, kuris pardavė Ferarį“, tai patiks ir ši.
Knyga kaip kalendorius, po vieną prasmingą mintį, kiekvienai metų dienai. Puikus būdas motyvacijai pakelti, jei nepamirši kiekvieną dieną atsiversti šios knygos.

Tai - tikras dienoraštis. Vokietės, vos įkopusios į keturiasdešimtuosius savo gyvenimo metus. Ji pati viena Berlyne, be mylimojo, kuris kažkur, nežinia kur, su paklaikusiais iš baimės kaimynais, kurie karo sąlygomis tampa...

Tai - tikras dienoraštis. Vokietės, vos įkopusios į keturiasdešimtuosius savo gyvenimo metus. Ji pati viena Berlyne, be mylimojo, kuris kažkur, nežinia kur, su paklaikusiais iš baimės kaimynais, kurie karo sąlygomis tampa beširdžiais, kovojančiais už duonos kąsnį. Visų pirma, dienoraščio turinys nešokiruoja taip, kaip skelbiama knygos aprašyme, veikiau, patvirtina tai, kas ir taip suprantama. Antrojo pasaulinio karo sąlygomis gyvenant Vokietijoje - pralaimėjusioje šalyje, nori nenori atbunka jausmai, retai beklausinėji savęs apie žmogiškumą ir svajoji tik, kaip gauti duonos ar bent jau dilgėlių, kad kažkaip išgyventum. Mieste pasirodžius rusams, kas antra vokietė (na, išskyrus senas ir jaunėles, kurias sugeba paslėpti), yra prievartaujamos po begales kartų ir su daugeliu elgiamasi kaip su lėlėmis, praradusiomis bet kokias teises į žmogiškumą ar gailestį. Dienoraščio autorė yra kiek gudresnė - po kelių išprievartavimų, supranta, kad jai reikia užnugario, žmogaus, kuris suteiktų jai "tabu" statusą. Taigi, ji suranda aukštesnio rango rusų kareivį, paskui antrą ir trečią, pastariesiems išvykus, kurie jai atneša šiokio tokio maisto, nors ji jiems ir turi atsiduoti. Autorė išgyvena karo baisumus, sprendžiant iš dienoraščio gan šaltakraujiškai, kas, mano nuomone, jai ir padėjo išgyventi. Šaltakraujiškumas tokiose situacijose yra tarytum dovana, padedanti ištverti ir, galiausiai, pabusti iš baisaus košmaro. Žinoma, skaitydama, susimąsčiau apie tai, kokia šiandieninė mokslo ir technologijų pažanga paprastiems žmonėms būtų bevertė, kaip karo atveju mums nepadėtų nei tie mūsų kompiuteriai, nei išmanūs telefonai... Ir kaip bado akivaizdoje visos picos, keksai ir spurgos pasimestų prisiminimų dulkėse. Sunku ir įsivaizduoti. Žinoma, dabar tikrai nepradėsiu skaičiuoti kiekvieną savo kąsnį ar kokią pramogą ir galvoti, o vat, karo metu tai to viso nebuvo... Tiesiog džiaugiuosi, kad dabar esu šiltame bute, kuriame žybsi lemputės, kad tuoj užsiplikysiu arbatos ir pradėsiu skaityti kitą knygą.