Knyga nepatiko. Kaip ir tikėjausi daug, o beveik nieko negavau. Kadangi tai ne romanas, tai trūko kai kur išplėtojimo, daugiau informacijos. Papildomai pridėti kiti apsakymai irgi tokie man keisti pasirodė. Gal tik paskutinis apie...

Knyga nepatiko. Kaip ir tikėjausi daug, o beveik nieko negavau. Kadangi tai ne romanas, tai trūko kai kur išplėtojimo, daugiau informacijos. Papildomai pridėti kiti apsakymai irgi tokie man keisti pasirodė. Gal tik paskutinis apie prisiminimus kaip ir netrikdė, nes tiesiog aprašyti tam tikri žmogaus vaikystės prisiminimai.

Pastaruoju metu mano aprašymai eksponentiškai didėja, tai įdomumo dėlei parašysiu ir vieną trumputį. Visai natūralu, nes ką tik per keletą valandų perskaityta knyga taip pat nedidukė, ne pačios didžiausios užrašų...

Pastaruoju metu mano aprašymai eksponentiškai didėja, tai įdomumo dėlei parašysiu ir vieną trumputį. Visai natūralu, nes ką tik per keletą valandų perskaityta knyga taip pat nedidukė, ne pačios didžiausios užrašų knygutės dydžio. O ir tipažas jos ne visai maniškis - ne romanas, nors taip ir bando, kaip visada nelabai pataikydama į tiesą, įteikti Alma litera. Taigi pagaliau susipažinau su Truman Capote, šitą jo knygą - "Pusryčiai pas Tifanį" iš bibliotekos jau buvau parsitempusi, bet tuokart taip ir neprisėdau.

Gerai bent tai, kad ne visur Alma litera skleidžia melą ir vienu trumpu sakiniu ant priešpaskutinio lapo užrašo, kad tai visai ne romanas, kaip teigia užrašas po pavadinimu viduje, bet apysaka ir trys visai nesusiję apsakymai. O tokių dalykų aš paprastai neskaitau, nebent mokykloje ar iš nenumaldomo smalsumo sužinoti, kaip ten kas su tais pusryčiais pas Tifanį.

Kas dėl apysakos, ji man tikrai patiko. Labai įdomus ir sklandus tekstas, šiek tiek lengvos ironijos, ryškūs vaizdai, gausiai papildomi gyvų detalių ir labai įdomūs, neeiliniai charakteriai. O tai visuomet suteikia knygai kažko smagaus. Trumpa istorija apie svajonę - taip turbūt apibūdinčiau šią apysaką. O vaizduojama viskas labai ryškiais, grubokais potepiais, išryškinančiais keistenybes, kreivenybes ir įdomybes - tas man ir suteikė daugiausia malonumo skaitant - pats tekstas. Nors aišku ir istorija, kad ir neįtikima, šiokį tokį teigiamą įspūdį paliko. Tik bendrai nelabai ką daugiau ta knyga ir davė. Nebent tik dar vieną neapčiuopiamą ir žodžiais nenusakomą unikalaus penktojo dešimtmečio amerikietiško gyvenimo gūsį, sėdantį galvoje ir prisidedantį prie galvoje besirezgančio bendresnio vaizdo.

O štai apsakymai visai nelipo. Kažkokie labai ekspresionistiniai. Lyg imtume ir kokią rimtą dramą perpieštume į animacinį filmuką. Tai va ir čia taip - savo pamąstymus rašytojas lyg ima įvelka į kažkokį labai groteskišką rūbą. Bet vis tiek susiskaitė - pats naratyvas visai įdomus ir turbūt gilus. Tiesiog ne man.

Apskritai, šitas nedidelis, trumpas žingsnis į šalį iš įprasto kelio buvo visai sėkmingas - susipažinau su keliais įdomiais personažais, pasigrožėjau talentingo rašytojo tekstu ir patenkinau savo smalsumą. O kartais ir tiek gana.

Pusryčius pas Tifanį perskaityti norėjau labai senai. Pirmiausia mane sudomino pagal knygą pastatytas filmas, tik nenorėjau jo pasižiūrėti kol neįveiksiu paties apsakymo. Kelis kartus pavarčiau jį bibliotekoje, bet vis...

Pusryčius pas Tifanį perskaityti norėjau labai senai. Pirmiausia mane sudomino pagal knygą pastatytas filmas, tik nenorėjau jo pasižiūrėti kol neįveiksiu paties apsakymo. Kelis kartus pavarčiau jį bibliotekoje, bet vis nesiryžau pasiimti, kol galiausiai Pusryčius pas Tifanį atradau įtrauktą į 1000 geriausių pasaulio knygų sąrašą. Tai tikrai suintrigavo (ir kuo gi ji tokia ypatinga?) ir pagalius knyga atsidūrė mano lentynoje.

Mažyčio formato, plona knygutė rožiniu viršeliu būtų puikiai tilpusi į Holės Golaitli, pagrindinė knygos herojės, kelioninį rankinuką. Visas veiksmas kaip tik ir sukasi apie Holę, autoriaus kaimynę iš viršaus, keistą ir pakvaišusią merginą, ant savo vizitinės kortelės užsirašiusią keliaujanti, nes niekas niekada nežino kur ji gali būti rytoj, Niujorke atsidūrusią nežinia iš kur. Ši herojė pelnė mano simpatijas dėl savo visur skleidžiamos mielos energijos, na ir žinoma todėl, kad augino katiną. Holė sužavėjo ne vien mane- pats knygos autorius, nevykęs pradedantysis rašytojas, norėdamas daugiau sužinoti apie savo kaimynę ją šiek tiek pašniukštinėjo, knisdamasis po šios šiukšles ir paslapčia stebėdamas pro langą." Iš jos šiukšlių dėžės, pastatytos už durų, buvo matyti, kad ji skaito bulvarinius laikraštukus, turistinius bukletus ir horoskopus; kad ji rūko retas cigaretes Picayune; kad maitinasi varške ir skrudinta duona, kad jos įvairiaspalviai plaukai- pačios nudažyti."
Taigi Holė- devyniolikmetė mergina, besirengianti klasikiniais rūbais, auginanti bevardį katiną, dainuojanti ant atsarginių laiptų, ir niekada neišsikraunanti daiktų. Ji stengiasi prie nieko neprisirišti, todėl neperka baldų ir neduoda savo katinui vardo. Dažnai atrodo, kad jos pasaulis, kaip ir knygos viršelis, rausvas ir pilnas nerealių svajonių, Holė naivi ir lengvabūdiška, gal todėl įsipainioja į mafijos pinkles ir vos neatsisėda į kalėjimą. Ji vis pabėga nuo ją mylinčių žmonių- daktaro, Holivudo filmų prodiuserio, taip pat ją beviltiškai įsimylėjusio knygos autoriaus...
Iš tiesų tai knyga apie merginą ieškančią savo vietos. Vietos, kur ji jaustųsi lyg prabangioje Tifanės parduotuvėje " ten taip ramu, žmonės tokie orūs- ir aš iš karto apsiraminu. Argi gali kas nors bloga atsitikti, kur tiek malonių žmonių, vilkinčių dailius kostiumus, kur taip maloniai kvepia sidabru ir aligatorių odos piniginėmis. Jeigu rasčiau tokią vieta, kur galima būtų gyventi ir kur jausčiausi taip kaip pas Tifanį, tada nusipirkčiau baldų ir duočiau katinui vardą."
Knygos pabaigoje Holė paleidžia savo bevardį katiną, susideda daiktus ir išskrenda ieškoti savo laimės. Paskutiniame savo laiške mergina rašo- "Brazilijoje buvo klaiku, bet Buenos Airėse- šaunu. Ne taip kaip pas Tifanį, bet beveik.", o knygos autorius jos daugiau niekada nebesusitinka.
"Aš tikiu, kad Holė irgi rado savo vietą, kur ji nebe svetima". Manau man belieka tikėtis to paties...

Vertinimas 8/10
(persiskaitė greitai ir lengvai, bet didelio įspūdžio nepaliko).

P.S Šiaip ar taip knyga priminė, jog verta siekti savo svajonės, net ir kokia keista ji bebūtų, taip pat pagaliau sužinojau kas gi (po galais) yra ta Tifanį. Manau laikas skaitant knygą veltui nepraėjo.