Kažkaip sunku man šią knygą įvertinti... viena iš tų, kuri įvardijama, kaip priklausanti klasikai, ironiška. Vienas iš knygos recenzentų ją pristatydamas, sako, kad skaitytojai juoksis. Aš to nedariau, nors ir suprantu,...

Kažkaip sunku man šią knygą įvertinti... viena iš tų, kuri įvardijama, kaip priklausanti klasikai, ironiška. Vienas iš knygos recenzentų ją pristatydamas, sako, kad skaitytojai juoksis. Aš to nedariau, nors ir suprantu, kodėl taip sakoma, net ir žinočiau, kuriose vietose reiktų juoktis. Suprantu ir jos aktualumą, ir tai, kiek reikia turėti talento, kad tokį veikalą parašytum. Tiesiog perskaityta dar viena knyga, kurią reikėjo perskaityti :)

Knyga apie Pirmąjį pasaulinį karą, o jos autorius - 18-metis vaikinas, kariavęs Vakarų fronte nuo karo pradžios iki pabaigos. Knyga labai vertinama ir įvertinta. Iš tikro ji tikroviška. Čia nerasite smulkmeniškos mūšio...

Knyga apie Pirmąjį pasaulinį karą, o jos autorius - 18-metis vaikinas, kariavęs Vakarų fronte nuo karo pradžios iki pabaigos. Knyga labai vertinama ir įvertinta. Iš tikro ji tikroviška. Čia nerasite smulkmeniškos mūšio strategijos, vadų biografijų, knyga apie apkasus ir juose kariaujančių karių kasdienybę, apie tikrovę, kurią autorius asmeniškai patyrė.

Keista, bet savotiškai įdomi ši knyga. Prasideda pasakojama istorija nuo vidurio, šokinėja atgal ir į dabartį. Ilgai nesupranti esmės, nesupranti kas ta Fern, o kai supranti, visa istorija, su visais dėlionės gabaliukais...

Keista, bet savotiškai įdomi ši knyga. Prasideda pasakojama istorija nuo vidurio, šokinėja atgal ir į dabartį. Ilgai nesupranti esmės, nesupranti kas ta Fern, o kai supranti, visa istorija, su visais dėlionės gabaliukais sugula į visumą. Nežinau, ar ši knyga man patiko, bet buvo įdomu :)

Dar viena autoriaus knyga, kurią perskaitęs tarsi ir pajunti, kad buvai įvairiaspalvėje kelionėje. Tiek daug skirtingų istorijų, likimų, valstybių.. Tiek daug skirtingų potyrių, jausmų, bet viską vienijanti meilė gamtai...

Dar viena autoriaus knyga, kurią perskaitęs tarsi ir pajunti, kad buvai įvairiaspalvėje kelionėje. Tiek daug skirtingų istorijų, likimų, valstybių.. Tiek daug skirtingų potyrių, jausmų, bet viską vienijanti meilė gamtai ir pačiam žmogui, su visom jo teigiamom ir neigiamom savybėm.

Nemačiau šio spektaklio scenoje, bet žinau, kad jis puikiai įvertintas. Nieko iki tol nežinojau ir apie pjesę, bet aktoriai, kurie vaidina spektaklyje, mėgstami. Buvo įdomu sužinoti, ką jie apie šį spektaklį ir darbą su...

Nemačiau šio spektaklio scenoje, bet žinau, kad jis puikiai įvertintas. Nieko iki tol nežinojau ir apie pjesę, bet aktoriai, kurie vaidina spektaklyje, mėgstami. Buvo įdomu sužinoti, ką jie apie šį spektaklį ir darbą su vienu iš garsiausių pasaulio režisierių mano. Įdomios ir pačio režisieriaus mintys.

Visai netikėtai, teko sau prisipažinti, kad ši knyga - patiko. Kodėl abejojau? Niekas neabejoja partizanų egzistavimo ir veiklos reikšme, tačiau tik nedaugelis moką šią temą pateikti tikroviškai, bet kartu jautriai. Autoriui...

Visai netikėtai, teko sau prisipažinti, kad ši knyga - patiko. Kodėl abejojau? Niekas neabejoja partizanų egzistavimo ir veiklos reikšme, tačiau tik nedaugelis moką šią temą pateikti tikroviškai, bet kartu jautriai. Autoriui pavyko. Be viso to, jis dar sugebėjo istorinę medžiagą padaryti patrauklią, tarsi kokį trilerį, bet nenusižengiant tiesai. Kai kam gal atrodys, kad per daug baisybių, keiksmažodžių, prievartos, bet juk tokia ir, turbūt, baisesnė buvo to meto tikrovė. Knygos pradžia man truputį priminė Juozo Lukšos knygos pradžią, ir šiaip, kitur tam tikrų panašumų galima įžvelgti. Bet Mindaugas Milinis įveda naujų personažų su tokiu įvairialypiu likimu ir gyvenimu. Pabaiga man truputį neaiški, gal specialiai viskas taip palikta... ar gi galima surasti kažkokią apčiuopiamą to meto pabaigą?..

Skaitydama šią knygą tikėjausi daugiau sužinoti apie vieną tų žmonių, kurie dažnai gyvenime ir istorijoje primirštami - juk dažniausiai paminklus statome ir ditirambus kuriame tiems, kurie patys kalba apie save arba jų...

Skaitydama šią knygą tikėjausi daugiau sužinoti apie vieną tų žmonių, kurie dažnai gyvenime ir istorijoje primirštami - juk dažniausiai paminklus statome ir ditirambus kuriame tiems, kurie patys kalba apie save arba jų gyvenimas būna viešas. Susipažinus su Onos Šimaitės gyvenimu, supranti kaip tai neteisinga. Ši moteris buvo paprasta bibliotekininkė, kuri gyveno pavojingu laiku, pavojingoje vietoje, tarp žmonių, kurių dalis vykdė sunkiai protu suvokiamus darbus, o kitai daliai teko visa tai patirti. Vilniaus getas, žvėriškom sąlygom gyvenantys žydai, net žinodami savo lemtį, išlieka žmogiški: rašo laiškus ir rūpinasi artimaisiais, kuria, dainuoja, vaidina, nepasiduoda... Ona Šimaitė galėjo apsimesti viso to nematanti (kiek daug tokių buvo), galėjo išvykti, pabėgti ar net pritarti patyčiom, kankinimams, žudymams... juk ji buvo tik paprasta moteris, niekuo neišsiskirianti, jokiomis specifinėmis didvyriškumo savybėm nepasižymėjo. Tačiau iš tikro ši pilka (taip ją įvardija kai kurie amžininkai) moterytė yra pati tikriausia DIDVYRĖ. Žydai sugebėjo jai padėkoti, įvertinti, o mes?... nejau nevertas pagarbos žmogus, kuris aukojasi dėl kitų, gelbsti gyvybes, padeda jiems gyventi... Knyga ir yra vienas iš būdų įamžinti šią nepaprastą asmenybę. Negaliu pasakyti, kad ši knyga man labai patiko, norėjosi labiau pažinti ją... bet kaip suprantu, liko labai mažai informacijos, o ir pati Ona nemėgo girtis savo darbais, kurie galėtų pavirsti įdomiu filmu.

Novelėse pasakojamos paprastų kaimo žmonių istorijos, su jų praradimais, nuopoliais, džiaugsmais ir visu tuo, iš ko ir susideda kasdienis gyvenimas. Aprėpiamas tiek seno žmogaus, tiek dar besiformuojančio vaiko gyvenimiškas...

Novelėse pasakojamos paprastų kaimo žmonių istorijos, su jų praradimais, nuopoliais, džiaugsmais ir visu tuo, iš ko ir susideda kasdienis gyvenimas. Aprėpiamas tiek seno žmogaus, tiek dar besiformuojančio vaiko gyvenimiškas pasaulis.

Šiurpi knyga... šiurpi tuo, kokia istorija joje yra pasakojama. Jei iš tikro taip būna (o manau, kad būna) -tada net nežinau ar tai būtų kažkaip galima suvokti, nubausti, susigrąžinti ramybę... Labai įtaigiai ir įtikinamai...

Šiurpi knyga... šiurpi tuo, kokia istorija joje yra pasakojama. Jei iš tikro taip būna (o manau, kad būna) -tada net nežinau ar tai būtų kažkaip galima suvokti, nubausti, susigrąžinti ramybę... Labai įtaigiai ir įtikinamai liejasi pasakojimas, intriga išlieka iki galo. Ir svarbiausia: skaitytojas priverstas su perskaityta istorija dar ilgai neatsisveikinti...

Tęsdama savo skaitomų kūrinių sąrašą, šį kartą į rankas paėmiau lietuvių autorės K. Sabaliauskaitės kūrinį "Danielius Dalba & kitos istorijos". Kodėl būtent nuo šio kūrinio? Gyvenime vadovaujuosi principu, kad...

Tęsdama savo skaitomų kūrinių sąrašą, šį kartą į rankas paėmiau lietuvių autorės K. Sabaliauskaitės kūrinį "Danielius Dalba & kitos istorijos". Kodėl būtent nuo šio kūrinio? Gyvenime vadovaujuosi principu, kad pirmiausia skaitau autorių kūrinius ne tuos, kurie sulaukė pripažinimo ir vis dar yra skaitomi, bet tuos, kurie yra mažiau skaitomi, sulaukę daugiau kritikos, vienaip ar kitaip mažiau įstrigę skaitytojų atmintyje. Todėl šios autorės legenda tapusiam kūriniui "Silva Rerum" ateis laikas kuomet ir aš perskaitysiu bei galėsiu išsakyti savo nuomonę. O grįžtant prie šio kūrinio, tai galiu drąsiai pasakyti, kad jis man tikrai labai patiko, nors tai ir apsakymų bei esė rinkinys. Šis kūrinys išsiskiria savo konceptualumu, nes autorė gilinasi į šiuolaikinio pasaulio problemas, tokias kaip tapatybė, šlovė, nostalgija, ilgesys ir susvetimėjimas. Ir visoje knygoje dominuoja Vilnius. Tai miestas, kuriame žmonės gimsta ir miršta, iš kurio išvykstama ir į kurį sugrįžtama, kurį trokštama sergėti, bet sykiu ir keisti. Ir čia belieka tik pritarti autorei, kad jis būtent toks ir yra. Tai buvo visai kitoks perskaitytas mano kūrinys, bet privertęs mane susimąstyti ir vis dar giliai pasėjęs manyje meilę Vilniaus miestui.