Kaip ir kiekviena Kristi knyga, taip ir ši yra neapsakoma. Labai sunku ją apibūdinti, ar trumpai nupasakoti siužetą neatskleidus visko. Labai netikėta knygos pabaiga ir, kaip būdinga šiai rašytojai skaitytojui nepavykęs...

Kaip ir kiekviena Kristi knyga, taip ir ši yra neapsakoma. Labai sunku ją apibūdinti, ar trumpai nupasakoti siužetą neatskleidus visko. Labai netikėta knygos pabaiga ir, kaip būdinga šiai rašytojai skaitytojui nepavykęs įminti nusikaltėlis. Labai rekomenduoju!

Nežinau kodėl, bet pradėjo traukti kalnai, grįžus iš jų dar ilgai akimis ieškojau jų vaizdo. Keista tiesa? Prisipažinsiu šia knygą į rankas paėmiau dėl jos pavadinimo, ir visiškai neskaičiau apie ką ji. Nesu labai...

Nežinau kodėl, bet pradėjo traukti kalnai, grįžus iš jų dar ilgai akimis ieškojau jų vaizdo. Keista tiesa? Prisipažinsiu šia knygą į rankas paėmiau dėl jos pavadinimo, ir visiškai neskaičiau apie ką ji. Nesu labai jautri meilės romanams, bet paėmusi šį į rankas taip ir nepadėjau iki kol perskaičiau. Tai ne saldus kupinas jausmų romanas, o tikras išlikimo vadovas. Sužinai, jog žmogaus galimybės gali būti beribės, kad kūnas tai yra vidinės būsenos išraiška. Nuostabus kūrinys, ne saldus, nebanalus ir įsimintinas. Nors kalnai čia ne tokie patrauklūs, bet jais dar labiau žaviuosi.

Kiekviena Jurgos Ivanauskaitės knyga mane nustebina. Turbūt todėl, kad gauni daugiau, negu kad tikiesi iš pradėtos skaityti knygos.
Savotiškas autorės rašymo stilius ir išsiskiriančios istorijos tikrai gali duoti labai daug,...

Kiekviena Jurgos Ivanauskaitės knyga mane nustebina. Turbūt todėl, kad gauni daugiau, negu kad tikiesi iš pradėtos skaityti knygos.
Savotiškas autorės rašymo stilius ir išsiskiriančios istorijos tikrai gali duoti labai daug, priklausomai su kokiu susidomėjimu norėsis į visą tai įsigilinti.
Knyga ne iš lengvųjų, todėl jei norisi lenvesnio skaitinio, ši knyga netiks.

"Bėgančios su vilkais" mano lentynoje manęs laukė jau kokį dešimtmetį. Ją gavau pasibaigus savo pirmajai praktikai iš nuostabaus gimtojo miestelio redakcijos komandos ir vis jaučiausi kalta, kad taip ir neprisiruošiu su ja...

"Bėgančios su vilkais" mano lentynoje manęs laukė jau kokį dešimtmetį. Ją gavau pasibaigus savo pirmajai praktikai iš nuostabaus gimtojo miestelio redakcijos komandos ir vis jaučiausi kalta, kad taip ir neprisiruošiu su ja susirungti. (Visgi virš 600 puslapių :) )

Pripažinsiu, Clarissa Pinkola Estes yra savita autorė, kurios gerai taip ir neperpratau.

Knyga "Bėgančios su vilkais: Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose" paliko mane šiek tiek suglumusią. Joje radau ir tikrai įdomių įžvalgų, puikios informacijos, tikrai gerų patarimų, tačiau didelę dalį teksto skaičiau pakėlusi antakius. Apie pastarąją būtų per švelnu pasakyti, kad man ji nepatiko. Kartais viskas atrodė per daug dirbtinai tempiama prie dvasingumo, anapusybės ir panašių abstrakcijų, tad, nors ir žinau, kad ji mokslininkė, lyginamosios kultūrologijos bei klinikinės psichologijos ekspertė, man buvo sunku į tai žiūrėti rimtai. Kartais jaučiausi lyg skaitydama vieną iš "pigios" psichologijos savipagalbos knygiūkščių, kurioms apskritai esu alergiška.

Nedrįstu spręsti apie šią knygą, ar ji gera, ar bloga, tik pasakysiu, kad po tiek pagyrų tikėjausi kažko geresnio. Tiesą sakant, dalinai suglumau ir dėl to, kad "Bėgančiose su vilkais" yra daug dalykų, kuriais domiuosi ir vertinu (mitologija, psichologinis archetipų aiškinimas, feminizmas, vyraujančios visuomenės normų kvestionavimas, galios santykiai, istorija etc.), taip pat nepaneigiamai pasirinktas originalus tarpdiscipliniškas požiūris, kaip rašyti šią knygą, bet manęs knyga toli gražu nesužavėjo...Tarsi panaudota daug gerų produktų, bet salotos vis tiek išėjo prėskos...

Negana to, rašymo stilius erzina. Dažnai sukama ratais, daug nukrypimų, nesvarbių dalykų ir pan. Aš suprantu, kad tai jos, kaip pasakotojos ir rašytojos, stilius, bet dėl to aš tikrai kankinausi stumdamasi šio didelio veikalo puslapiais.

Tikriausiai labiausiai vertinu tai, kad perskaičiau senų, sau nežinomų, iš įvairių kultūrų atkeliavusių pasakų. Džiaugiuosi, kad sužinojau tam tikros pasakų simbolikos, žvilgtelėjau į interpretacines jų galimybės. (Nesakau, kad visur pritariu rašytojai). Vis dėlto tikiuosi, kad man tai padės geriau reflektuoti tai, ką skaitysiu ateityje.

Ar rekomenduočiau "Bėgančios su vilkais" kitoms merginoms? Jei domitės psichologija (ypač Jungo) ir ieškote dvasinių tiesų (galbūt dar prijaučiate pagonybei), matyt, taip. Vis tik perspėju, kad net ryžtingiausios prisikankins, kol pasieks baigiamąjį žodį.

Manau, tokio tipo knygos yra "sveikos" vis dar gana patriarchalinėms, individą demotyvuojančioms bei niveliuojančioms šiuolaikinėms visuomenėms. (Nors skambu kaip užkietėjusi feministė, veikiau esu mizantropė ir vienodai nepakenčiu visų žmonių :D) Gal man asmeniškai ši knyga nebuvo itin aktuali, bet palaikau pačią jos idėją ir skleidžiamą žinutę. Esu įsitikinusi, kad ne vienai moteriai "Bėgančios su vilkais" atvėrė akis, padrąsino bei padėjo pasukti gyvenimą geresniu keliu. Negi galima daugiau tikėtis iš knygos? :)

Tai tiek šiam kartui. Vis patingiu aprašyti visas perskaitytas knygas, bet žadu pasitaisyti ir būti pavyzdingesnė ;)

Pradžia labai nepatiko, nes vėl viskas kartojosi kas buvo trečioje dalyje. Paskui reikalai pagerėjo truputėli. Galas sakyčiau kiek suspaustas, kai tikrai buvo galima labiau pradžia suspausti dėl pasikartojančių veiksmų ir...

Pradžia labai nepatiko, nes vėl viskas kartojosi kas buvo trečioje dalyje. Paskui reikalai pagerėjo truputėli. Galas sakyčiau kiek suspaustas, kai tikrai buvo galima labiau pradžia suspausti dėl pasikartojančių veiksmų ir daugiau vietos skirti galui, kur taip viskas gražiai susiklostė. Kad ir suspausta ta laiminga pabaiga, bet tikrai laiminga pabaiga.