Kitoks trileris. Paėmusi į rankas ir tikėjausi kažko kitokio, neįprasto, įdomaus. Patiko skirtingi ir daugialypiai siužeto kampai, istorija savyje talpina ne vieną svarbią temą. Intriguoja, skaitant verčia kelti klausimus....

Kitoks trileris. Paėmusi į rankas ir tikėjausi kažko kitokio, neįprasto, įdomaus. Patiko skirtingi ir daugialypiai siužeto kampai, istorija savyje talpina ne vieną svarbią temą. Intriguoja, skaitant verčia kelti klausimus. Pabaigus skaityti, kilo noras paskaityti kitas autoriaus knygas.

Ši knyga patraukė mano dėmesį dėl labai intriguojančio aprašymo, kuris buvo išties daug žadantis. Perskaičiusi knygą, galiu pasakyti, kad ji buvo įdomi, tačiau ne tokia, kokios tikėjausi. Veiksmas vystėsi gana lėtai,...

Ši knyga patraukė mano dėmesį dėl labai intriguojančio aprašymo, kuris buvo išties daug žadantis. Perskaičiusi knygą, galiu pasakyti, kad ji buvo įdomi, tačiau ne tokia, kokios tikėjausi. Veiksmas vystėsi gana lėtai, pagrindinė paslaptis buvo slepiama pernelyg ilgai, o pabaigoje pritrūko išbaigtumo. Po ilgai kurtos įtampos norėjosi kažko itin netikėto, bet to nesulaukiau. Kita vertus, pati istorija buvo įdomiai papasakota, parinkti išskirtiniai personažai, tad skaityti patiko.

„Mums juk visiems mieliau matyti, kaip nuplėšiami namų stogai, kaip išraunami ir į orą pakeliami medžiai – dokumentiniai filmai apie tornadus, uraganus ir cunamius daro raminamąjį poveikį. Suprantama, tai baisu, mes visi...

„Mums juk visiems mieliau matyti, kaip nuplėšiami namų stogai, kaip išraunami ir į orą pakeliami medžiai – dokumentiniai filmai apie tornadus, uraganus ir cunamius daro raminamąjį poveikį. Suprantama, tai baisu, mes visi išmokome sakyti, kad mums tai baisu, bet pasaulis be katastrofų ir smurto – gamtos jėgų ar gyvų būtybių iš mėsos ir kraujo – štai, kas iš tiesų būtų nepakeliama.“ [189 psl.]

Jei kas skaitėte mano ankstesnį atsiliepimą (kuris, rodos, buvo jau taip seniai), tai žinote, kad turiu silpnybę maloniems paliesti viršeliams. „Vakarienės“ viršelis buvo maloni staigmena. Iš paveikslėlio internete tikrai nesitikėjau, kad viršelis bus būtent toks. Man net sunku jį apibūdinti. Toks lyg minkštas, bet kartu guminis. Knygą įsigijau už laimėtą dovanų kuponą ir nekantravau pradėti skaityti.

Jau nuo pat pradžių pagrindinis veikėjas parodė, kaip nemėgsta žmogaus, su kuriuo turės vakarieniauti. Ir man kilo klausimas, kodėl vis dar su juo susitinka, jei tvyro tokia neapykanta? Juk net kažkada geriausi draugai gali virsti mirtinais priešais ir nutraukti santykius. Kaip vėliau paaiškėjo, ne visi ryšiai gali būti nutraukti, kad ir kaip to norima. Šeima visada liks šeima.

Kartais Herman Koch savo pasakojimu man priminė Vladimir Nabokov „Lolitą“. Abiejose knygose pasakotojai geba tiesiogiai kreiptis į skaitytoją, bandydami pateisinti savo veiksmus. Tačiau Humbertas Humbertas dažniau tikslina aplinkybes ir pasakoja savo jausmus, o Polas – erzina skaitytoją teigdamas, kad informacijos netikslins, kad ne jo reikalas tai pasakoti, kad nenori kam nors pridaryti bėdos ir t.t. Humbertas Humbertas savo kalbėjimo maniera traukia skaitytoją prie savęs, tampa jam simpatiškas, o Polas atstumia ir pasidaro antipatiškas (tai veikėjas, kurio nesinori pamėgti). Dar vienas bendras šių knygų motyvas – nusikaltimas. „Lolitoje“ nusikaltėlis gavo, ko nusipelnęs, tas netgi buvo aišku nuo pat pradžių ir veiksmą stūmė mintis, o kaipgi jis įklius. „Vakarienėje“ yra visiškai kita situacija.

Gal žinote tokį minties eksperimentą apie atvažiuojantį traukinį ir ant jo bėgių gulinčius žmones? Ant vienos bėgių atšakos guli penki žmonės, o ant kitos – vienas. Jūs galite pakreipti traukinį į kurią nors vieną atšaką. Ką pasirinktumėte? Turbūt dauguma sutiktų, kad geriau paaukoti vieną ir išgelbėti penkis. O ką darytumėte, jeigu penki žmonės jums būtų nepažįstami, o tas vienas – kas nors jums labai artimas? Štai čia ir atsiranda pagrindinė moralinė problema. (Beje, neseniai žiūrėjau filmą, kuris patiko dėl minčių eksperimentų temos – „After the Dark“.) „Vakarienės“ veikėjai susiduria su ta pačia problema: ar pasielgti, kaip reikalauja įstatymai, ar gelbėti savo vaikų kailį? O ką daryti, jeigu du broliai savaip supranta tai, kas geriausia jų vaikams?

Nors realus knygos veiksmas vyksta vos kelias valandas – vieną prabangią vakarienę restorane, – bet papasakojama platesnė istorija. Pasakotojo mintys vis nuklysta į šoną, prisimena kažką, užsiveda skaitytojui papasakoti, bet ne visada pabaigia. Todėl likdavo šiek tiek erzinančių klaustukų.

Skyriai pavadinami neįprastai – Aperityvas, Užkandis, Karštasis patiekalas, Desertas, Digestyvas ir Arbatpinigiai. Su lig kiekvienu nauju patiekalu atsiranda naujų istorijos detalių, o artėjant prie vakarienės kulminacijos ir pati istorija traukia ten pat.

Įdomiai aprašoma pati restorano atmosfera. Ji persisemia pasakotojo jausmais – neapykanta, pagieža. Nors staliuką reiktų užsisakyti prieš kelis mėnesius, bet įtakingas žmogus bus visada priimtas kad ir tą patį vakarą. O dar jeigu pažįstamas su restorano savininku, tai galima tikėtis staliuko pageidaujamoje geroje vietoje ir aukščiausios klasės aptarnavimo. O dar nerašytos taisyklės, kad jeigu pasirinksi tą patį patiekalą, kaip kas nors kitas, būsi palaikytas negebančiu individualiai mąstyti ir neišlavinto skonio asmeniu...

Man pasirodė keistas vienas dalykas – šeimos nesikalbėjimas tarpusavyje. Taip gal ir norima apsaugoti vieniems kitus nuo pasekmių, bet galima papulti vos ne į komiškas situacijas, kai visi viską žino, slepia nuo kitų, tikisi, kad jie nežino, nors tie žino ir iš tikrųjų daro lygiai tą patį. (Painu, bet ir pati situacija paini.)

Istorijos atomazga šokiravo, nors ir buvo galima ją nuspėti. Mažiau nuspėjama buvo tai, kas vyko po to. Tai įrodymas, kad broliška meilė nėra pavaldi įstatymams, kad teisingumas ne visada yra toks, kaip daugelis jo norėtų. Prieš įsigyjant knygą mane suintrigavo jos aprašymas. Bet tikrai nenutuokiau, kad viskas pasisuks būtent tokia linkme.