Visada žavėjausi ir žaviuosi žmonėmis, kurie savo gyvenimą paaukoja dirbdami jūroje, ant vandens ar laivuose. Kartais netgi susimąstydavau užduodama sau klausimą: "Negi, jie tokie romantikai, kad pasirenka tokį darbo...

Visada žavėjausi ir žaviuosi žmonėmis, kurie savo gyvenimą paaukoja dirbdami jūroje, ant vandens ar laivuose. Kartais netgi susimąstydavau užduodama sau klausimą: "Negi, jie tokie romantikai, kad pasirenka tokį darbo pobūdį?" Tikriausiai ne, nes dažniausiai juos pašaukia meilė jūrai, kelionėms, nuotykiams. Turbūt nieko naujo nepasakysiu apie šią knygą ir aš, nes daugelis ją jau būsite skaitę arba įtraukę į savo norimų perskaityti knygų sąrašą. Ši knyga mano rankose atsidūrė draugės dėka, kuri vos perskaičiusi savo įspūdžiais pasidalino su manimi ir rekomendavo būtinai perskaityti. Tai neeilinis kūrinys, o talentingiausio pianisto istorija, kuris mokėjo klausytis, mokėjo skaityti ne knygas, o žmones. Jis juos skaitydavo ir be galo skrupulingai grupuodavo, tvarkydavo, dėliodavo. Kasdien pridurdavo mažytį lopinėlį prie to begalinio žemėlapio, viso pasaulio, nuo vieno pakraščio ligi kito. Jis grojo niekur neegzistuojančią muziką ir ji nepradėdavo egzistuoti, kol nebuvo jo sugrota. Tai tarsi kažkas magiško, užslėpto ir savaip paslaptingo. Sunku net apsakyti, kad žmogus gimęs, užaugęs laive ir nė karto neišlipęs į krantą, gali daryti tokius stebuklus su muzika. Atrodo, kad ne jis muzikai paklūsta, o muzika jam. Jie tarsi vienas kito atspindys: susitapatinę ir susilieję į bendrą visumą. Skaičiau su didžiausiu malonumu ir žavėjausi, kiek žmogus turėjo mylėti muziką, taip nė karto nepasiryžęs išlipti į krantą ir pamatyti pasaulį. O atsakymas buvo paprastas ir aiškus: "Aš, nesugebėjęs išlipti į krantą, kad išsigelbėčiau, išlipau iš savo gyvenimo. Laiptelis po laiptelio. O kiekvienas laiptelis troškimas. Kiekvienas žingsnis - geismas, kuriam tariau sudie". Nuoširdžiai rekomenduoju.

"Mes tupime čia, o ten, žemai, miestuose, verda gyvenimas. Kadaise iš mūsų vienuolynų buvo valdomas pasaulis. O šiandien, pats matote, jis tereikalingas tam, kad imperatoriaus draugai turėtų kur susitikti su jo priešais,...

"Mes tupime čia, o ten, žemai, miestuose, verda gyvenimas. Kadaise iš mūsų vienuolynų buvo valdomas pasaulis. O šiandien, pats matote, jis tereikalingas tam, kad imperatoriaus draugai turėtų kur susitikti su jo priešais, tačiau jis pats, norėdamas aprėpti ir tvarkyti visus šios šalies reikalus, nesitraukia iš miestų."

Dar prieš porą metų, studijų metu, šį šedevrą skaičiau, tačiau nespėjau pabaigti, todėl štai atėjo laikas prisiminti viską ir pagaliau knyga yra perskaityta. Mane jau tada sudomino jos paprastumas ir siužetas, o dabar jau žinau kas dėjosi toliau ir kokia buvo pabaiga.

Taip, istorija įdomesnė, kai ji detektyvas. Umberto Eco, labai domėjosi viduramžiais, ir viską žinojo apie juos. Ir knygą sugalvojo parašyti, nes jam kilo mintis apie paslaptingą vienuolio mirtį, kas savo paslaptingumu ir krikščioniškumu ir primena viduramžius. Jam šis romanas rašėsi tikrai nesunkiai, mintys liejosi laisvai ir tai tikrai matyti. Klasikinės istorijos visada būna be galo įdomios ir painios, tik daugelis jų susiję su meilės reikalais. O čia istorija meistriškai paverčiama detektyvu, todėl meilė lieka kiek nuošaliau (bet ją tikrai atrasit).

Pirmiausia, man šovė į galvą mintis, kad brolis Viljamas ir jo palydovas Adsas yra kaip Šerlokas Holmsas ir daktaras Votsonas. Beveik vienas prie vieno - Viljamas labai įžvalgus, apskaičiuojantis visas galimybes, o Adsas dar tik mokinys, sunkiai daro kokias nors išvadas. Ir štai dviejų riterių istorija išsirutulioja į tikrą kriminalinę istoriją, kuriai veiksmo tikrai netrūksta.

Pati istorija gan netikėta, visaip supinta, kad išnarplioti tikrai sudėtinga. Minusiukas pasakojime buvo tai, jog jei prasideda vardijimas ko nors, tai jis tęsiasi beveik per visą puslapį, todėl buvo gan keista skaityti. Taip pat gausu aprašymų, tačiau čia buvo įdomu, nes klasikinėms knygoms tai yra būdinga.

Ir, mano manymu, ši knyga, nors kalbama apie vienuolyno gyvenimą, galėtų būti skirta netikintiems, nes daug kalbama apie Antikristą, eretikus, aišku, žmogžudystės šventoje vietoje ir vienuolyno gyvenimo pokyčiai (citata viršuje). Manau, joje pamokančiai norima pasakyti, kas vyksta, kai netikėjimas užgožia tikėjimą ir kokios būna viso to pasekmės arba kas būna, kai užvaldo turtų ir garbėtroškos troškimas. Tikrai pamokanti istorija apie tai, jog koncentruodamiesi į save ir į turtus, nepadarysime pasaulio geresnio ir viskas eis tik blogyn. Knygos pabaiga nustebino, sakyčiau jau kiek per daug žiauroka, tačiau, kaip teigė autorius, viskas tik taip ir turėjo baigtis.

Rekomenduoju tikriems viduramžių ir klasikinės literatūros gerbėjams. Taip pat tai svarbiausia Umberto Eco knyga, todėl jei neskaitėte, būtinai paimkite į rankas ir pasinerkite į painius vienuolyno nuotykius.

Kurį laiką, prieš pamėgdama rimtąją literatūrą, visada mėgau skaityti tokias knygas, kuriose plačiai nagrinėjamos socialinės, psichologinės šeimos, paauglių ar vaikų problemos. Todėl ir ši knyga neatsitiktinai papuolė...

Kurį laiką, prieš pamėgdama rimtąją literatūrą, visada mėgau skaityti tokias knygas, kuriose plačiai nagrinėjamos socialinės, psichologinės šeimos, paauglių ar vaikų problemos. Todėl ir ši knyga neatsitiktinai papuolė į mano rankas. Socialiniame tinkle pasirodžius reklamai, kad greitai bus rodomas filmas (jau rodomas), pastatytas remiantis knyga, nutariau ir aš pirmiausia perskaityti knygą, o vėliau galbūt ir peržiūrėti patį filmą. Kodėl pasirinkau būtent šią "Gelmių" leidžiamos serijos jaunimui "Paribio istorijos" knygą? Visų pirma todėl, kad pirmiausia patraukė knygos viršelis: toks tyras, baltas ir kažkiek primenantis vaikystę su savom problemom ir su savais rūpesčiais. Kiekvienam viršelis juk gali sukelti skirtingas asociacijas. Pati istorija pasirodė man nepaprasta, nekalta, tyra ir tuo pačiu artima kiekvienam iš mūsų. Atrodo, kad kartais nepagalvojame dėl ko mums artimi žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Tik vėliau po kurio laiko supranti, kad viskas daroma mūsų pačių labui: mus apsaugoti ne tik nuo kitų, bet kartais ir nuo pačio savęs. Tai knyga apie apie tris visiškai skirtingus žmones: vienas iš jų trokšta laisvės visais įmanomais būdais tapti pilnaverčiu žmogumi; antras nori kiek tik įmanoma apsaugoti savo artimą žmogų nuo išorinio pasaulio; trečias tiesiog nori padėti ir tuo pačiu mylėti. Perskaičius šią knygą, belieka sutikti su autore, kad gyvenimas nebūna viena akimirka. Yra aibė akimirkų. Tavo gyvenimas gali atsišakoti nuo kiekvienos iš jų tūkstančių būdų. Galbūt yra gyvenimo variantas, apimantis visus pasirinkimus, kuriuos padarei, ir visus, kurių nepadarai. Todėl kartais tereikia pasakyti savo artimam žmogui: "Tu esi visi geri dalykai, įpakuoti į vieną gerą dalyką".

Visų pirma buvo labai įdomu, kas išdrįso vėl kurti apie Erkiulį Puaro? Todėl pirmuosius puslapius skaičiau įtariai, vis ką nors kritikuodama. Tačiau autorei pavyko :) Knygoje atgyja ne tik Agatos Kristi knygų pasaulis,...

Visų pirma buvo labai įdomu, kas išdrįso vėl kurti apie Erkiulį Puaro? Todėl pirmuosius puslapius skaičiau įtariai, vis ką nors kritikuodama. Tačiau autorei pavyko :) Knygoje atgyja ne tik Agatos Kristi knygų pasaulis, išlaikomas toks pats rašymo stilius, bet svarbiausia kad ir pats genialusis bei keistasis seklys vis tas pats, nesudarkytas :) sakyčiau gal net išsamiau jis matomas, autorė neaprašo detalių apie jį, tiesiog pristato kaip gerai pažįstamą veikėją. Gerą Puaro draugą Heistingsą čia pakeičia Ketčpulas - kai kuo toks pats, bet kartu ir kitoks, kritiškiau žvelgiantis į savo draugą. O intriga taip susukta, kad spėliojau, įtarinėjau, jau atrodė, kad žinau, kas žudikas, bet ... tradiciškai viską atskleidė tik Puaro :) man labai patiko :)

Kaip negaliu atsispirti pieniškam šokoladui, taip neįmanoma to padaryti ir su Agatos Kristi romanais. Jau buvau davus sau pažadą, kad šią autorės knygą skaitysiu paskutinėmis atostogų dienomis kaip gerą vitaminų dozę...

Kaip negaliu atsispirti pieniškam šokoladui, taip neįmanoma to padaryti ir su Agatos Kristi romanais. Jau buvau davus sau pažadą, kad šią autorės knygą skaitysiu paskutinėmis atostogų dienomis kaip gerą vitaminų dozę prieš grįždama į darbą. Tačiau gavosi taip, kad pradėjau skaityti pirmaisiais atostogų vakarais ir tai labai taupydama, kad užtektų geros adrenalino dozės prieš miegą, apgalvojant tolimesnę įvykių eigą. Keli šimtai puslapių ištirpo momentaliai, o įspūdis liko toks pats geras kaip ir prieš tai skaitytų kitų autorės knygų. Kai manęs paklausia, kaip galėčiau pakomentuoti autorės romanus, atsakymas būna aiškus ir paprastas: "Imkit ir paskaitykit, nes perskaičius vieną, norėsis skaityti dar".

Mokslinė fantastika iš praeities. Knygoje daug filosofinių minčių apie visuomenę, jos ateitį, vystymąsi ir dabartį, kurie skatina skaitytoją susimąstyti, diskutuoti: kada žmonija peržengs savo tobulėjimo ribas, kodėl...

Mokslinė fantastika iš praeities. Knygoje daug filosofinių minčių apie visuomenę, jos ateitį, vystymąsi ir dabartį, kurie skatina skaitytoją susimąstyti, diskutuoti: kada žmonija peržengs savo tobulėjimo ribas, kodėl žmogui norisi ieškoti sprendimų ten, kur jų gal net nereikia, kokios visuomenės grupės išliktų nesvarbu, kaip pasikeistų gyvenimo kokybė ar sąlygos, kas yra žmogiškumas ir daugybė kitų temų vakaro diskusijoms su seneliu, kiemo draugu, užsienio partneriu ar mokslininku.

Labai greit ir įdomiai susiskaičiusi knyga. Ji tik įrodo, kad po išore, gali slėptis visiškai kitoks žmogus. Labai įdomiai ir neįtikėtinai nupiešti sutuoktinių tarpusavio santykiai, jų pamatas ir paslapčių tarp mylinčių...

Labai greit ir įdomiai susiskaičiusi knyga. Ji tik įrodo, kad po išore, gali slėptis visiškai kitoks žmogus. Labai įdomiai ir neįtikėtinai nupiešti sutuoktinių tarpusavio santykiai, jų pamatas ir paslapčių tarp mylinčių vienas kitą žmonių kiekis.