Visada žavėjausi ir žaviuosi žmonėmis, kurie savo gyvenimą paaukoja dirbdami jūroje, ant vandens ar laivuose. Kartais netgi susimąstydavau užduodama sau klausimą: "Negi, jie tokie romantikai, kad pasirenka tokį darbo...

Visada žavėjausi ir žaviuosi žmonėmis, kurie savo gyvenimą paaukoja dirbdami jūroje, ant vandens ar laivuose. Kartais netgi susimąstydavau užduodama sau klausimą: "Negi, jie tokie romantikai, kad pasirenka tokį darbo pobūdį?" Tikriausiai ne, nes dažniausiai juos pašaukia meilė jūrai, kelionėms, nuotykiams. Turbūt nieko naujo nepasakysiu apie šią knygą ir aš, nes daugelis ją jau būsite skaitę arba įtraukę į savo norimų perskaityti knygų sąrašą. Ši knyga mano rankose atsidūrė draugės dėka, kuri vos perskaičiusi savo įspūdžiais pasidalino su manimi ir rekomendavo būtinai perskaityti. Tai neeilinis kūrinys, o talentingiausio pianisto istorija, kuris mokėjo klausytis, mokėjo skaityti ne knygas, o žmones. Jis juos skaitydavo ir be galo skrupulingai grupuodavo, tvarkydavo, dėliodavo. Kasdien pridurdavo mažytį lopinėlį prie to begalinio žemėlapio, viso pasaulio, nuo vieno pakraščio ligi kito. Jis grojo niekur neegzistuojančią muziką ir ji nepradėdavo egzistuoti, kol nebuvo jo sugrota. Tai tarsi kažkas magiško, užslėpto ir savaip paslaptingo. Sunku net apsakyti, kad žmogus gimęs, užaugęs laive ir nė karto neišlipęs į krantą, gali daryti tokius stebuklus su muzika. Atrodo, kad ne jis muzikai paklūsta, o muzika jam. Jie tarsi vienas kito atspindys: susitapatinę ir susilieję į bendrą visumą. Skaičiau su didžiausiu malonumu ir žavėjausi, kiek žmogus turėjo mylėti muziką, taip nė karto nepasiryžęs išlipti į krantą ir pamatyti pasaulį. O atsakymas buvo paprastas ir aiškus: "Aš, nesugebėjęs išlipti į krantą, kad išsigelbėčiau, išlipau iš savo gyvenimo. Laiptelis po laiptelio. O kiekvienas laiptelis troškimas. Kiekvienas žingsnis - geismas, kuriam tariau sudie". Nuoširdžiai rekomenduoju.