„ – Kai tik susitaikysi su mintim, kad numirei, pradėsi jaustis kaip mirusi. Galėsi daryt viską, ko gyva nesugebėjai. Skaityt kitų žmonių mintis, vaikščiot kiaurai sienas, skraidyt. Juk truputį jau paskraidei, – bylojo...

„ – Kai tik susitaikysi su mintim, kad numirei, pradėsi jaustis kaip mirusi. Galėsi daryt viską, ko gyva nesugebėjai. Skaityt kitų žmonių mintis, vaikščiot kiaurai sienas, skraidyt. Juk truputį jau paskraidei, – bylojo Bastetė, rūpestingai laižydamasi rainą kailiuką. – Tačiau tavo vietoj per daug nepasileisčiau. Kitų mintyse nieko įdomaus neišgirsi. O ir po pasaulį blaškytis nepatarčiau. Kas tau dabar iš tų įspūdžų, neprivalgei – neprilaižysi.“

Ši istorija apie meilę ir mirtį, o gal, tiksliau bandant nusakyti – apie mirtiną meilę? Pirmiausia, ji apie būrėją Juliją, labai patrauklią, charizmatišką (kaip nemėgstu iš tikrųjų šio žodžio), visų akis ir širdis traukiančią įspūdingą moterį. Ji miršta jau pačioje pradžioje nuo kulkos į galvą. Ji ir paskutinę naktį, prieš mirtį buvo apsupta pačių įvairiausių žmonių, kurie ja žavėjosi, tačiau ir tokie žmonės numiršta. Ir net nesvarbu kaip, faktas lieka faktu. Istorijos išmintis – Julijos katė Bastetė (arba Bubastė), po šeimininkės (nusišneku, juk katės čia šeimininkės ir Julija tebuvo, viso labo, Prijaukintoji) labai liūdinti ir besidalijanti šimtmečių paslaptimis apie žmones, jų nykų egzistavimą ir kates. Istorijos pilkoji pelytė – netikra Julijos draugė žurnalistė Rita. Kodėl netikra? Nes ji pernelyg pilka pelytė tokiai ugniai kaip Julija, be to, pavydi, nusivylusi savo gyvenimu ir savimi. Knygos sužeistasis, erzinantis viskuo, kuo tik įmanoma – Tadas (kitaip – Angelas Sargas Julijai). Istorijos gailestį keliantis vaikas – Tado brolis, Julijos draugas Maksas Vakaris, susidvejinusi asmenybė, pasiklydęs ir savyje, ir pasaulyje. Istorijos paslaptis – JIS, galima sakyt, programeris, suprogramuojantis kitų gyvenimus, tik į gūdžią naktį paleidžiantis savąjį. Kas visus juos jungia? Žinoma, Julija ir jos mirtis. Julija sklando Vilniaus senamiesčio gatvėmis, o tuo tarpu, griūva ir kinta kitų gyvenimai, it domino kaladėlės nuvilnija su Julijos mirtimi. Ir, galiausiai, fone žaidžia Centras, reguliuojantis visos Lietuvos gyvenimą, teigiamą informaciją paversdamas neigiama, tiems, kurie jį suerzina, nusiunčiantis mirtinos meilės dozę kokio šlykštuko Leo pavidalu ir pamažu atsikratantis tų, kurie trukdo.
Šioje istorijoje pinasi amžinybė ir laikinumas, meilė ir neapykanta, blogis ir gėris, mirtis ir gyvenimas, fantazija ir realybė. Ir tarp viso to labai sunku surasti ribą. Kas būna po to, kai numiršti? Ar dar galima bent kartą kažką pajusti? Ar iš tikrųjų gali skristi? Kas gedi tavęs nuoširdžiai, o kas vis tiek prisimena su kartėliu? Kas gali būti nuobodžiau už pilką pelytę, tampančią dar pilkesne? „Anapus mirties kur dar galėtum išsprūsti?“

„Iš tiesų visą gyvenimą neatgaudama kvapo lėkė it persekiotojų genama, nuo žmogaus prie žmogaus, nuo meilės prie nusivylimo, nuo pakilimo prie naujo žlugimo taip ir nepasisotindama, nerasdama trokštamo nusiraminimo.“

Nors knyga išleista 2003 metais, ji dar aktualesnė šiandien, nei buvo anuomet. Praėjo 15 metų ir ką mes turime? Turime dar daugiau netikrumo, dar daugiau miglos savo gyvenimuose ir, net jei mūsų ir nevaldo kažkoks JIS su savo Centru, mus valdo kažkas kita. Tik Jurga Ivanauskaitė mokėjo taip gracingai įpainioti į savo žodžių, vaizdingų apibūdinimų ir minčių voratinklį. Ir tai išmuša iš vėžių, juk, regis, kelintąkart skaitomai knygai nebeturi kažkokių ypatingų lūkesčių, juk žinai visas atomazgas, net jei jos ir pasisplėpusios mūsų užmarštyje, bet viskas atgyja. Ir vis tiek pribloškia. Tikriausiai, priblokš ir dar po dvidešimties ar dešimt metų. Kaip gerai, kad J. Ivanauskaitės knygas turiu savo lentynose! Kaip gerai, kad taip galiu save geriau pažinti!

„ – Placebo. Taip vadinami netikri vaistai, kuriuos sugirdžius ligoniui ir įteigus apie piliulės efektyvumą, šis pasveiksta. Nors placebas neturi jokių gydomųjų savybių. Tik pagalvok, visur vien pakaitalai: netikros krūtys, vibratoriai, geismą stimuliuojanti Viagra, dažyti plaukai, akių spalvą keičiantys lęšiai, kava be kofeino, bealkoholinis alus, saldiklis vietoj cukraus, karbonadai iš sojos, genetiškai modifikuotos bulvės, muilo operos vietoj asmeninės istorijos, virtualūs žaidimai...“

Aš netgi šiek tiek pavydžiu žmonėms, kuriems meilė Ivanauskaitės kūrybai dar priešaky, kurie dar neskaitė ir šios knygos.

Girdėjau įvairių nuomonių apie šią knygą. Nusprendžiau įsitikinti, kaip iš tiesų yra (kartais kitų nuomonės neatinintka manonios) 🙄 #Šilkas yra "žiauriai" gera istorija 🤘
Paskaitykit!! REKOMENDUOJU 10/10.
Nenoriu...

Girdėjau įvairių nuomonių apie šią knygą. Nusprendžiau įsitikinti, kaip iš tiesų yra (kartais kitų nuomonės neatinintka manonios) 🙄 #Šilkas yra "žiauriai" gera istorija 🤘
Paskaitykit!! REKOMENDUOJU 10/10.
Nenoriu atskleisti siužeto, nes knyga labai plonytė... 💝

Sukrečianti knyga. Protu nesuvokiama kaip gali elgtis motina su savo vaiku. Kaip įmanoma vieną vaiką kankinti, tyčiotis, o kitus vaikus mylėti ir jais rūpintis. "Sistemos" abejingumas ir įsikišimas tik tada, kai berniukas...

Sukrečianti knyga. Protu nesuvokiama kaip gali elgtis motina su savo vaiku. Kaip įmanoma vieną vaiką kankinti, tyčiotis, o kitus vaikus mylėti ir jais rūpintis. "Sistemos" abejingumas ir įsikišimas tik tada, kai berniukas beveik mirė. Ir dar nuostabiau kad augintas tokiomis sąlygomis žmogus gali išlikti žmogumi.

Jau kuris laikas buvau neskaičiusi Chamberlain knygų,tad buvo labai malonu ir vėl prie jų sugrįžti. ♥️ Įdomi,jaudinanti istorija,kuri palies kiekvieną,o ypač mamas..
Negalėčiau sakyti,jog ši knyga buvo stipriausias...

Jau kuris laikas buvau neskaičiusi Chamberlain knygų,tad buvo labai malonu ir vėl prie jų sugrįžti. ♥️ Įdomi,jaudinanti istorija,kuri palies kiekvieną,o ypač mamas..
Negalėčiau sakyti,jog ši knyga buvo stipriausias rašytojos kūrinys,bet jog ir ne prasčiausia tai tikrai.Knyga maloniai ir greitai skaitėsi,istorija įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių. Vietomis knyga pasirodė šiek tiek netikroviška,jog taip paprastai galima dingti “kaip į vandenį”. Nepaisant to knyga man tikrai patiko.

Tiesiog skaitai, o filmas vizualizuojasi priešais tave. Nuotykiai tęsiasi. Lėja, Lukas, Lando bei Čubis su abiem robotais mėgina susigrąžinti Haną. Kuris ne tik pateko į Džabos nemalonę, jo rankas, bet ir tapo "meno...

Tiesiog skaitai, o filmas vizualizuojasi priešais tave. Nuotykiai tęsiasi. Lėja, Lukas, Lando bei Čubis su abiem robotais mėgina susigrąžinti Haną. Kuris ne tik pateko į Džabos nemalonę, jo rankas, bet ir tapo "meno kūriniu". Kiekvienas puslapis kupinas veiksmo, jog kaip ir veikėjai nesugebi atsikvėpti, baigi vieną etapą ir skubi į kitą, kurios pagrindinis tikslas - išsigelbėti nuo Imperijos, stoti į paskutinį mūšį ir jį laimėti. Knyga ne tik kupinta kosminės, tarppasaulinės Odisėjos, bet ir vidinio pasaulio, pamąstymui skirtų minutėlių. Tiesiog norisi, kad šitas pasaulis niekada nesibaigtų.

Romano pradžia skurdoka. Įvykiai pasakojami paskubomis, pagailėta detalių siekiant labiau sudominti skaitytoją. Tokio žanro kūrinyje norėtųsi ilgesnės ir platesnės įžangos, daugiau sentimentų.

Anotacijoje minima, kad...

Romano pradžia skurdoka. Įvykiai pasakojami paskubomis, pagailėta detalių siekiant labiau sudominti skaitytoją. Tokio žanro kūrinyje norėtųsi ilgesnės ir platesnės įžangos, daugiau sentimentų.

Anotacijoje minima, kad Keitė fotografė, tad iškart nusiteikiau, kad bus nemažai veiksmo susijusio su fotografija, ko labai laukiau, tačiau jos ryšys su fotoaparatu pavaizduotas maždaug taip - “Jį nešiojuosi. Kartais.”

Vis dėl to rašytojai pavyko prikaustyti dėmesį prie pagrindinių veikėjų, Tomo Stafordo ir Alisos Eversli, sudėtingos meilės istorijos.

Kūriniui lyg ir pritrūksta išbaigtumo. Pabaiga skubota. Tam tikri dalykai lieka neatskleisti. Ar Alisai pabėgus tėvai jos ieškojo? Ar visgi Tomas Stafordas sužinojo, kad Džunė iš tiesų buvo jo duktė? Kaip susiklostė Keitės ir Oliverio santykiai? Dėstymas puikus, bet pradžios ir pabaigos autorė pagailėjo...

Duočiau 8 iš 10

"Lopšinė" Tikrai kraują stingdanti istorija. Kūrinys parašytas minimalistiniu stiliumi, bet minties, charakterio, nuotaikų ir visko labai daug. Autorė jau pačioje pradžioje atskleidžia kulminaciją, kuri intriguoja. Verčiau...

"Lopšinė" Tikrai kraują stingdanti istorija. Kūrinys parašytas minimalistiniu stiliumi, bet minties, charakterio, nuotaikų ir visko labai daug. Autorė jau pačioje pradžioje atskleidžia kulminaciją, kuri intriguoja. Verčiau puslapį po puslapio ir negalėjau sustoti... Knygoje aprašomi šiuolaikiniai tėvų ir vaikų santykiai. Iškeliama problema "karjera ar vaikai?" Pateiktas švelnios ir nepriekaištingos auklės paveikslas..
REKOMENDUOJU 9+/10