🐭Kaip bebūtų keista, knygų mugėje lankiausi tik du kartus ir abu kartus iš jos parsinešiau po knygą apie islamą. Neplanuotai, netikėtai, nežinia kodėl. Prieš skrisdama į vieną musulmonišką šalį kaip tik ir...

🐭Kaip bebūtų keista, knygų mugėje lankiausi tik du kartus ir abu kartus iš jos parsinešiau po knygą apie islamą. Neplanuotai, netikėtai, nežinia kodėl. Prieš skrisdama į vieną musulmonišką šalį kaip tik ir pagalvojau, kad bus visai įdomu paskaitinėti apie šią nelabai pažįstamą religiją. Negalvojau, kad bus taip įdomu! Su religinės tematikos knygomis yra gan sudėtinga, nes jei jas rašo atitinkamos religijos atstovas (kunigas, imamas, rabinas ir pan.) jos dažnai būna labai šališkos, o jei rašo mokslininkas- sunkiai suprantamos. Ir nors šią knygą rašė religijotyrininkas, ji parašyta suprantamai, aiškiai ir įdomiai. Knygoje nagrinėjamas islamo atsiradimas, evoliucija ir revoliucija. Labiausiai patikusios mintys:
* Visų trijų monoteistinių religijų knygos (judaizmo Tora, krikščionybės Evangelijos ir islamo Koranas) yra vientisas šaltinis, jos turėtų būti skaitomos viena po kitos. Koranas tarsi užbaigia visą ciklą. Visi trys šventraščiai apreikšti skirtingu metu ir skirtingom tautoms, bet būtent taip, kaip tuo metu buvo toms tautoms reikalinga;
* Kadangi pas pranašą Mahomedą lankydavosi daug žmonių, neretai prie jo namų statydavosi savo palapines, tai norėdamos apsisaugoti nuo svetimų akių, pranašo žmonos pradėjo galvą dengtis skaromis. Kitos moterys norėjo būti panašios į pranašo žmonas, tad pradėjo jas kopijuoti. Korane hidžabas nėra įtvirtintas;
* Musulmonams labai svarbus yra bendrystės jausmas (dėl to jie nepripažįsta vienuolystės). Būtent ir maldos laikas nustatytas neatsitiktinai, o tam, kad bet kuriam pasaulio krašte besimeldžiantis musulmonas žinotų ir jaustų, kad šiuo metu pasaulyje jis meldžiasi ne vienas, jis meldžiasi su musulmonų bendruomene.
Tad taip ir užbaigiu atostogas ir šią knygos apžvalgą, besiklausydama lauke skambančios arabiškos maldos🙏.

"Tačiau, iš esmės, žmonės taip niekada ir neįsisąmonina, kad jų poelgiai gali skaudinti kitus. Kai tampi protingesnis, nenustoji traukinėti musėms sparnelių - tiesiog sugalvoji tam geresnį pasiteisinimą. Daugelis iš mūsų...

"Tačiau, iš esmės, žmonės taip niekada ir neįsisąmonina, kad jų poelgiai gali skaudinti kitus. Kai tampi protingesnis, nenustoji traukinėti musėms sparnelių - tiesiog sugalvoji tam geresnį pasiteisinimą. Daugelis iš mūsų sako, kad jiems gaila Kerės Vait - daugiausia mergaitės, ar ne juokinga? - bet galvą dedu, kad niekas nesupranta, ką reiškia būti Kerės Vait kailyje kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę."

"Kerė" - knyga visiems, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, tautybės ar laikmečio. Ji išlieka tokia pat aktuali dabar, kaip kad tuomet, kai buvo pirmą kartą išleista. Nes žmonijos prigimtis, karta iš kartos, deja, nesikeičia.
Kingo talentas išgryninti žmonijos ir visuomenės tamsiąsias puses ir pateikti skaitytojui išties yra išskirtinis. Nesvarbu, kiek fantastinių mistinių elementų bus įtraukta į Kingo pasakojimą, jis vistiek nepraras savo tikrumo/realumo pojūčio, kurį suteikia daugelio jo knygų skaitymas. Kerės istorija taip pat savotiškai tikra. Ne biografine prasme, bet tuo, kad tai visuomenės atstumto žmogaus/atpirkimo ožio istorija, stipresnysis-engia-silpnesnijį-vien todėl-kad-gali istorija. Iš vienos pusės, visi gerai ją žinome, bet iš kitos, ar tikrai, ar iki galo suvokiame ir suprantame?
Nuo pat pirmos dienos Kerė neturėjo nieko. Net pamišusi religinė fanatikė motina jos nemylėjo. Nepaisant to, kad buvo patyčių objektas nuo pat pirmos dienos mokykloje, Kerė labai norėjo ir stengėsi pritapti. Bet nei bendraamžiai, ne mokytojai nenorėjo vargintis suteikti jai galimybės, kurios Kerė taip troško. Rašytojas nuo pat pradžių neslepia katastrofiškos istorijos pabaigos. Visi dideli ir maži žiaurūs pokštai bei žodžiai lašas po lašo pildė Kerės statinę, o pabaigoje tetrūko vieno. Galbūt Kingui svarbiausia ne tai, kad katastrofa įvyko, bet panagrinėti, kodėl. Visas aplinkybes, visus žmones, kaip nors prisidėjusius prie šios istorijos. Knyga puikiai parodo, kas būtų, jei nuolatos skriaudžiamieji įgytų galią atkeršyti. Ir ne toks jau didelis skirtumas, ar tas būdas - telekinezės galia, kaip kad Kerės, ar koks eilinis kalašnikovas.
Mano leidime dar buvo apysaka "Jeruzalės gyvenvietė", kuri taip pat turi religinės tematikos, bet yra visai kitokio tipo siaubo istorija. Taipogi įdomi, prikaustanti dėmesį.
Visumoje, labai geras Stepheno Kingo kūrinys, labai tinka pirmai pažinčiai su rašytojo kūryba - ne toks ilgas, kaip "Tas", ne toks traumuojantis, kaip "Gyvulėlių kapinės".

Gražiai ir subtiliai papasakota gyvenimiška istorija. Gal kiek liudnoka ir kartu skaudi istorija, bet rašytoja sugebėjo patraukti dėmesį. Nutuokiau, kad dvi pasakojamos skirtingos istorijos susipins į vieną, bet vistiek buvo...

Gražiai ir subtiliai papasakota gyvenimiška istorija. Gal kiek liudnoka ir kartu skaudi istorija, bet rašytoja sugebėjo patraukti dėmesį. Nutuokiau, kad dvi pasakojamos skirtingos istorijos susipins į vieną, bet vistiek buvo idomu sužinoti kokiu budu tai įvyks.
Priverčianti susimastyti koks trapus yra žmogus, kai tave į kampą užspendžia liga, o tu neturi pasirinkimo tik su ja gyventi, kai šalia esantys žmonės bando tau ištiesti pagalbos ranką ir viskas ką tu matai tai tik svetimas rankas, nes nebesugebi atpažinti artimų žmonių. Apie žmogaus stiprybę ir atsidavimą ir žinoma apie meilę, kuri nedingsta netekus mylimosios net po keturesdešimties metų.

Neįprastas ir netradicinis kūrinys. Nuoširdžiai nelabai viliojo Rusijos pavaizduota aplinka ir pastovus alchoholio gėrimas tarsi tai yra normalu kaip gerti arbatą kiekvieną rytą. Bet lengvai įtraukiantys žodžiai ir lengvas...

Neįprastas ir netradicinis kūrinys. Nuoširdžiai nelabai viliojo Rusijos pavaizduota aplinka ir pastovus alchoholio gėrimas tarsi tai yra normalu kaip gerti arbatą kiekvieną rytą. Bet lengvai įtraukiantys žodžiai ir lengvas rašymo stilius privertė pasidomėti, o kas toliau vis dėl to? O toliau pasirodo tokia istorija, kad nė už ką nebūčiau atspėjusi.
Pagrindinis veikėjas stebuklingai ištrinamas iš pasaulio, jo nebeatsimena nei draugai, nei kolegos, nei tėvai. Jis palieka be namu, be nieko. Ir staiga suskambėjes telefonas pakeičia jo visą gyvenimą. Jis tampa muitininku tarp pasaulių. Naujas būstas gali keistis pagal jo įgeidžius, kūnas įgauna jėgos, o pastate esančios peinkios durys tau leidžia keliauti kur tik nori. Viskas ką jam reikia daryti tai tik įleisti žmones pro vienas duris ir išleisti pro kitas. Deja tobulas gyvenimas turi savų trukumų, o nenumaldomas smalsumas pagrindinį veikėją priverčia ieškoti atsakymų į klausimus !!

Salomėja Nėris - mano mokyklos laikų poetė, ir šios moters statulą matydavau kiekvieną dieną mokyklos fojė, o portretą - renginių salėje. Tuo laiku gyventi ir kurti - tiesiog nedėkingas likimas. O knyga - patiko mažiau...

Salomėja Nėris - mano mokyklos laikų poetė, ir šios moters statulą matydavau kiekvieną dieną mokyklos fojė, o portretą - renginių salėje. Tuo laiku gyventi ir kurti - tiesiog nedėkingas likimas. O knyga - patiko mažiau nei apie Mačernį, tokia visa įtempta, jaučiau nepasitenkinimą kaip viskas vyko - nepatiko - žmonės, poelgiai, situacijos. Neigiu.

Paauglių romanas apie dvynius. Tikėjausi, kad bus įdomesnis. Abu dvyniai - brolis ir sesuo - menininkai, todėl labiau romaną supras tie, kurie patys piešia ir domisi menu. Man vietomis buvo nesuprantamos mintys ir per daug...

Paauglių romanas apie dvynius. Tikėjausi, kad bus įdomesnis. Abu dvyniai - brolis ir sesuo - menininkai, todėl labiau romaną supras tie, kurie patys piešia ir domisi menu. Man vietomis buvo nesuprantamos mintys ir per daug nereikalingos informacijos. Bet perskaičiau iki galo, nes meilės linijos patiko. Svarbiausia, pabaiga gera, viskas išsisprendžia.