Skaičiau ilgai, bet ne todėl, kad buvo neįdomu, o todėl, jog buvo kitos veiklos. Kad ir su kokiomis pertraukomis skaičiau, prieš tai skaityti skyriai nepasimiršo. Visas pasakojimas man toks švelnus su meile, šiek tiek skausmo,...

Skaičiau ilgai, bet ne todėl, kad buvo neįdomu, o todėl, jog buvo kitos veiklos. Kad ir su kokiomis pertraukomis skaičiau, prieš tai skaityti skyriai nepasimiršo. Visas pasakojimas man toks švelnus su meile, šiek tiek skausmo, bet galiausiai ramybe. O tie likimo vingiai :) tik norisi šypsotis pabaigus šią knygą.

Gražiai ir subtiliai papasakota gyvenimiška istorija. Gal kiek liudnoka ir kartu skaudi istorija, bet rašytoja sugebėjo patraukti dėmesį. Nutuokiau, kad dvi pasakojamos skirtingos istorijos susipins į vieną, bet vistiek buvo...

Gražiai ir subtiliai papasakota gyvenimiška istorija. Gal kiek liudnoka ir kartu skaudi istorija, bet rašytoja sugebėjo patraukti dėmesį. Nutuokiau, kad dvi pasakojamos skirtingos istorijos susipins į vieną, bet vistiek buvo idomu sužinoti kokiu budu tai įvyks.
Priverčianti susimastyti koks trapus yra žmogus, kai tave į kampą užspendžia liga, o tu neturi pasirinkimo tik su ja gyventi, kai šalia esantys žmonės bando tau ištiesti pagalbos ranką ir viskas ką tu matai tai tik svetimas rankas, nes nebesugebi atpažinti artimų žmonių. Apie žmogaus stiprybę ir atsidavimą ir žinoma apie meilę, kuri nedingsta netekus mylimosios net po keturesdešimties metų.

Jei viršelis sužavi, tai turinys nuvilia. Pastaruoju metu taip.

Neapleidžia nuojauta, kad autorės idėja buvo parašyti pozityvų romaną pasitelkiant liūdnų epizodų. Tačiau visa knyga - lyg vienas didelis liūdesio debesis,...

Jei viršelis sužavi, tai turinys nuvilia. Pastaruoju metu taip.

Neapleidžia nuojauta, kad autorės idėja buvo parašyti pozityvų romaną pasitelkiant liūdnų epizodų. Tačiau visa knyga - lyg vienas didelis liūdesio debesis, su vienu kitu, menku saulės spindulėliu.

Siužetas išties neeilinis ir įdomus, tačiau pasakojimas neįtraukiantis. Daug nereikšmingų dalykų. Minčių dėstymas šiek tiek padrikas, pati stilistika “lengvabūdiška”.

Prieš keturiasdešimt metų Antonis Perdiu pametė savo sužadėtinės Terezos dovaną. Paradoksas - tą pačią dieną ji mirė. Nežinia kokių vidinių jausmų vedinas, siekdamas išpirkti kaltės jausmą, atrasti sielos ramybę ar savo paties pamestą dovaną, Antonis pradeda rinkti kitų žmonių pamestus daiktus. Kiekvienas jų, gauna garbingą vietą stalčiuje ir lapelį su detalia radimo vietos bei aplinkybių informacija. Be kita ko Antonis, kaip rašytojas, kiekvienam daiktui, sukuria jo pametimo istoriją. Kuri, kaip rodo tolimesnis pasakojimas - išties įvyko. Sutapimas? O gal stebuklas? Didžiausias iššūkis - gražinti daiktus tikriesiems jų savininkams. Šį iššūkį tenka priimti Antonio namų tvarkytojai, kuri po rašytojo mirties paveldi jo namą ir visą turtą, Paduvos sodininkui Fredžiui ir netikėtai į šių įvykių verpetą įsisukusiai kaimynei Saulutei.