Radeckio maršas - istorinė knyga apie Solferino mūšyje (1859) imperatoriui Pranciškui Juozapui I gyvybę išgelbėjusio Jozefo Trotos šeimą, o labiausiai apie anūko - kuris irgi tapo kariškiu, gyvenimą.
Knyga, sakyčiau,...

Radeckio maršas - istorinė knyga apie Solferino mūšyje (1859) imperatoriui Pranciškui Juozapui I gyvybę išgelbėjusio Jozefo Trotos šeimą, o labiausiai apie anūko - kuris irgi tapo kariškiu, gyvenimą.
Knyga, sakyčiau, liūdna, niūroka, veikėjai kažkokie nevykę, ne tai, kad nevykę, bet tiesiog nelabai sekasi jiems, o Karlas Jozefas - visgi Solferino mūšio didvyrio anūkas.

Tai nėra knyga, kurią saugosiu savo bibliotekoje ir perduosiu kitoms kartoms. Perskaičiau ir jau ieškojau jai kitų namų, kitų skaitytojų. Geriausiai jaunesnių. Karolio Srautnieko iliustracija su užkeverzotu smailiku ant...

Tai nėra knyga, kurią saugosiu savo bibliotekoje ir perduosiu kitoms kartoms. Perskaičiau ir jau ieškojau jai kitų namų, kitų skaitytojų. Geriausiai jaunesnių. Karolio Srautnieko iliustracija su užkeverzotu smailiku ant begalvės, berankės ir bekojės Veneros taikliai atspindi turinį. Beata tarsi neturėdama jokių galūnių pasiremti, blaškosi aistros, gyvenimo geismo, pykčio ir nuosmukių pasaulyje. Knygą įsimečiau trijų valandų kelionei lėktuvu, kuri puikiai padėjo susidoroti su skrydžio baime. Įtraukė nuo pirmojo sakinio "Su mama sėdime kavinėje..." ir knygą padėjau tik besiruošiant leistis. Daug kas TAIP pažįstama, ta nejauki kaitri tyla sėdint su mama kavinėje, ta didžiulė aistra kitam žmogui, kuri tiesiog netelpa tavyje ir gili duobė, iš kurios negali atsikelti. Tiesa, tam tikras pastraipas praleidau, nes pasirodė, kad apmąstymai ir mintys pernelyg daug kartų girdėtos ir trūko autentiškumo ar redagavimo. Televizijos visiškai nežiūriu daugybe metų, tad pažįstu autorę tik iš pamąstymų socialinėje medijoje. O šiaip, žaviuosi jos kūrybišku požiūriu į gyvenimą, kurį galima ir reikia KURTI. Ateityje būtų įdomu paskaityti Beatos sukurtą grožinį prozos tekstą. Tiesa, kažkodėl įsivaizdavau, kad šios knygos viršelis turėtų būti kietas. Bet pavarčius pasidarė aišku, kad minkštas viršelis geriausiai tinka turiniui.

Labiausiai sužavėjo kokybė. Visada rašau apie turinį, tačiau paėmus į rankas šią knygą, norėtųsi akcentuoti jos kokybę. Stori puslapiai, gražios iliustracijos, turinio pateikimo forma (netaupant vietos). Viskas apgalvota...

Labiausiai sužavėjo kokybė. Visada rašau apie turinį, tačiau paėmus į rankas šią knygą, norėtųsi akcentuoti jos kokybę. Stori puslapiai, gražios iliustracijos, turinio pateikimo forma (netaupant vietos). Viskas apgalvota ir išties labai gražu.

Išgyrus viršelį, pereiti prie kūrinio sudėtinga. Man ši knyga pasirodė apie... nieką. Be jokios aiškios paskirties. Sakyčiau, kad tai kažkas panašaus į autorės pamąstymus apie gyvenimą. Prisiminimai, kelios taisyklės kuriomis ji vadovaujasi, šiek tiek biografijos. Skaitant, knyga tiesiog alsuoja pozityvu ir švelnumu, tačiau jokios vertės ji man nesukūrė. Smarkiai per daug ir per dažnai vartojama frazė „puodelis kavos“ sukėlė dirbtinumo jausmą. „Jūra, jūra, jūra“ – taip pat. Tai tikrai nebuvo knyga „kasdieniam įkvėpimui“ kaip skambiai nurodyta ant viršelio. Man asmeniškai silpnoka.

Nežinau ar aš pasikeičiau nuo tada, kai skaičiau "šokoladą" kuris tiesiog pavergė, ar knyga ne tokia gera kaip pirmoji, bet gero įspūdžio nepaliko, didžiąją knygos dalį buvo dirbtinai kuriama įtempta nuotaika, o problemų...

Nežinau ar aš pasikeičiau nuo tada, kai skaičiau "šokoladą" kuris tiesiog pavergė, ar knyga ne tokia gera kaip pirmoji, bet gero įspūdžio nepaliko, didžiąją knygos dalį buvo dirbtinai kuriama įtempta nuotaika, o problemų priežastys ir dramos istorija išdėstyta per porą puslapių, kažkaip nusivyliau, nors ir daug dėmesio buvo skirta vidiniams herojų išgyvenimams, gražus ir malonus rašymo stilius.

🐭 Roman Gary “Aušros pažadas”

Knygos pradžia buvo daug žadanti. Vos pradėjus skaityti, pagalvojau: vau, koks specinis rašyno stilius, minčių dėstymas, pats turinys! Bet visas įspūdis silpo su kiekvienu knygos...

🐭 Roman Gary “Aušros pažadas”

Knygos pradžia buvo daug žadanti. Vos pradėjus skaityti, pagalvojau: vau, koks specinis rašyno stilius, minčių dėstymas, pats turinys! Bet visas įspūdis silpo su kiekvienu knygos puslapiu. Jei dar pirmus du skyrius buvo pakankamai įdomu skaityti, tai trečiame skyriuje tiesiog vilkausi. Galbūt tam padarė įtaką tai, kad trečiame skyriuje vis mažiau matome rašytojo mamos veikimo, o ji, turiu pripažinti, ir yra viso šio autobiografinio romano ašis ir neeilinė asmenybė. Aišku, man, auginančiai sūnų, šis romanas tarsi leido atsimerkti ir suprasti, kaip neretai motinos dusina vaikus savo lūkesčiais ir spaudimu tapti tokiais žmonėmis, kurie atitiktų jų įsivaizdavimą. Ir kaip vis dėlto svarbu laiku nukirpti bambagyslę.