Pirmiausia - tai labai sužavėjo viršelis.
Jaučiu silpnybę pilims ir istorijoms susijusioms su senomis paslaptimis.
Nors visumoje knyga atrodytų gal ir nebloga (lengvai skaitoma ir pakankamai įtraukianti), tačiau itin trūksta...

Pirmiausia - tai labai sužavėjo viršelis.
Jaučiu silpnybę pilims ir istorijoms susijusioms su senomis paslaptimis.
Nors visumoje knyga atrodytų gal ir nebloga (lengvai skaitoma ir pakankamai įtraukianti), tačiau itin trūksta gilumo ir išbaigtesnių personažų. Detektyvas ir nusikaltimo aiškinimasis vyksta vangiai, daugiau pasikliaunant atsitiktinumo faktoriumi. Gerai, kad meilės linija nebuvo itin akcentuota, nes ir ji vargiai įtikinama.

Daug kas sako, jog Brown knygos yra labai panašios ir vėliau tampa nebeįdomu skaityti. Aš jos knygų tiek daug dar nesu perskaičiusi, tad man buvo tikrai įdomu.
Jos knygos labai įtraukia savo siužetu ir labai knieti sužinoti...

Daug kas sako, jog Brown knygos yra labai panašios ir vėliau tampa nebeįdomu skaityti. Aš jos knygų tiek daug dar nesu perskaičiusi, tad man buvo tikrai įdomu.
Jos knygos labai įtraukia savo siužetu ir labai knieti sužinoti kaip viskas klostysis toliau ir kokia gi bus atomazga.
Jeigu norite rimto detektyvo, tai čia to nerasite. Ši istorija gana lengva, ypač kai norisi tiesiog skaityti ir per daug negalvoti.
Intriguojanti, įtraukianti bei nepaleidžianti iki paskutinio puslapio.

Tai psichologinis detektyvas, perpintas Dantės ,,Dieviškos komedijos" intarpais. Net sukurtas dešimtas pragaro ratas, kai meluoji pats sau. Knygoje įterpta ir komikso žanras. Man komiksai nepatinka, juos perskaičiau, bet...

Tai psichologinis detektyvas, perpintas Dantės ,,Dieviškos komedijos" intarpais. Net sukurtas dešimtas pragaro ratas, kai meluoji pats sau. Knygoje įterpta ir komikso žanras. Man komiksai nepatinka, juos perskaičiau, bet susižavėjimo jie nesukėlė. Tai pirma mano Jodi Picolt skaityta knyga , bet visai nieko. Negaliu sakyti, kad labai labai, bet susiskaitė lengvai, o pabaigos ( mama kovoja už dukra) ir tikėjausi.

🐭 Ši knyga nėra iš tų, kurią perskaitei, užvertei ir padėjai į lentyną. Tai knyga, kurioje aprašomos įvairiausios ligos ir negalavimai, bei paaiškinama, kaip mūsų psichika, emocijos, mintys sukelia tas ligas, bei...

🐭 Ši knyga nėra iš tų, kurią perskaitei, užvertei ir padėjai į lentyną. Tai knyga, kurioje aprašomos įvairiausios ligos ir negalavimai, bei paaiškinama, kaip mūsų psichika, emocijos, mintys sukelia tas ligas, bei nurodoma, kuria kryptimi judėti, ką daryti, kad pasveiktum.
Apie knygą plačiau mano facebook puslapy ——> puslapių pelė📚 .

Knyga, kuri sukėlė keistus jausmus: nei tai buvo pyktis, nei gailestis, nei nusivylimas, nei džiaugsmas. Tiesiog kažkoks visų jausmų mišinys, ko gero, taip įvardinti būtų tikslingiausia. Praėjo gera savaite, kuomet baigiau...

Knyga, kuri sukėlė keistus jausmus: nei tai buvo pyktis, nei gailestis, nei nusivylimas, nei džiaugsmas. Tiesiog kažkoks visų jausmų mišinys, ko gero, taip įvardinti būtų tikslingiausia. Praėjo gera savaite, kuomet baigiau skaityt, bet jausmas toks lyg vis dar ją besinešioju kuprinėje, važiuodama troleibusu išsitrauksiu, prieš miegą kelis skyrius perversiu. Bet kad ne, kuprinėje jos nėra, prie lovos taip pat nebeguli...
Tiesą sakant,net nežinau, ko tikėjaus iš šios knygos. Jei ir tikėjaus rasti atsakymus į klausimus ar Salomėja žinojo, ką daro, su kuo susideda, ar gailisi savo sprendimų, ar jaučia kaltę, tai tikrai ne knygoje tikėjaus juos rasti. Autorė labai aiškiai per knygos pristatymą Knygų mugėje (Rašytojų sąjungoje vykusiame knygos pristatyme neteko būti), pasakė, kad ji neadvakataus Salomėjai, kad nepateiks konkrečių atsakymų, pasiteisinimų ar dar kažko. Autorė paliko pačiam skaitytojui nuspręsti, ką daryti su Nėrimi. Žinau tik vieną, kad daugiau niekada nebekartosiu frazės, kad jei ne ji ar ne jie, tai būtų kas nors kitas. Teisybės yra, bet ar dabar tai svarbu? Nemanau.
Užvertus knygą dar gana ilgai žiūrėjau į viršelyje esančios moters fotografiją. Po to ir tas, kurios knygos viduje. Sunku pasakyt, kodėl taip dariau. Gal bandžiau ieškoti atsakymų į man rūpimus klausimus? Galbūt. Tačiau radau vieną, kurio visai nesitikėjau ir net nekėliau - visi apie Salomėją kalba tik kaip apie poetę, Stalino saulės parvežėja ir t.t., bet niekas nekalba apie ją kaip apie žmogų - tikrą, kažkada gyvenusį, klydusį, pasirinkusį tai, kaip jam atrodė geriausia. Nuotraukoje su Bernardu ir Balandėliu mačiau žmogų, realiai gyvenusį žmogų. Kažkaip perėjo. Atrodo, savaime suprantamas dalykas, bet tiesiog apie tai nepagalvoji ir tiek.
Kadangi ir man teko skaityti romaną apie V. Mačernį, galiu pasakyti, kad tikėjaus kažko panašaus, tad paskaičius pirmus kelis skyrius lyg ir buvo šioks toks nusivylimas, bet jis labai greitai dingo, kaip dingo ir šių knygų lyginimas. Man jos per daug skirtingos, kad būtų galima jas kažkokiu būdu gretinti. Ji tiesiog buvo man visiškai kitokia - su savais pliusais, savais minusais. Skaityti įdomu ir verta jas abi! Kaip ir abiejų poetų kūrybą!!!

Įdomi knyga apie keistus, kartais fantastinius dalykus, apie įvairiapusį kelių kartų moterų gyvenimą. Iš pradžių galvojau, kad sunku ją bus skaityt, nes pagrindinės veikėjos prisikėlimas iš mirusių davė suprast, kad...

Įdomi knyga apie keistus, kartais fantastinius dalykus, apie įvairiapusį kelių kartų moterų gyvenimą. Iš pradžių galvojau, kad sunku ją bus skaityt, nes pagrindinės veikėjos prisikėlimas iš mirusių davė suprast, kad knyga bus neįprasta, o gal ir sunkiai skaitoma. Bet pasakojimas labai įtraukė. Patiko.