Knyga tikrai patiko. Kažkuo priminė Kuždesių salą ir filmą Lūžis. Pabaiga gan netikėta, todėl galėčiau teigti, kad viskas supinta gana meistriškai, įtampa išlaikyta. Be to, ši knyga net nurungė Da Vinčio kodą,...

Knyga tikrai patiko. Kažkuo priminė Kuždesių salą ir filmą Lūžis. Pabaiga gan netikėta, todėl galėčiau teigti, kad viskas supinta gana meistriškai, įtampa išlaikyta. Be to, ši knyga net nurungė Da Vinčio kodą, užėmusi pirmą vietą Vokietijoje. Autorius yra tikras meistras. Reikės kada ir Skeveldrą paskaityti.

Tai buvo ta knyga, nuo kurios tiesiog neina atsiplėšti, kol neužverti paskutiniojo puslapio.. Aš ją tiesiog "surijau". Nors skaitydama maniau, jog reikia save pristabdyti ir labiau pasimėgauti knyga.. O bet tačiau.. Knygų...

Tai buvo ta knyga, nuo kurios tiesiog neina atsiplėšti, kol neužverti paskutiniojo puslapio.. Aš ją tiesiog "surijau". Nors skaitydama maniau, jog reikia save pristabdyti ir labiau pasimėgauti knyga.. O bet tačiau.. Knygų mylėtojai tikiu, jog suprantate apie ką aš kalbu. Šios knygos dėka įsitikinau kokį talentą turi ši autorė. Jos istorijos yra gana nesudėtingos, bet taip įtaigiai papasakotos.. O ypač autorei puikiai sekasi atskleisti bei analizuoti veikėjų patiriamus jausmus bei išgyvenimus. Daug emocijų bei apmąstymų sukėlusi knyga. Ar gyvenime patiriame tik vieną vienintelę (tikrą) meilę? O ar būdami dvidešimties, mylime taip pat kaip ir trisdešimties? O ar galima vienu metu mylėti du skirtingus vyrus?
Linkiu ir Jums pasinerti į šią beprotiškai įtraukiančią knygą ir kartu su Ema sužinoti atsakymus į taip visiems rūpimą klausimą.. Kurį? Džesą ar Semą ji pasirinks?

Apie knygą dar prieš ją atsiverčiant skaičiau daug gerų atsiliepimų, pagyrų. Visos tos liaupsės iškėlė kartelę mano lūkesčiams. Deja, skaitant pirmuosius maždaug 100 puslapių negalėjau pasakyti, kad knyga tokia "wow":...

Apie knygą dar prieš ją atsiverčiant skaičiau daug gerų atsiliepimų, pagyrų. Visos tos liaupsės iškėlė kartelę mano lūkesčiams. Deja, skaitant pirmuosius maždaug 100 puslapių negalėjau pasakyti, kad knyga tokia "wow": pradžia man buvo neįtraukianti, erzino vis kišami dainų pavadinimai ir cituojami dainų tekstų žodžiai bei angliški išsireiškimai (negi tikrai negalima apsieiti be jų?). Taip pat erzino ir pagrindinis veikėjas, kuris, nepaisydamas taisyklių, sveikatos, savo paties ir kitų saugumo, vis ėjo, dirbo, darė, lindo.. Epizodais norėjosi vožtelti jam :D Bet kokia gi būtų istorija be jo.
Visgi po pirmųjų 100 puslapių toliau knyga mane įtraukė ir jau likusią suvalgiau greičiau ir maloniau, su pasimėgavimu. Veiksmas vijo veiksmą, kiekvieno skyriaus pabaigoje vis sukeliama intriga vertė versti puslapius ir neleido padėti knygos į šalį. Neįprastas ir labai geras autoriaus sprendimas buvo tai, jog žmogžudystes tyrė ne vienas detektyvas, o jų komanda. Kiekvienas savitas ir įdomus. Galiu pasakyti, kad lūkesčius daugiau mažiau patenkino ir norisi imti į rankas kitą autoriaus knygą "9 kapas".

A. J. Rich kūrinys "Ranka, kuri tave maitina" jau senokai buvo mano norų sąraše, tačiau dėl kažkokių keistų ir neįsisąmonintų priežasčių šios knygos nepirkau, bibliotekoje taip pat specialiai neieškojau. Ir neseniai...

A. J. Rich kūrinys "Ranka, kuri tave maitina" jau senokai buvo mano norų sąraše, tačiau dėl kažkokių keistų ir neįsisąmonintų priežasčių šios knygos nepirkau, bibliotekoje taip pat specialiai neieškojau. Ir neseniai gavau ją iš kaimynės, kuomet nusprendėme pasiskolinti paskaityti viena kitos knygas 🤭
Viktimologiją studijuojanti mergina, atliekanti tyrimą apie sociopatus ir jų aukas, ryšius tarp jų, pati tampa auka. Daug painiavos į gyvenimą įneša žinia, jog jos pačios šunų mirtinai sukandžiotas vaikinas negyvena tuo adresu, kurį jai nurodė, jo vardas netikras bei..yra kitų aukų šioje istorijoje. 🤯
Istorija, kuria galima lengvai ir greitai plaukti, įdomūs psichologiniai aspektai, manipuliacijos, paslaptys įtraukia, nepaleidžia ir priverčia versti vieną puslapį po kito. Istorijai gyvumo suteikia ir čia dalyvaujantys šunys. Tiesą sakant, jie istorijoje sukėlė daugiausiai emocijų, rūpesčio, liūdesio. Veikėjų charakteriai nebuvo tokie stiprūs ir įsimintini.
Pabaiga taip pat tarsi nėra pabaiga, nes pasakojimas nesibaigia visos painiavos išaiškinimu, veiksmas tęsiasi toliau (nors ir nebeilgai), tačiau tarsi prabėgom. Nebenorint ilgai visko ištempti, greit perbėgama per tai, kas vyko po..
Visgi, pabaiga nenustebino, eigoje tapo nuspėjama ir prarado savo netikėtumo žavesį.
Lengvas skaitinys porai vakarų🌟

Pirmoji pažintis su autoriumi Chris Carter - vykusi! 😊💃
Pastaruoju metu vis šmėžuojant šio autoriaus knygoms ir liaupsėms jo kūrybai, susigundžiau ir aš įšokti į šį traukinį (ne paslaptis, jog mėgstu detektyvines...

Pirmoji pažintis su autoriumi Chris Carter - vykusi! 😊💃
Pastaruoju metu vis šmėžuojant šio autoriaus knygoms ir liaupsėms jo kūrybai, susigundžiau ir aš įšokti į šį traukinį (ne paslaptis, jog mėgstu detektyvines istorijas).
Nors knygą skaičiau žymiai ilgiau nei tikėjausi (laisvėjantis karantinas, dėmesys mažajam namų bosui ir kita pavasarinė veikla neleido suryti knygos per du vakarus), tai nesumažino smalsumo, kaip istorija baigsis ir kas, visgi kuris, yra žudikas?! 🤷‍♀️
Pirmas skyrius labai priminė filmą "Pjūklas", kuriame sumaniai žaidžiama žmonių gyvybėmis, vieniems tenka rinktis ir gelbėti save ar kitus, aukotis, svarstyti ir "žaisti" neturint kitos išeities.
Atomazga netikėta ir, sakyčiau, nevisai tipinė, kas įveda netikėtumo momentą ir, žinant, kad autorius studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgesį, natūraliai kyla klausimas, - tikrai taip būna gyvenime?! 🤯
💯 balų Krucifiksui! Sumanu, išradinga, painu, smulkiai apgalvota ir įvykdyta! 😊 Net norėjosi kad jis nebūtų sugautas ir knyga baigtųsi be žudiko išaiškinimo 🤭
Visgi erzino pagrindinis detektyvas. Vienišius, alkoholikas, nuolat kiurksantis baruose ir nieko nedarantis su savo gyvenimu. Jo charakteris neįtikino. 🤷‍♀️ Nors visgi yra labai sumanus ir puikiai perpranta žmones - tai kiek reabilitavo jį mano akyse. 😊
Kas mėgsta gerus detektyvus - rekomenduoju! 💛 Galima suryti per dieną.

Knyga, kuri mano lentynoje gulėjo jau kurį laiką laukdama savo eilės ir netikėtai įsibrovė tarp kitų šiuo metu numatytų skaityti knygų. Kodėl? Kelias dienas mane lankė prastos nuotaikos debesis, o šios knygos pavadinimas...

Knyga, kuri mano lentynoje gulėjo jau kurį laiką laukdama savo eilės ir netikėtai įsibrovė tarp kitų šiuo metu numatytų skaityti knygų. Kodėl? Kelias dienas mane lankė prastos nuotaikos debesis, o šios knygos pavadinimas vis prašmėžuodavo žiūrint į knygų lentyną. Pavadinimas ir anotacija sakė, kad šios man dabar reikia - apie viltį, naują pradžią žmonių gerumą ir likimą keičiančius gyvenimo atsitiktinumus.. 😌
Tai realaus žmogaus, sergančio psichikos liga (šizoafektiniu sutrikimu), pasakojimas apie savo išgyvenimus, jausmus pažindinantis ir gyvenant su šia liga. Apie sveikatos pakilimus ir nuosmūkius. Ir apie lemtingą dieną, kuomet nusprendus nusižudyti, jo gyvybė buvo išgelbėta praeivio, nusprendusio užmegzti su juo pokalbį..
Smalsu pažvelgti į ligą to žmogaus akimis, tarsi pajusti tą, ką išgyvena jis. Ir liūdna suprasti, kaip visgi mažai vis dar šnekama apie psichikos sutrikimus, kaip sergantiesiems trūksta supratimo, teisių ir kiek nemažai dar visame tame diskriminacijos.
Rašoma, su kokia psichikos sveikatos sistema susiduriama Jungtinėje karalystėje, tačiau natūraliai imi galvoti, o kaip yra pas mus.. 🤔
Pasakojimas lengvas, neįpareigojantis. Visgi atverčiant pirmąjį puslapį tikėjausi kiek kitokios istorijos, mažiau kovos su sveikatos sistema aprašymų ir faktų, apie tą sistemą, kurie ilgainiui ima pintis ir pasakojimą kiek suprastina.
Rekomenduočiau norintiems susipažinti su šizoafektiniu sutrikimu iš arčiau.

Į Prancūziją ir (netikėtai!) Ispaniją leidžianti nukeliauti nuostabi istorija 💛
Knygą perskaičiau per tris dienas. Sakysit ilgai žinant, kad knygą sudaro vos 142 puslapiai. Taip, galbūt, tačiau sąmoningai norėjosi...

Į Prancūziją ir (netikėtai!) Ispaniją leidžianti nukeliauti nuostabi istorija 💛
Knygą perskaičiau per tris dienas. Sakysit ilgai žinant, kad knygą sudaro vos 142 puslapiai. Taip, galbūt, tačiau sąmoningai norėjosi pasitaupyti, nepraryti viso pasakojimo iš karto vienu prisėdimu (o ir sėkmingai tuo metu vyko pasiruošimas Velykoms, tad pavyko nukreipti mintis ruošiant įvairius skanėstus). Atrodytų paprasta, niekuo per daug neypatinga istorija apie trijų (o galima sakyti ir keturių) asmenų šeimą, jų gyvenimą, tarpusavio santykius, požiūrį į gyvenimą, vertybes, tačiau tiek daug savyje talpinanti. Džiaugsmo, juoko, beprotybės, liūdesio, draugystės, meilės, atsidavimo. 😌 Istorija įsuka skaitytoją šokio ritmu grojant dažnai minimai ir pagrindinei knygos dainai Ninos Simone "Ponas Bodžanglis". 🎶 Jos nepasileisti paklausyti būtų tiesiog nuodėmė, nes tai daina, padedanti dar geriau pajusti tvyrančią nuotaiką. Nesinori per daug išduoti, nes bus neįdomu.
Džiaugiausi, stebėjausi, abejojau, vietomis baisėjausi (iš serijos, "kaip taip galima?!"), liūdėjau, - jaučiausi, kaip tos šeimoms slapta narė. Irgi visgi užvertus knygą kažkokia keistai svajinga, bet tuo pačiu liudesio kruopele persmelkta nuotaika dar ilgokai tvyrojo manyje ir aplink mane. Rodos, skaitysiu ją dar ir labai rekomenduoju!

Labai sunku kalbėti apie šią knygą. Man ji - šedevras! Knyga, sujaukianti protą ir mintis.
Tai distopija, kurią skaitant kyla dviprasmiškos mintys ir emocijos:
* viena vertus, negali patikėti, kad galima sukurti tokią...

Labai sunku kalbėti apie šią knygą. Man ji - šedevras! Knyga, sujaukianti protą ir mintis.
Tai distopija, kurią skaitant kyla dviprasmiškos mintys ir emocijos:
* viena vertus, negali patikėti, kad galima sukurti tokią bejėgę ir baime bei smegenų plovimu (arba programavimu, - kaip patogiau) "Didžiojo brolio" valdomą visuomenę, kurios kiekvienas žingsnis, judesys ir mimika yra nuolat stebimi teleekranų; kurioje egzistuoja "Minčių policija" už "blogmintes" suimanti ir paneigianti žmogų ir "Meilės ministerija", kurioje vykdomos tokios veiklos, kurių joks sveiko proto žmogus nesutapatintų su meile (išskyrus meile "Didžiajam broliui");
* antra vertus, norom nenorom imi galvoti apie egzistuojančią visuomenę, propagandines žinias, ne kartą aprašytus "aukštesniųjų" vykdomus žmonių stebėjimus, pasiklausymus...
...ir tuomet Orwello atradimai nebeatrodo tokie jau visai nerealūs. Kyla baimė. Begalė klausymų, į kuriuos nėra atsakymų. Tai mano jausmai. 😳
Tai nėra lengva knyga. Greičiau slogi, gąsdinanti, bet tuo pačiu kelianti didžiulio smalsumą.
Nors tai kūrinys "į ateitį" (buvo parašyta 1947-aisiais), tačiau skaitant ir jau žinant istoriją, imi nejučiomis tapatinti "Didįjį brolį" su Stalinu, "naujakalbe" su žodžio nelaisve, žmonių pradanginimą su trėmimais, įkalinimais, o miniu programavimą su tuo pačiu smegenų plovimu.
Stipri knyga ir, nors pabaiga dviprasmiška, leidžia skaitytojui pačiam interpretuoti ir nuspręsti, kokia gi ta pabaiga.