Šios serijos pirmoji dalis man tikrai patiko. Antroji buvo tokia per viduriuką, o ši man pasirodė pati prasčiausia.

Šioje dalyje yra pasakojama apie tai, koks Alisos gyvenimas yra grįžus iš kalėjimo. Nors ji buvo neteisingai...

Šios serijos pirmoji dalis man tikrai patiko. Antroji buvo tokia per viduriuką, o ši man pasirodė pati prasčiausia.

Šioje dalyje yra pasakojama apie tai, koks Alisos gyvenimas yra grįžus iš kalėjimo. Nors ji buvo neteisingai apkaltinta ir galiausiai moteris sulaukė teisingumo, tačiau šie išgyvenimai jos gyvenimą pakeitė negrįžtamai.
Per tą laiką Alisa spėjo susilaukti kūdikio, kuris jai kasdien primena Driu.
O Fernė dienas leidžia Kornvalyje. Čia ji nebe Fernė, o Teresa Braun. Ji taip pat nebėra ta pati moteris, kuri buvo prieš metus. Dabar ji taip pat mama. Ir stengiasi išgyventi ne tik dėl savęs, tačiau ir dėl savo dukters.

Man ši istorija pasirodė tokia apie nieką. Pasakojama apie kasdienybę ir motinystėje patiriamus iššūkius. Na, man asmeniškai, buvo tikrai nuobodu. Jokios intrigos ar įdomesnių siužeto posūkių. Skaitant vis mąsčiau kas man patinka šioje knygoje ir negalėjau sugalvoti kažko tokio. Na, pliusas šios knygos tas, jog puslapiai vertėsi greitai, o ir knygos apimtis nėra didelė. Tad labai gaila, bet ši Hurst'o knyga nepateisino mano lūkesčių.

Perskaičius "Ketvirtąjį sparną" negalėjau nurimti.. Knyga baigėsi su tokia intriga intrigėle, jog žūtbūt turėjau perskaityti ir tęsinį. Čia buvo taip gerai, jog ši knyga tikrai nenusileido sparnui.

Daugeliui buvo...

Perskaičius "Ketvirtąjį sparną" negalėjau nurimti.. Knyga baigėsi su tokia intriga intrigėle, jog žūtbūt turėjau perskaityti ir tęsinį. Čia buvo taip gerai, jog ši knyga tikrai nenusileido sparnui.

Daugeliui buvo visiškai neįtikėtina, jog trapioji Violeta Sorengeil išgyveno pirmuosius metus Basgiato karo koledže.
Dabar prasidės tikrieji mokymai. Faktas, jog lengva nebus ir Violeta jaudinasi ar jai pavyks. Laukia nelengvi išbandymai tiek fizine prasme, tiek ir psichologine. Tačiau Violeta tikrai nėra iš tų, kurie lengvai pasiduoda.
Violeta sužino Basgiato koledže kelis šimtmečius saugotą paslaptį. Ji gali tapti galingu ginklu, arba greita mirtimi.. Viskas priklausys nuo to, kam ji pasiryš ją atskleisti..

Tiesiog neįtikima, kiek daug visko šioje dalyje nutiko! Tik pradėjus skaityti pasvarsčiau, ar vis dėlto neprailgs tie 900 puslapių, bet visiškai nebuvo kada nuobodžiauti, o puslapiai tirpo lyg ledai saulėje. Norėjosi, jog knyga taip greitai nesibaigtų 🤭
"Geležinėje liepsnoje" kaip ir pirmoje knygoje netrūko karo koledžo gyvenimo peripetijų, bet man labai buvo įdomu skaityti apie tai. Taip pat šioje dalyje truputį geriau susipažinome su Violetos šeimos nariais bei juos siejančiais santykiais. Žaviuosi Mira. Kiekvienas galėtų tik pasvajoti apie tokią seserį.
Netrūko čia ir veiksmo, naujų išbandymų, išdavysčių bei priešų susirėmimų. Toliau tarsi pro raktų skylutę, stebėjome augančius Violetos bei Ksaideno santykius. Čia netrūko dramos, meilės bei jautrių akimirkų. Nepaisant visų jiems nutikusių dalykų, man be galo patinka Ksaidenas 🖤 Žinoma, jog dar vienas svarbus šios knygos aspektas - drakonai. Nauja mano meilė 😁 Neįsivaizduoju knygos be jų.. Drakonų bei jų raitelių ryšys yra tikrai kažkas magiško. Tikriausiai nieko nenustebinsiu pasakydama, jog mano mylimukas yra Tairnas 🤭❤️‍🔥
Nelengva kalbėti apie šią knygą stengiantis neišpliurpti pačių geriausių siužeto vingių.
O pabaiga.. 😱
Pasakysiu tik tiek, jei patiko "Ketvirtasis sparnas" tai šią knygą privalote perskaityti. Pažadu, bus labai gerai!

"Nuodas" man tikrai paliko puikų įspūdį, tad nei kiek neabejojau, jog ir naujasis Ilonos romanas man patiks. Ir aš neklydau! Tiesiog pamilau šią istoriją nuo pat pirmojo jos puslapio.
Skaitant buvo galima jausti kiek širdies...

"Nuodas" man tikrai paliko puikų įspūdį, tad nei kiek neabejojau, jog ir naujasis Ilonos romanas man patiks. Ir aš neklydau! Tiesiog pamilau šią istoriją nuo pat pirmojo jos puslapio.
Skaitant buvo galima jausti kiek širdies bei šilumos buvo sudėta į šią istoriją. Tikrai labai vaizdingi Šveicarijos aprašymai, be galo gyvi veikėjai, originalus siužetas, kvatoti balsu priverčiantys juokeliai.. Scenos, kurias skaitai su gumulu gerklėje, o kur dar karštos scenos.. Kurios tikrai buvo 🌶️
Smiltės personažas buvo tikrai kažkas nerealaus. Nuostabaus gerumo žmogus, kuris gyvenime buvo matęs ir šilto ir šalto. Tačiau nepaisant savo karčios patirties pasirinko tai, kas buvo žmogiškiausia. Man labai patiko jos humoro jausmas bei tiesiog bendravimo manieros. Nors kitiems ji galėjo pasirodyti ir per daug stačiokiška, tačiau man ji buvo netobulai tobula.
Nevertėtų pamiršti ir Kiliano. Labai empatiškas, jautrus bei šeimyniškas vyras. Kiekvienos moters svajonė 🤭 Jis kaip ir Smiltė taip pat kovojo su savo vidiniais demonais ir gydėsi sielos žaizdas. Šie du žmonės padėjo vienas kitam išgyti.
Autorės dėka daugiau sužinojau apie Šveicariją, ten valgomą maistą bei tiesiog šveicarų gyvenimo būdą. Buvo tikrai labai įdomu!
Dar kartą įsitikinau, jog meilės romanai nėra vien tik apie aistrą bei meilės paieškas. Šioje knygoje buvo paliesta ne viena jautri tema. Nors ir ne visos jos man buvo artimos, tačiau skaitant abejinga likti tikrai negalėjau.
Nors iš pirmo žvilgsnio ir galbūt pamanysite, jog tai tik dar vienas eilinis meilės romaniukas, neapsigaukite! Tai tikrai kur kas daugiau ❤️

Elijas stengiasi perprasti savo naująsias pareigas, bet niekaip negali atsitraukti nuo gyvųjų pasaulio, kuris jam jau nebeturėtų rūpėti. Laja bando neleisti Nakties nešėjui gauti paskutinės detalės ir išlaisvinti džinus. O...

Elijas stengiasi perprasti savo naująsias pareigas, bet niekaip negali atsitraukti nuo gyvųjų pasaulio, kuris jam jau nebeturėtų rūpėti. Laja bando neleisti Nakties nešėjui gauti paskutinės detalės ir išlaisvinti džinus. O Helenė siekia perprasti Komendantės suktus žaidimus ir planus, kad išsaugotų Imperiją, savo ir sesers gyvybę. Aplink vis kažkas vyksta ir vyksta visai ne pagal planą, darosi sunku kažką kontroliuoti ir nuspėti, kas laukia toliau. Vis tikėjausi, kad gal jau pagaliau kažkaip viskas stos į vietas, bet vėl detalės susimaišydavo ir paveikslas įgaudavo dar kitokį vaizdą. Na, tikriausiai, buvo ir naivu tikėtis kažkokio išrišimo, kai laukia dar viena knyga.

Nors tai jau tryliktoji serijos apie detektyvą Robertą Hanterį dalis, tačiau ši serija man nei kiek neatsibodo! Man net atrodo, jog su kiekviena knyga tik geresnė.

Patologė Kerolaina Houv atlikdama avarijos aukos skrodimą...

Nors tai jau tryliktoji serijos apie detektyvą Robertą Hanterį dalis, tačiau ši serija man nei kiek neatsibodo! Man net atrodo, jog su kiekviena knyga tik geresnė.

Patologė Kerolaina Houv atlikdama avarijos aukos skrodimą pastebi neatitikimų, kurie privetčia suabejoti aukos mirties aplinkybėmis. Tad ji kreipiasi į Ypač žiaurių nusikaltimų padalinį. Ji papasakoja Robertui Hanteriui, jog panašu, kad auka buvo prieš mirtį žiauriai ir ilgai kankinta.
Taip po truputėlį Hanteris kartu su savo porininku Garsija ima medžioti žiaurų serijinį žudiką. Kol kas jų turimi pėdsakai - tarso trupiniai, tačiau jie yra tie, kurie taip paprastai nepasiduoda.

Ši knyga kiek kitokia nei prieš tai buvusios. Čia nėra tiek daug žudynių ir besiliejančio kraujo, bet daugiau psichologinių žaidimų. Bet dėl jų, buvo tik įdomiau skaityti! Šį kartą detektyvui Robertui Hanteriui teko tikrai gana sudėtinga mįslė. Jam ir jo kolegai teko viską gvildenti nuo pat mažiausios detalės, kol jie turėjo žudiką atitinkantį paveikslą. Nors lengva nebuvo, tačiau buvo tikrai verta.
Artėjant knygos kulminacijai, jau sulaikiusi kvapą verčiau paskutiniuosius puslapius. Buvo taip gerai! 😎
Carterio knygose niekad nepritrūksta puikaus humoro, logikos bei įtaigių žudikų portretų. Man patiko kaip "Stebintis mirtį" knygos pabaigoje viskas labai gražiai susidėliojo į savo vietas.
Na.. Aš kaip visuomet lauksiu pasirodant naujų knygų.

Nors imdamasi šios knygos tikėjausi kažkokio vieno, metų-metus trukusio tyrimo, panašiai, kaip kiti lietuvių leisti tiriamosios žurnalistikos leidiniai, buvau maloniai nustebinta, kad gavau daugybę persipynusių tyrimų ir jų...

Nors imdamasi šios knygos tikėjausi kažkokio vieno, metų-metus trukusio tyrimo, panašiai, kaip kiti lietuvių leisti tiriamosios žurnalistikos leidiniai, buvau maloniai nustebinta, kad gavau daugybę persipynusių tyrimų ir jų viduryje tikrai neilinio žurnalisto karjeros/gyvenimo istoriją. Daug gero (ir medinio) humoro, daug baisių machinacijų, kurių, dar kart įsitikinu, be pamišusių žurnalistų, niekad nesužinotume.