Apie holodomorą tikriausiai mokėmės visi, bet tuomet man tikrai nepavyko suvokti, koks žiaurus tai įvykis. Tikrai tuomet tiek neįsigilinau, atrodė taip, žiauru ir neteisiga, bet juk daugelis istorinių dalykų apie kuriuos...

Apie holodomorą tikriausiai mokėmės visi, bet tuomet man tikrai nepavyko suvokti, koks žiaurus tai įvykis. Tikrai tuomet tiek neįsigilinau, atrodė taip, žiauru ir neteisiga, bet juk daugelis istorinių dalykų apie kuriuos mokėmės, buvo tokie. Tik jau brandesnio proto gali iš tiesų pasverti tą žiaurumą, nors tikiu, jog pilnai jo suvokti to nepatyrus gal net ir neįmanoma, kad ir kaip stengtumeisi.
Dvi moterys, dvi šeimos ir du visiškai skirtingi gyvenimai, kurie tokie skirtingi tarsi iš kitų planetų, bet tai nereiškia, kad jų negali sujungti likimas.
Nesistebiu, jog labai jautriems žmonėms knygos nerekomenduoja, bet kitu atveju ji tikrai privaloma, ypač dabar ir ypač tiems, kuriems atrodo, kad net jei jie ir ateis, jie nieko nedarys, mes toliau sau taikiai gyvensim, tik kad karo nebus, čia puikus priminimas, kurio nereiktų pamiršti!

Ši knyga mus nukelia į 1933 m. Mačuchai, Ukrainoje. Sovietinė valdžia suvarė valstiečius į kolūkius ir paliko juos be maisto. Visur lyg maras siautėja badas..
Troškimas užpildyti skrandį priveda prie pačių...

Ši knyga mus nukelia į 1933 m. Mačuchai, Ukrainoje. Sovietinė valdžia suvarė valstiečius į kolūkius ir paliko juos be maisto. Visur lyg maras siautėja badas..
Troškimas užpildyti skrandį priveda prie pačių beprotiškiausių sprendimų.. Žmonės yra pasiryžę vienas kitam perkąsti gerkles dėl duonos trupinio.
Čia gyvena Javdocha ir Solomija. Viena iš jų kiekvieną rytą prabunda kamuojama beprotiško alkio.. Kita savo skaudžius išgyvenimus maskuoja maistu.
Skamba kaip du, tarpusvyje nesuderinami dalykai, tačiau šios moterys gyvena toje pačioje realybėje..

Nemoku apsakyti kokia gera buvo ši knyga.. Nors ir be galo skaudi, sunki emociškai, bet tikrai įtraukianti ir nepaleidžianti iki paskutiniojo puslapio.
Tania Pjankova - tikras talentas. Taip įtaigiai, poetiškai ir lyriškai papasakoti apie žmonių patiriamus žiaurumus tikrai ne kiekvienam. Ir net neabejoju, jog prie šios knygos sėkmės prisidėjo ir talentingos vertėjos Donatos Rinkevičienės darbas.
Skaitant šią knygą, ne kartą strigo gumulas gerklėje ir reikėjo tiesiog sustoti ir pamąstyti apie tai, ką perskaičiau..
Galiu prisipažinti, jog mažai žinojau apie holodomorą ir tai, ką teko patirti Ukrainos piliečiams. Tad labai džiaugiuosi, jog autorė pasiryžo prabilti apie tai, kas yra skaudu, tačiau verta būti papasakota.
"Žmonės tirpsta, žmonės pradingsta, išnyksta sutemose, pasilieka už savų durų, savų sienų ir rytą jau jau nepasirodo; žmonės palieka mane, išeina neatsisveikinę, sustingsta - kaip sustingsta užgesusios ugnies karštis: nepastebimai, be pėdsakų, negrįžtamai.. Iš pradžių skauda dėl kiekvienos žarijos - kiekvieno žmogaus, kurio išėjimas išspaudžia kraują ią širdies, bet vėliau prirpranti, nustoji gailauti.. Žmogus žmogui nustoja būti šviesa, žmogus žmogų paleidžia iš šio pasaulio taip lengvai, lyg nežinotų, kad žmogus be žmogaus neišgyvens..."
Tikrai viena stipriausių knygų, kurią teko skaityti pastaruoju metu. Mano nuoširdi rekomendacija ❤️‍🩹