Turbūt kaip ir daugelis pirmiau perskaičiau A. Huxley 'Puikųjį naująjį pasaulį', G.Orwell '1984', R.Bradbury '451 Farenheitą'. Ir ar ne ironiška po jų skaityt viso ko pradą J.Zamiatin 'Mes'? Sakykim skamba kiek utopiškai,...
Turbūt kaip ir daugelis pirmiau perskaičiau A. Huxley 'Puikųjį naująjį pasaulį', G.Orwell '1984', R.Bradbury '451 Farenheitą'. Ir ar ne ironiška po jų skaityt viso ko pradą J.Zamiatin 'Mes'? Sakykim skamba kiek utopiškai, kaip ir visų įvardintų knygų siužetai, tiesa, tai jau priskiriama anti (dis) utopiškajai literatūrai.
Perskaičius knygą negaliu nesutikt, kad prieš tai minėti rašytojai puikiai prisisėmė įdėjų (o gal persisėmė?), jog jaučiaus lyg skaitau puikiai nuplagijuotą ir sumiksuotą bendrą kūrinių kokteilį. Todėl natūraliai, kiek buvo piktoka, kad ne laiku turiu šį kūrinį rankose, juk perrašinėtojas ne Zamiatin (Ir visgi kokios įžvalgos 1920-tais!).
Gal ir būčiau laikius piktą akį, tačiau požiūrį į vėžes atstatė neseniai perskaityti J.Melniko samprotavimai apie pasikartojančias idėjas kūriniuose:
'Jei būčiau parašęs apie vaikiną, kuris nužudė senutę - jūs turbūt pasakytumėt, kad tai jau buvo, Dostojevskio romane. Visi siužetai kažkada jau buvo parašyti, problema požiūryje.'
Na ir mintyse grįžau prie ieškojimų 10 - ties skirtumų ir svarbiausio, o ką gi norėjo pasakyt rašytojai?
Jau pats pavadinimas, kaip buvo puikiai pastebėta vertėjos (I.Potašenko), tarsi minios išbliautas 'Meeeees', negalima nesutikti individualumu čia nekvepia.
Tuo knyga ir prasideda, 'kolchozišku', išdievintu Valandalentės ritmu: žadintuvas skamba 7 ryte, nuo 8 iki 16 ir nuo 17 iki 21 darbas visuomenės labui. Laikas sau nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22, visa kita miegas, nes be poilsio nebus pasišventimo darbui. Atrodytų tik kelios valandos saviveiklai, tačiau romano pagrindinis veikėjas tuo nesiskundžia, anaiptol stebisi kaip neva pirmykščiai žmonės nemiegojo naktimis, naktimis gatvėse degdavo žibintai, nebuvo sureguliuotų pasivaikščiojimų, mitybos.
Šio ritmo sergėtojai - Rūpintojas ir jo pagalbininkai Sergėtojų biuras. Tačiau jie nepriimami su neapykanta, baime, o kaip tikri surastojo laimės miesto, ar galima sakyti pasaulio, prižiūrėtojai. Taip, šiame atitvertame Žaliąja siena mieste, jau pasiekta ko praeityje trokšta: laimėti visi karai, atimta laisvė, pamiršta siela, sapnai, alkis ir meilė. Neapsigaukite, tai ir yra tikroji laimė.
Į laimės sąvoką įtraukiamas ir aistros pažabojimas, sociumas 'palaiminęs' ir sekso sritį. Kiekvienas asmuo (vadinamas numeriu), gali turėti bet kokį kitą numerį, sukuriami asmeniniai 'meilės seansų' grafikai ir išdalinami Rausvieji talonai. Hmmm, na sutikit su tuo ar tik ne dėlto kyla daugelis karų, kad ir galvoje? Ir ar prigimtinė išorė nėra visiškas atsitiktinumas, kuris gali atimti tavo laimę? Na taip, galbūt nebūčiau labai laiminga gavus taloną ne iš Tom Cruise, bet jei viskas sustyguota be prievartos, o su nusistatymu, kad tai yra teisinga?
Pats gyvenimas šiame mieste tai - skaičių sekos, stiklas, saulė, apibrėžtumas su racionalumo prieskoniu. Ir sakyčiau įsijaučiau, susižavėjau tuo minimalizmu. Puikiai mačiau ir jaučiau stiklinius pastatus, pertvaras, metalą, daug saulės ir mėlyną dangų, kuris taip pat 'sutvarkytas' nuo poetiškųjų debesų, ritmą, Juniformas (uniformas). O kuriamas Integralas man sukėlė asociacijas su kosminių lenktynių užuomazgomis, noru pasauliui pranešti apie Vieningos Valstybės grožį.
Kiek silpnesnė man pasirodė kūrinio dalis, kai herojus kamuojas su 'atrastąja siela', užplūdusiomis emocijomis maištingąjai partnerei, pasipila proto ir jausmų priešpriešinė kova. Autorius tarsi pjausto herojaus sielą, puslapis po puslapio pilasi padrikos mintys, veikėjas pasimetęs tarp sapnų, fantazijų. Ir taip atrandama laimingosios visuomenės alternatyva - tas kas už Žaliosios sienos.
Skaičiau knygą ir vis svarčiau, o kas jeigu? Nori nenori pradedi mąstyt, ar įmanomas toks modelis ateityje, kaip ir greitaeigės skraidančios mašinos, kelionės laiku bei telepatinis bendravimas, kurių apstu ekranizacijose. Ar galbūt mūsų asmens kodai, tai yra romane įvardinti numeriai? Gal mes čia ir dabar gyvename utopijoje, kurioje žmonės niekam neįdomūs ir pilki?
Taigi, už sužadintą vaizduotę ir 'cekavumo' išlaikymą iki paskutinio puslapio, priskirčiau knygai 9/10
Beje, beieškant alternatyvių knygų mano sąrašas pasipildė J.Melniko - 'Tolima erdve'
rodyti daugiau
