Oficiali dalis: Tai vienas iš pačių geriausių lenkų literatūros klasiko H.Senkevičiaus istorinių romanų, už kurį autoriui 1905 m. paskirta Nobelio premija. Knyga pasakoja apie Nerono laikų Romą. Žlungančios imperijos...

Oficiali dalis: Tai vienas iš pačių geriausių lenkų literatūros klasiko H.Senkevičiaus istorinių romanų, už kurį autoriui 1905 m. paskirta Nobelio premija. Knyga pasakoja apie Nerono laikų Romą. Žlungančios imperijos gyvenimo vaizdai ir į juos įpinta didiko Vinicijaus ir krikščionės Ligijos meilės istorija atspindi amžinąjį blogio ir gėrio konfliktą, parodo krikščioniškų vertybių triumfą smurto, netiesos, aklo pykčio kupiname pasaulyje.


Mano jausmai:

Ryškus pasakojimas, kuris užvaldo. Gyvas siužetas ir įsimenantys veikėjai. Spalvingas vidus. Emocionalus tekstas.... daug daug emocijų. Veikėjai, atrodo, tiesiog alsuoja savo išgyvenimais.

Pasakojimas grindžiamas iš esmės paprastomis, amžinosiomis žmogaus būties kategorijomis. Gėris ir blogis, meilė ir neapykanta, pasiaukojimas ir smurtas, dora ir cinizmas. Jos vairuoja ir veikėjų likimus, lemia jų elgseną, pažiūras.

Labai tinkamas derinys: herojų sielų mįslingumas ir žavesys plius istorinis koloritas.

Priešingybės: romiečio ir krikščionės meilė. Kuo tai ypatinga? Romiečiai - dievų garbintojai, akli, beatodairiški egoistai, pasidavę žemiškiems geismams, malonumams, nesukantys sau galvos apie visokius moralinius dalykus. Krikščionys - vienas Dievas, kuris yra gėrio skleidėjas. Svarbu - atlaidumas, lygybė tarp žmonių, pagarba kitam asmeniui, netgi meilė savo priešui. Tai va, iš pradžių Vinicijus į savo meilę žiūri, kaip į nuosavybę. Suvokimas paprastas: turėti ją kaip meilužę bet kokia kaina. Bet susitikę du skirtingi pasauliai vienas kitą įtakoja ir keičia viską iš pamatų. Iš to išplaukia bene šviesiausias motyvas romane - asmenybės dvasinio atgimimo, atsinaujinimo motyvas.

Visame tame gyvenimiškų tiesų fone įjungiama ir krikščionybės tema, krikščionybės kelio pradžia Romoje, Nerono beribė valdžia ir "pastangos", kad visi jo sprendimai atrodytų padorūs ar nesipriešinimas kurstymams užtraukiantiems kam nors pražūtį ar žalą, romiečių papročiai, turtingųjų puotos, kuriose privalu dalyvauti, jeigu kvietime imperatorius įrašė tavo vardą, pokalbiai apie meną, dievų garbinimas, mitologinių būtybių įtraukimas.

H. Senkevičius Laikomas panoramiškų vaizdų meistru. Per kelis skyrius pavaizduotas septynias dienas trukęs Romos gaisras.

Smulkūs aprašymai, kaip Neronas keliauja į Ancijų su visa palyda, kurią sudaro daugiau nei 6000 žmonių ar kaip buvo ruošiamasi žaidynėms, kai alkani laukiniai žvėrys riaumoja, nes nemaitinti dvi paras, o tik erzinami žalia mėsa. Taip viskas smulkmeniškai pateikta, kad fantazija tiesiog sproginėja, kurdama vaizdus galvoje.

Skaitant apie žaidynes, ėjo šiurpas. Galvojau, kad Henrikas Senkevičius pavirto į Stephen King... mano fantazija buvo taip įaudrinta, kad dingo ir apetitas, o nemalonūs vaizdai ilgai klaidžiojo atminties labirintais... bet kraupiausia, jog tai nėra rašytojo fantazijos vaisius, taip buvo iš tikrųjų...

Vinicijus Petronijui: "Kai grįžau iš krikščionių namo, niekas manęs čia nelaukė... namuose radau netvarką, girtus vergus, puotaujančius mano triklinijuje... Tu, žinai, kaip tvirtai laikau rankose savo namus, tad visi kas gyvas puolė ant kelių, kai kurie net apalpo iš baimės. O aš, žinai, kaip pasielgiau? Pirmą akimirką norėjau pareikalauti rykščių ir įkaitintos geležies, bet netrukus kažkaip susigėdau, ir, ar patikėsi, kažkaip pagailo tų nenaudėlių... po to, ką girdėjau ir mačiau tarp krikščionių, man nedera elgtis su vergais taip kaip ligi šiolei, juk jie taip pat žmonės. Kelias dienas jie vaikščiojo mirtinai persigandę, manydami, jog vilkinu todėl, kad noriu išgalvoti kuo žiauresnę bausmę, o aš jų taip ir nenubaudžiau, nes negalėjau... pasakiau: "Atleidžiu jums, o jūs uoliai tarnaudami pasistenkite išpirkti savo kaltę." Gavę atleidimą jie ne tik nesuįžūlėjo, ne tik nesusilpnino drausmės, ne, niekada baimė neskatino jų tarnauti taip stropiai, kaip dabar juos skatino dėkingumas... Išvakarėse prikišau Pauliui, jog pasaulis nuo jo mokslo subyrėtų kaip statinė be lankų, o jis man atsakė: "Meilė yra tvirtesnis lankas negu baimė." Štai dabar matau, jog kai kada ši nuomonė gali būti visiškai teisinga."

Paulius Tarsietis Petronijui: "Atmeti meilės, teisingumo ir gailiaširdystės mokslą bijodamas gyvenimo be rūpesčių, bet pagalvok, ar jūsų gyvenimas iš tikrųjų yra laisvas nuo rūpesčių? Štai ir tu, pone, ir visi turtingieji, ir galingieji nežinote, ar, vakare užmigę, nepabusite su mirties nuosprendžiu. Tačiau pasakyk: jei cezaris išpažintų šį mokslą, kuris skelbia meilę ir teisingumą, ar tavo laimė nebūtų tikresnė? "
Labai patiko.

Štai ši knyga į mano rankas pakliuvo tik todėl, kad kažkada jas minėjo lietuvių kalbos ir istorijos mokytojos. Deja, negaliu pasigirti tokiu pačiu susižavėjimu, kokiu jos pristatinėjo šią knygą, tačiau ji buvo įdomi, nors...

Štai ši knyga į mano rankas pakliuvo tik todėl, kad kažkada jas minėjo lietuvių kalbos ir istorijos mokytojos. Deja, negaliu pasigirti tokiu pačiu susižavėjimu, kokiu jos pristatinėjo šią knygą, tačiau ji buvo įdomi, nors ir per daug idiliška krikščionybės atžvilgiu. Gal neveltui Lenkijos pilietis rašė šią knygą, kaip žinome Lenkija viena labiausiai tikinčių šalių, manau, kad būtent, todėl krikščionybė yra pagrindinė tema šioje knygoje.
Kaip viena mergina savo recenzijoj rašė, taip aš pakartosiu: "Sunku įsivaizduoti kaip tokias kančias iškentėję krikščionys, vėlesniais amžiais skelbė kryžiaus žygius?". Knygoje labai daug kalbama apie krikščionybę, jos naudą, žmonių geraširdiškumą ir palaimą būnant krikščionimi, tačiau visas tas gerumas atsisuka prieš Avinėlio pasiekėjus, apkaltinti Romos padegimu, vienas po kito tūkstančiais krikščionys yra išžudomi amfiteatruose ir tik pagrindinės veikėjos, Ligijos - ligų karaliaus dukters, (aplink kurią pagrinde ir sukasi veiksmas) romos piliečiai pagaili ir ji su tarnu išgyvena.
Nepamirškime, Ligijos sužadinio kuris pradžioje norėjo ją turėti jėga, ieškojo jos, samdė "seklį", vėliau apsikrikštijo ir įgyvendino norą, būti jos vyru. Nepamirškim ir vieno įdomiausio, bet labiausiai išjuokto veikėjo - Nerono, žiauraus Romos imperatoriaus, kuris buvo meniškos sielos.

Taigi knygoje yra kelios siužeto linijos, kurios savitai susipina ir suteikia didelį įspūdį. Vertėtų paminėti, kad istorinės "smulkmenos" yra teisingos, ir plečia istorines žinias. Tarp kitko verta skaityti šią knygą dar ir dėl to, kad joje gausu terminų, o aprašymai yra labai vaizdūs.

Tad nors antrą kartą šios knygos neskaityčiau, tačiau galiu pripažinti, kad ši knyga yra viena geriausių religinio "tipo" knygų.

Knygą prieš kelis metus gavau dovanų. Dovanojo sesuo, pristatydama, kad jai ši knyga savo laiku padarė didžiulį įspūdį. Prieš kelias dienas teko jai prisipažinti, kad aš tik dabar ją skaitau, ir negaliu paaiškinti, kodėl...

Knygą prieš kelis metus gavau dovanų. Dovanojo sesuo, pristatydama, kad jai ši knyga savo laiku padarė didžiulį įspūdį. Prieš kelias dienas teko jai prisipažinti, kad aš tik dabar ją skaitau, ir negaliu paaiškinti, kodėl tiek metų tą knygą atidėliojau.

Dabar, kai perskaičiau, galiu pasakyti, kad čia ne mano knyga - ne ta, kurią vėl skaityčiau ir skaityčiau ar rekomenduočiau visiems draugams iš eilės. Ir visgi kai kas iš jos paliko ryškų įspūdį.

Iš visų veikėjų labiausiai žavėjausi Petronijumi. Šis šaltas ir kandus estetas man patiko savo gebėjimu išsaugoti sveiką protą tose situacijose, kai kiti būdavo linkę jį pamesti, ir mokėjimu taip susakyti kritiką Neronui, kad ir tiesa pasakyta būdavo, ir galva ant pečių likdavo. Atrodė, kad Petronijus tiesiog žaidžia susiklosčiusiomis aplinkybėmis, neturėdamas jokio didesnio asmeninio intereso. Ir sutapk taip, kad kai šioks toks asmeninis interesas atsirado, žaisti jam nebesisekė. O gal kaip tik sekėsi, tik kitaip, nei pats buvo įpratęs? Vis dar bandau atsakyti sau atsakyti į šį klausimą, tačiau, koks atsakymas bebūtų, džiaugiuosi, kad galiausiai, net ir mirdamas, Petronijus apmovė cezarį.

Nuvylė Vinicijaus atsivertimo scena. Iki jos išgyvenimai keitė vienas kitą, buvo galima pajusti šio karštakošio kario įtampą, pamažu virstančia valia, pamatyti, kaip veriasi jo akys ir atsiranda supratimas, kad kitas žmogus, patinka tai Vinicijui ar ne, yra kitas žmogus, turintis ir savo požiūrį, ir savo norus, ir savo jausmus bei mintis. Ir kai po viso šio kartais audringo, kartais gilaus apmąstymų, blaškymosi ir supratimo laikotarpio atėjo atsivertimo akimirka, man ji pasirodė taip paprastai ir gal netgi paviršutiniškai aprašyta, kad net nepatikėjau, jog čia jau atsivertimas.

Beskaitydama apie romiuosius krikščionis, su nuolankumu ir malda priimančius kankinių dalią, niekaip negalėjau atsikratyti vieno prieš akis iškylančio vaizdo: žvangantys kryžiuočių riteriai, kardu nešantys tikėjimą netikėliams. Matyt, čia mano smegenys pačios nebeatlaikė kraštutinumų ir ėmėsi atstatinėti pusiausvyrą. Ką padarysi, ne krikščionė esu.

Kaip ir rašiau pradžioje, antrą kartą turbūt neskaityčiau. Tačiau vieną kartą paskaityti galima - dėl viens už kitą įdomesnių veikėjų ir vardan bendro išsilavinimo (autorius 1905 m. už šią knygą gavo Nobelio premiją).