Knyga mano rankose atsidūrė vieną iš tų beprasmių dienų, kai laukimas oro uoste užsitęsia iki begalybės. Tokia diena, kuri sutilptų tiesiog į vieną sakinį.

O knygoje aprašoma viena, iš pirmo žvilgsnio įprastinė...

Knyga mano rankose atsidūrė vieną iš tų beprasmių dienų, kai laukimas oro uoste užsitęsia iki begalybės. Tokia diena, kuri sutilptų tiesiog į vieną sakinį.

O knygoje aprašoma viena, iš pirmo žvilgsnio įprastinė diena, sunkiai sutelpa į beveik 300 puslapių. Henry Perowne, talentingas neurochirurgas, šeštadienio rytą pabunda nuo keistos šviesos danguje. Kometa? Ar pasaulio pabaiga? Ne, tik danguje užsiliepsnojęs lėktuvas, besileidžiantis į Heathrow oro uostą. Ne teroristų ataka, tik paprastas atsitiktinumas (greičiau nelaimė). Ir tik paprastas atsitiktinumas, kad Henry visą tai matė. Toks pat atsitiktinumas ir pokalbis su sūnumi virtuvėje, gurkšnojant ekspreso 4 valandą ryto, ar pralaimėtas mačas ir patirta atsitiktinė avarija.

Nors knygos veiksmas vyksta tik vieną dieną, tačiau čia telpa daug. Autorius sėkmingai įpina karo Irake motyvą (demonstracijas ir piliečių nuomonę apie šį), spalvingą nepagydoma liga sergančio Baxley portretą, kuris turi išlaikyti savo autoritetą prieš gaują, nors paniškai bijo mirties ir negalios, motinos, kuri nepamena nieko, ir jos santykį su sūnumi (arba tetule, kaip jį pati vadina). Ir Henry šeima - kiekvienas skirtingas personažas, kurio istorijos, baimės atsiskleidžia šeimos susitikimo po 6 mėnesių metu.

Jei paklausčiau tavęs, kokia buvo tavo diena, ką atsakytum? Henry pasakytų: "Ačiū Dievui, ši diena pasibaigė".

Nors jei nebūtų tokių dienų, apie ką rašytume knygas, eiliuotume eilėraščius ar kurtume dainas?