Kažkur skaičiau gerus atsiliepimus tai pabandžiau, Niekada dar iki šiol nebuvau skaičiusi lietuviškų rašytojų knygų (na apart Sabaliauskaitės bet ten visai kitoks žanras).
Taigi knyga labai patiko, netgi užsimaniau...

Kažkur skaičiau gerus atsiliepimus tai pabandžiau, Niekada dar iki šiol nebuvau skaičiusi lietuviškų rašytojų knygų (na apart Sabaliauskaitės bet ten visai kitoks žanras).
Taigi knyga labai patiko, netgi užsimaniau važiuoti į Kiniją, labai įdomus rašytmo stilius, kaip ir dienoraštis, tačiau yra persipinusių ir filmo siužetų aprašymų, autorės vidinių apmąstymų.
Rekomenduoju tiems ką domina Kinija.

Apibūdinti šiai knygai renku žodžius - smalsiems, besidomintiems, keliautojams. Nereikia pamiršti, kad romane buvo artimas ir juodas humoras. Ši knyga buvo nominuota "Metų knygos rinkimuose 2012", todėl ją ir pastebėjau....

Apibūdinti šiai knygai renku žodžius - smalsiems, besidomintiems, keliautojams. Nereikia pamiršti, kad romane buvo artimas ir juodas humoras. Ši knyga buvo nominuota "Metų knygos rinkimuose 2012", todėl ją ir pastebėjau. Tačiau tai nėra tai, ką aš rekomenduočiau kaip - būtinai turi paskaityti. Taip tik pamąstau, bet jokiu būdu neužsiimu kaip knygos antiagitacija.

Be abejonės reikia pastebėti, kad kartu su autore patiri nemažai nuotykių ir tiesiog raudona Kinija įgyja kitokių atspalvių - ji graži ir bjauri, veidmainiška ir subtili, ir kitokie įdomūs kontrastai. Taip pat Vaiva Grainytė (Kinijoje vadinama Viva) yra nebloga pasakotoja. Teko skaityti tiek apie paprastą buitį, tiek apie nuotykius stepėse, mažuosiuose kinų kaimeliuose ar didžiuosiuose miestuose. Visą tai papildo ir esė apie kinų operas ir filmus. Jaučiu herojai ir pagarbą už ištvermę mokantis kinų kalbos, dėliojant hieroglifus.

Nors su Viva keliauti smagu, įdomu ir patogu, tačiau viską išgyventi Kinijoje norėtųsi realybėje pačiai. Ir pajusti tą baisingą urdulį ir gyvybės judėjimą, kuris melancholiškai sielai gali būti ir svetimas.

Vaivos Grainytės "Pekino dienoraščius" perskaityti pasirinkau neatsitiktinai. Buvo smalsu nors vieną knygą perskaityti iš rekomenduojamųjų "Metų knygos rinkimų 2012". Pasirinkimu esu patenkinta.

Rašytojos - studentės dėka...

Vaivos Grainytės "Pekino dienoraščius" perskaityti pasirinkau neatsitiktinai. Buvo smalsu nors vieną knygą perskaityti iš rekomenduojamųjų "Metų knygos rinkimų 2012". Pasirinkimu esu patenkinta.

Rašytojos - studentės dėka skaitydama netiesiogiai keliavau po Kiniją. Sužinojau apie kitų žmonių kultūrą, klimatą, elgesį, kitokią mediciną, kiniškus heroglifus. Apie Kinijos nežmonišką karštį, smogą, perpildytą viešąjį transportą.

Vaida ne tik studijavo Pekine, bet ir stengėsi kiekvieną laisvą dieną keliauti po miestus, muziejus, parodas. Ir tai visa perteikė knygoje, kurią perskaičius liko gilus įspūdis ir noras pabuvoti toje šalyje...

"Pekino dienoraščiai"- tai dienoraščio forma parašyta eseistikos knyga apie pasakotojos - studentės metų laikotarpio patyrimus Kinijoje.

Šmaikštus žvilgsnis į kitokią, neįprastą kultūrą: keistas maistas (tenka...

"Pekino dienoraščiai"- tai dienoraščio forma parašyta eseistikos knyga apie pasakotojos - studentės metų laikotarpio patyrimus Kinijoje.

Šmaikštus žvilgsnis į kitokią, neįprastą kultūrą: keistas maistas (tenka valgyti net skorpioną, bet taip pat autorę stebina ir tai, jog kinų maiste labai daug kiaulienos (Kai baigsiu šį sakinį, Pekino kinai jau bus sumalę dešimt tūkstančių kiaulių...) ir jų pomėgis virti riebaluose net salotos lapą; sudėtinga kalba ir raštas; mūsų šalyje jau primiršta, o jaunam žmogui ir neregėta tvarka (Kinijos Liaudies Respublikoje daug melo). Lietuvos ir lietuvių ten niekas nežino - esi priimamas kaip rusas.

Patekusi į tą svetimą ir nesuvokiamą pasaulį, autorė bando kuo geriau susipažinti su kinų kultūra, todėl lanko parodas, muziejus (Mokslo ir technologijų muziejus ir žavi, ir atskleidžia kinų pasaulio "robotėjimą"), bando suvokti Pekino operos subtilybes ir pagrindinį jos tikslą - teikti džiaugsmą. Per požiūrį į operą kinai atsiskleidžia kaip konservatyvi tauta.

Pažinti Kinijos gyvenimo savitumą turbūt tiek autorei, tiek skaitytojui padeda pakankamai detali pažintis su kinu. Autorė pristato įdomiausius režisierių darbus ( Li Yu "Pasiklydę Pekine"(2007), Cheno Kaige "Sudie, mano sugulove"(1993), Ningo Hao "Smilkalai"(2001) ir kt), kuriuose atsiveria istorinė ir šiandieninė, iš "raudonos" virstanti į laukinio kapitalizmo šalį Kinija, kurioje net santykis su dievu sumaterialėja.

Kelionės po miestus ir miestelius atveria įvairiapusį Kinijos paveikslą: Tiandzino miestelis jai pasirodo kaip iškirptas ir į Kiniją įklijuotas Paryžius. Baisiai keistas koliažas, Naupingą rašytoja apibūdina kaip savo širdies VIP, kurio atmosfera pakeri iš karto ir kur atsiranda gilesnis santykis su tikrove:Lietus čia - gyva užuolaida.Pasakotoja keliauja po Kiniją, net vidinę Mongoloją, bendrauja su įvairių tautų jaunuoliais ir stengiasi pažinti jų išskirtinumą ir, žinoma, suteikia galimybę netiesiogiai pakeliauti skaitytojui.

Tai vertinga knyga apie tolimos šalies kasdienybę bei kultūrą, iš kurios grįždama atostogų autorė Kopenhagoje patiria kultūrinį šoką, pamačiusi azijietiškos kultūros antonimus, bet atsisveikinant su ja visam laikui ima prabusti ilgesio drakonas. Galėčiau tik pridurti, jog perskaičiusi V. Grainytės "Pekino dienoraščius" į savo būtį taip pat įsileidau dar menkai pažįstamą tą ilgesio drakoną ir Kinija šiek tiek priartėjo. O dabar noriu pamatyti visus knygoje paminėtus filmus...