Kokia nuostabi moteris. Tiesa, knyga pilna įdomių faktų apie geišos gyvenimą, tradicijas, istoriją, tad nesuklys nei vienas, besidomintis japonų kultūra, paėmęs šią knygą į rankas, bet labiau už viską mane sužavėjo...

Kokia nuostabi moteris. Tiesa, knyga pilna įdomių faktų apie geišos gyvenimą, tradicijas, istoriją, tad nesuklys nei vienas, besidomintis japonų kultūra, paėmęs šią knygą į rankas, bet labiau už viską mane sužavėjo pati Mineko Iwasaki. Kuo daugiau puslapių buvau perskaičiusi, tuo labiau ja žavėjausi. Ji sunkiai dirbanti, nuo mažens paisė kas jai yra sakoma, vertino jai suteiktas žinias, o suklydusi tuoj pat atsitiesdavo ir dirbdavo dar sunkiau, užpuolikus pamokydavo, kad moteris nėra daiktas, o Karalienės akivaizdoje ieškojo žmogiškumo, o ne aukštos padėties. Per gyvenimą išliko žmogiška, rūpestinga ir teisinga. Džiugu žinoti, kad esama tokių žmonių pasaulyje.

Knygoje Mineko Iwasaki (tikrasis vardas Masako Tanaka) pasakoja savo kaip geišos istoriją: kodėl ji ja tapo, ką patyrė, kas ją paskatino ši darbą mesti, nes kaip pati teigia: "Daug kas sako, kad buavu geriausia savo kartos...

Knygoje Mineko Iwasaki (tikrasis vardas Masako Tanaka) pasakoja savo kaip geišos istoriją: kodėl ji ja tapo, ką patyrė, kas ją paskatino ši darbą mesti, nes kaip pati teigia: "Daug kas sako, kad buavu geriausia savo kartos geiša", todėl tai susilaukė nemažo atgarsio visuomenėje.

Nors knygos dėmesys yra sutelktas ties geišomis ir jų kasdienybe, tačiau rekomenduočiau knygą perskaityti ir tiems, kurie domisi Japonijos kultūra, visuomene, istorija, nes autorė pakankamai žaviai įterpia įvairias istorines detales, įdomybes(manau, nedaug kas žino, jog kartais kimono kainuodavo tiek, kad galėdavau įsigyti ar pasistatyti namą) Taip par knygoje detaliai aprašomi geišų tradicinis rūbas - kimono, pasakojama, kas ir kada naudojami, kokiomis progomis.

Tačiau, nors knyga pakankamai įdomi, bet skaitsi lėtokai, niekaip nesugebėdavau perskaityti daugiau kaip 40-50 puslapių per dieną. Nežinau kodėl, gal dėl gausiaus kiekio japoniškų terminų, kurie kartais pasimiršta, jei vartojami knygoje rečiau, gal dėl pasakojiimo stiliaus, kuris, mano subjektyvia nuomone, ne visada buvo nuoseklus, nes blaškė neaiškiai įterpti prisiminimai, kurie knygai gal ir suteikė kažkiek vaizdingumo, bet ne prasmingumo (tačiau neturiu patirties skaitydama tokio tipo knygas, todėl nesu užtikrinta taip teigdama).

Per tris šimtus metų iki šiol nė viena kariukajaus moteris neišdrįso viešai papasakoti apie savo gyvenimą.

"Daug kas sako, kad buvau geriausia savo kartos geiša, - rašo Mineko Ivasaki. - Bet toks gyvenimas per daug varžė,...

Per tris šimtus metų iki šiol nė viena kariukajaus moteris neišdrįso viešai papasakoti apie savo gyvenimą.

"Daug kas sako, kad buvau geriausia savo kartos geiša, - rašo Mineko Ivasaki. - Bet toks gyvenimas per daug varžė, negalėjau toliau taip gyventi. Galiausiai turėjau jo atsisakyti."

Nuo penkerių metų ji buvo mokoma tapti geiša, gyventi Kioto Gion Kobaus rajone kartu su kitomis tradicinės japonų kultūros atstovėmis ir puoselėti senuosius japonų linksminimosi papročius. Talentinga moteris tapo tarptautiniu japonų kultūros simboliu. Ja žavėjosi karaliai, princai, karo didvyriai ir turtingi valdžios vyrai. Bet ir tapusi viena iš labiausiai vertinamų geišų Japonijos istorijoje Ivasaki norėjo daugiau - savo gyvenimo. Dvidešimt devynerių pasitraukusi iš darbo ji pagaliau stojo į naujo gyvenimo kelią.

"Geišos gyvenimas" yra jos istorija, kartais kelianti liūdesį, kartais verčianti žavėtis, bet visada tikra.