Man visada baisoka pradėti kokio nors nusipelniusio rašytojo apdovanotą knygą. O jeigu nepatiks? Ir nors jau seniai supratau, kad visuotinai pripažinti šedevrai neprivalo manęs žavėti, ir nesijaučiu kalta, kai nesužavi, vis...

Man visada baisoka pradėti kokio nors nusipelniusio rašytojo apdovanotą knygą. O jeigu nepatiks? Ir nors jau seniai supratau, kad visuotinai pripažinti šedevrai neprivalo manęs žavėti, ir nesijaučiu kalta, kai nesužavi, vis dar būna baisu.
Pirma pažintis su Dagu Solstadu irgi ėjosi vangiai. Pradėjau skaityt, žinoma, kaip normalią knygą. Tikėjausi kažkokio apčiuopiamo siužeto, įvykių su priežastimis ir pasekmėmis, veiksmo. Tvarkingo ir aiškaus veiksmo!
Po kokių 50 puslapių supratau, kad normaliai čia nebus. Ir atsipalaidavau. Šitas gi Solstadas suka aplink tą pačią vietą po tris kartus. Rašo, kas ką pagalvojo ir kodėl. Kodėl pagalvojo, kaip ir ką. Kas iš to išėjo ir kodėl išėjo būtent taip, kad kitu atveju greičiausiai būtų išėję ne visai šitaip.

Žiauriai veža. Tas sugebėjimas aprašinėti eilinę nesąmonę iš visų pusių taip, kad neatsibostų. O be to, Dagas S. dar kalba apie tokius sudėtingus dalykus, kaip santykiai, vyro ir moters, vyro ir vaikystėje palikto sūnaus, vyro ir jo aplinkos. Dar įsipina intriga, kai pagrindinis veikėjas sugalvoja įgyvendinti didžiausią savo gyvenime avantiūrą. Viskas paprastais, sausais žodžiais, kurie šokinėja iš sakinio į sakinį, maišosi, kartojasi, be vis dėlto nevargina ir neklaidina. Taip labai greitai (per greitai) ir baigiasi šita istorija apie vidutinio amžiaus vyruką Bjorną Hanseną, rodos, niekuo neišskirtinį, bet tokį, kurio negalima pamiršti.

"Sykį jis pažiūrėjo į laikrodį, pabudęs dėl to, kad Peteris grįžo į namus. Penkios po pusės pirmos. Kitą šeštadienį jis vėl taip pabudo. Girdėjo sūnų atsirakinant duris ir ant pirštų galiukų nucimpinant per butą. Pažiūrėjo į laikrodį. Tuoj pusė pirmos. Ir kitą šeštadienį pabudo. Nenorėjo nė žiūrėt į laikrodį. Bet visgi pažiūrėjo. Verčiau būtų nežiūrėjęs. Penkios po pusės pirmos. Taigi: jo sūnus, pasilinksminęs mieste, grįždavo namo penkios po pusės pirmos."

Susipažinkite su Ruta Koul! Ji - garsi rašytoja, turinti didžiulį gerbėjų ratą. Tiesa, ji gana sudėtinga asmenybė, bet nepamirštama - moterims dėl aprašomų istorijų, o vyrams dėl įspūdingos krūtinės.

Pirmą kartą...

Susipažinkite su Ruta Koul! Ji - garsi rašytoja, turinti didžiulį gerbėjų ratą. Tiesa, ji gana sudėtinga asmenybė, bet nepamirštama - moterims dėl aprašomų istorijų, o vyrams dėl įspūdingos krūtinės.

Pirmą kartą Rutą sutinkame ketverių. Šiuo laikotarpiu ji gyvena su mirusiais broliais -Tomu ir Timočiu, ir tėvais. Deja, Tedas ir Merion Koulai labiau užsiėmę savais reikalais - vienas nusivylusių jaunų moterų viliojimu, o kitas potraukiu vyrukams, panašiems į mirusius sūnus, nei dukros auklėjimu. Ir čia atsiranda Edis, patrauklus 16-metis, pasamdytas dirbti Tedo padėjėju, nors Rutos tėvas jam numatęs visai kitas pareigas. Taip Edis nustoja žavėtis savo dėstytojo žmonos apžėlusiomis pažastimis ir prasideda šešiasdešimt kartų apėmęs vasaros romanas...

Kito susitikimo metu Ruta 36-ių metų rašytoja, negalinti apsipręsti dėl tolimesnio savo gyvenimo. Ar tekėti už gerokai vyresnio leidėjo? Bet juk ji dar neišgirdo savo geriausios draugės nuomonės apie jį. Hana tikra vyrų ekspertė, keičianti juos kaip kojines. O kiek dar aplink pagundų...

Trečiajį ir paskutinį kartą Ruta keturiasdešimt vienerių metų, įsimylėjusi vyruką, dėl kurio kelnaitės pačios krenta žemyn. Edis vis dar dūsauja dėl Merion. Hana niekaip neišsirenka tinkamo vaikino, o Tedas...

Tikriausiai daugelis yra skaitę Danielio Defo romaną "Robinzonas Kruzas". Paskatinta šiuo anglų rašytojo kūriniu, nusprendžiau paskaityti ir jo paskutinįjį romaną "Laimingoji kurtizanė". Ir jeigu iš tiesų šiuo romanu...

Tikriausiai daugelis yra skaitę Danielio Defo romaną "Robinzonas Kruzas". Paskatinta šiuo anglų rašytojo kūriniu, nusprendžiau paskaityti ir jo paskutinįjį romaną "Laimingoji kurtizanė". Ir jeigu iš tiesų šiuo romanu autorius visuomenėje siekė pasmerkti nedorybes ir paleistuvystes, bet jam tai nepavyko, nes itin primityviai ir paprastai, su visomis smulkmenomis papasakota realiai gyvenusios moters, istorija sukelia ne priešiškumą, o atjautą ir supratimą, kaip istorija pažįstamos, kuriai likimas nepašykštėjo keistų gyvenimo vingių, tai man šis romanas nesukėlė absoliučiai jokių jausmų, nei atjautos, nei pasmerkimo. Skaitant įstrigo vos viena D. Defo citata, kad Roksana tai velnias moters pavidalu, kurios visi poelgiai buvo juodesni už juodžiausią pragaro užkampį, kad visas jos gyvenimas - nusikaltimų grandinė ir kad kiekvienas garbingas žmogus, sužinojęs apie juos, privalo neapkęsti ne tik jos, bet ir jos vardo skambesio...

Man neužteko ryžto perskaityti ir nuodugniai ištyrinėti mano mylimos rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygos "Mėnulio vaikai", kadangi jau pirmuosiuose romano puslapiuose kalbama apie tai, kas paprastai man nėra aktualu - mintys...

Man neužteko ryžto perskaityti ir nuodugniai ištyrinėti mano mylimos rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygos "Mėnulio vaikai", kadangi jau pirmuosiuose romano puslapiuose kalbama apie tai, kas paprastai man nėra aktualu - mintys apie savižudybę. Taigi šios mintys, , susimaišiusios su kitomis mintimis apie bejėgiškumą, vidinę tuštumą, linkusios smerkti pačią save ir visa, kas mane supa, perteiktos per meninius romano veikėjų išgyvenimus, man pasirodė tiesiog žalingos ir trikdančios. Todėl aš neperskaičiau knygos iki galo.

Manau, "Mėnulio vaikai" turėtų padėti suprasti rašytojos jaunystės vidinį pasaulį, jausmus, ir parodyti tų jausmų rezultatus jos gyvenimo eigoje.

Vienas iš dalykų, kurie ypač pabrėžiami knygoje - tai be galo aistringa, net iliuziška, nelaiminga meilė vyrui. Sunkus prisirišimo jausmas neleidžia blaiviai mąstyti, o moterį paverčia tarsi vyro verge, kuri priklauso nuo jo meilės, sprendimų, dėmesio.

Tam tikra prasme šią knygą galima būtų apibūdinti kaip atskleidžiančią žmogaus vidinę krizę, dvasinį ir fizinį suglebimą. Panašus emocinis išsekimas būdingas Vakarų pasaulio piliečiams, tačiau žmonės linkę maskuoti tuos jausmus, nuginti toliau, atsiriboti nuo jų.

Gerbiu rašytojos drąsą kalbėti tokiomis temomis, išjaustai jas perteikti skaitytojams, ir, nors nenoriu pasinerti į savikritikos būseną šios knygos dėka, nuoširdžiai žaviuosi autorės kūryba.

Aš nesu literatūros kritikė ir net ne ekspertė, tad mano nuomonė ir atsiliepimas apie tokius kūrinius kaip M.Bulgakovo "Meistras ir Margarita" dažnai būna vienas: tai klasika! Paklausta apie tai, kad yra klasika aš Jums galiu...

Aš nesu literatūros kritikė ir net ne ekspertė, tad mano nuomonė ir atsiliepimas apie tokius kūrinius kaip M.Bulgakovo "Meistras ir Margarita" dažnai būna vienas: tai klasika! Paklausta apie tai, kad yra klasika aš Jums galiu atsakyti, kad klasikai nieko negali nei pridėti nei atimti. Klasika yra tai, kas išliks bet kuriam amžiuje madinga, aktualu ir vienas iš argumentų ynirtingoje diskusijoje.

"Meistras ir Margarita" - tai pirmiausiai pasakojimas apie tikėjimą, amžinąjį gėrio ir blogio konfliktą. Aš visada norėjau perskaityti šį kūrinį, nes buvau įsitikinusi, kad tai meilės istorija, dramos ir ilgas kelias iki mylimojo glėbio. Taip, tai tu gali rasti šioje knygoje, bet pagrindinė ašis apie kurią sukasi istorijos grandis yra šviesa ir tamsa.

"Niekada nieko neprašykite! Niekada ir nieko, ypač iš tų, kurie už jus stipresni. Patys pasiūlys ir patys viską duos. - Volandas". Ši mintis mane sužavėjo. Kūrinys ne tik pasakoja ketvirtojo dešimtmečio aktualijas, bet ir išryškina žmonių silpnybes, trapumą ir galima sakyti kvailumą. Pati kūrinio mintis pateikiama taip, kad pasaulyje yra teisybė, taip jau sutvarkytas pasaulis. Ar ta teisybė ateis anksčiau ar vėliau priklauso nuo mūsų veiksmų ir pastangų. Gėris ir blogis yra tarpusavyje susiję. Vienas iš pagrindinių charakterių - Volandas velnias - pateikiamas kaip dalelė tos jėgos, kuri norėdama vien blogio, gera daro. Jo darbai yra griaunantys, bet tik tenai, kur jau viskas suirę.

Pagrindiniai veikėjai - Meistras ir Margarita- yra įvedami tik kūrinio viduryje. Jie tarsi du žaidėjai, kurie yra įrankis atsatyti griuvėsiams ir kaip vėjas, nupūsti dulkes ten kur jau viskas "sudegę". Man graži ši meilės istorija, nes Margarita išlaisvina Meistrą, suteikią jam atleidimą tam, kad galėtų jis atleisti ne tik sau, bet ir kitiems. Meistro likime Volandas ne velnias-gundytojas, o teisingumo demonas. Jis atstovauja dalelei tos jėgos, kuri linkėdama blogio, daro tik gera, nes atstato išniekintą teisybę. Paleisdamas į laisvę Pilotą, Meistras šiuo gailestingumo gestu prašo atleisti kaltę ir sau, ir visiems tiems, kurie trokšta atleidimo ir nusiraminimo. Atpirkimas yra vienas - be galo ilga kentėjimų trukmė, nieko daugiau, ir atomazga tik viena - atleidimas.

Skaitytų knygų sąrašą galiu papildyti Khaled Hosseini knyga "The Kite Runner". Wikipedia rašo, kad ši knyga kelia daug nepatogių problemų, būta bandymų pašalinti iš JAV bibliotekų, o Afganistane ši knyga yra uždrausta...

Skaitytų knygų sąrašą galiu papildyti Khaled Hosseini knyga "The Kite Runner". Wikipedia rašo, kad ši knyga kelia daug nepatogių problemų, būta bandymų pašalinti iš JAV bibliotekų, o Afganistane ši knyga yra uždrausta vietinės kultūros ministerijos. Kadangi aš esu prieš visokius draudimus, tai niekam šitos knygos skaityti nedraudžiu. O kadangi aš istorijų detales greitai pamirštu, tai šita recenzija bus panašesnė į konspektą, bet skirtą ne tik asmeniam naudojimui. Reikia pastebėti, kad čia potencialiai atsikratau skaitytoju, nes tikėtina sugadinsiu pačios knygos skaitymą. Tačiau, drąsus lietuviai skaitys kaip skaitę, mes juk ne kokie amerikonai, kuriems didžiausias smūgis (tik nežinau, į kurią juostos pusę) dar prieš žiūrint filmą yra sužinoti filmo pabaigą.



Knygos istorija yra sudaryta iš trijų dalių -- trijų pagrindinio knygos personažo Amiro gyvenimo periodų: vaikystė Kabule, emigracija iš Afganistano ir brutalioji dalis. Apie pirmą dalį nėra ko daug pasakoti, tiesiog gyvenimas Kabule su vietinė egzotika ir visokiomis etninėmis-klasinėmis problemomis. Emigracija kaip emigracija -- Afganų gyvinimas JAV, bet va su fiziniu emigravimu tai buvo vaizdingas epizodas, kad reikėjo benzinvežio bake pravažiuoti Pakistano sieną nes nedorieji sovietų kareiviai priešinosi afganų norui palikti savo šalį. Aš būdamas generolu, tai neleisčiau įvažiuot į šalį, o ne išvažiuot, nes juk jei visi padorūs piliečiai išsiskirstys, tai invazijos manevrams daugiau vietos bus. Nors gal Pakistanas priešinosi afganų imigracijai?.. Ilgai užtruko skaitymas -- 10 mėnesių, tai spėjau ir primiršt.



O va trečioji dalis tai pilna visokių fokusų.



Pirma, Amiras pakviečiamas seno tėvo draugo, Rahim Khan, į Pešavarą; ten Amirui papasakojama tiesa apie jo gyvenimą, kad Amiro tarnas, Hasanas, buvo jo pusiau brolis (angl. half-brother) -- tėvas permiegojo su tarno žmona. O čia jau drama visu gražumu, nes Amiras pasijaučia dar labiau kaltas dėl to, kad labai prastai elgėsi su savo ištikimuoju tarnu, o išvis gražiausiai buvo, kai šitą vargšą Hasaną gatvėje išprievartavo, ir dėl to Amiras nusprendė atsisakyti tarno paslaugų (dėl akylam skaitytojui savaime suprantamų priežasčių, Amiro tėvas, Baba, labai priešinosi tokiam sūnaus kaprizui). Kaip ten bebūtų, Pešavare Amiras sužino, kad Hasanas yra ne tai, kad bėdoje, o nužudytas Afganistane siautėjančių talibų. Visai blogai. Bet yra viltis pataisyti reikalus, surandant ir išgelbstint gal dar gyvą Hasano sūnų -- Sohrabą.



Antra, ryžtingai grįžta Amiras į savo vaikystė pasaulį, kuris dabar yra ne tai kad pasaulis, o kažkokia fantasmagorija, kur vietovardžiai tie patys, bet viskas suniokota, o gatvėse raudonais pikapais važinėja barzdotieji ir religingieji talibai (tipinis nūdienos žinių reportažo apie Afganistaną vaizdelis tik be JAV kareivių). Charakteringas vaizdelis, kai viduryje dulkėtų futbolo varžybų akmenimis užmėtomi (nulinčiuojami), vyriškis ir moteriškė, nes neva svetimavo, o talibų Afganistanas yra ne tas kraštas, kur tai būtų toleruojama. Bet Kabule Amiras turi reikalų, todėl su savo kelrodžiu, Faridu, patraukia į vaikų namus. Ten sužino, kad vaikų namų direktorius per daug nesipriešina prekybai vaikais (pasipriešins -- nužudys arba badaus jis ir kiti vaikai ir tada visi mirs) ir, o varge!, prieš savaitę jis pardavė Sohrabą talibų vadeivai. Amiras visiškoje desperacijoje nusprendžia surasti tą talibą ir iš jo nupirkti vaiką (ta pati prekyba žmonėmis tik dėl kilnių tikslų).



Trečia, Amiras susitinka su talibu, kuriam pinigai pasirodo nė motais. Dar gražesnis vaizdas pasidaro, kai šitas talibas besirodo besąs senas Amiro priešas, kuris ir prievartavo gatvėje Hasaną, ir, o varge, šitas vienaakis monstras, vardu Asefas, atpažino Amirą, nors jis ir buvo su dirbtine barzda, o tada ir Amiras suprato su kuo turi reikalą. Situacija kažkodėl kiek primena kažkurį filmo "The Dark Knight Rises" epizodų. Aišku Sohrabas gyvas. Reikia pridurti, kad Asefas perka vaikus, nes jis yra pedofilas. Taigi, Amiras jau tokioj bėdoj, jog gyvas turbūt jau nebeišlips. Bet Asefas nėra beširdis, jis pasiūlo kautis iki galo ir kas jau bus, tas. Amiras rašytojas. Toliau seka Amiro migloti atsiminimai apie springimą savo dantimis, lūžtančių šonkaulių garsus, blaškymasi po kambarį, desperatišką juoką, etc. Bet mažasis laidynės meistras Sohrabas išgelbsti Amirą, nes sviedžia po ranka pasitaikiusį lošimo kauliuką tiesiai Asefui į akį ir ją sėkmingai išmuša.



Ketvirta, jau atomazga: pešavaro ligoninėja Amiras sveiksta, bando tvarkytis Sohrabo įvaikinimo popierius, bet kai, rodos, vienintelė galimybė tai padaryti yra Sohrabą palikti vaikų namuose Pakistane ir iš ten jį įsivaikinti, ir kai vaikas apie tai sužino, jis nusprendžia geriau persipjauti venas, nei grįžti į vaikų namus, nes patirtis sako, kad nieko nėra blogiau už vaikų namus hazara tautybės vaikus. Vėl ligoninė. Bet sėkmė vėl nusišypso. Tik Sohrabas pasidaro dar tylesnis -- judėdamas bando nejudinti oro. Tyla tęsiasi ilgai net ir gyvenant su Amiru JAV. O čia dar ir 9/11. Afganai JAV pasidaro labai bendruomeniški. Amiras or Sohrabas afganų susitikime leidžia aitvarus. Visai kaip kadais Kabule tai darė Amiras ir Hasanas. Amirui pasirodo, kad Sohrabas nusišypso, dėl aitvaro ir dėl to be galo apsidžiaugia.



Daugmaž tiek. Susidomėjusius raginu imtis knygos.

Pirmą kartą susidūriau su Stendalio kūryba. Tiesą sakant nusivyliau. Tikėjausi istorinio romano, o sunkiai perskaičiau meilės romaną, su tokiu de javu jausmu, kad skaitau Altorių Šešėly. Žiuljenas Sorelis -...

Pirmą kartą susidūriau su Stendalio kūryba. Tiesą sakant nusivyliau. Tikėjausi istorinio romano, o sunkiai perskaičiau meilės romaną, su tokiu de javu jausmu, kad skaitau Altorių Šešėly. Žiuljenas Sorelis - prancūziškasis Liudas Vasaris. Vieną dieną jis pareigingas klierikas, kitą dieną pakvaitęs dėl meilės jaunuolis. Na bet kokiu atveju, baigėsi jam liūdnai, gal dėlto, kad nemokėjo pasirinkti. Nemokėjo pasirinkti tarp moterų ir tarp savo pašaukimo gyvenime.

Knygą įvertinčiau 6/10

ŽODŽIŲ MIŠKAS

Ilgas "Silva Rerum" laukimas iš pradžių laužant galvą, kokiu gi būdu knygą susiveikti, vėliau ilgesingai žiūrint į tas dvi gražiai atrodančias knygutes lentynoje ir laukiant, kada rasiu laiko su malonumu...

ŽODŽIŲ MIŠKAS

Ilgas "Silva Rerum" laukimas iš pradžių laužant galvą, kokiu gi būdu knygą susiveikti, vėliau ilgesingai žiūrint į tas dvi gražiai atrodančias knygutes lentynoje ir laukiant, kada rasiu laiko su malonumu ir ramiai perskaityti tuos, kaip dabar jau suprantu lietuvių literatūros šedevrus, vertė klausytis aplinkinių nuomonių, paskalų ir pačiai abejoti, ar tai mano knyga. Kiek girdėjau - puslapio ilgumo sakiniai, istorinis romanas su daug tiesmukos erotikos ir nuodugniais Vilniaus aprašymais, kiek pati spėjau pažiūrėti knygyne - jokių dialogų, permesti akimis per petį vienai merginai skaitant troleibuse - vienuolynas. Vienu žodžiu iš visų nugirstų ar netyčia užmatytų nuotrupų tik numylėtasis Vilnius ir istorija mane galėjo patraukti, bet perskaičiusi likau sužavėta kiekvienu puslapiu, pamilusi rašytoją ir įkvėpta.

Knygose realiu laiku vykusi istorija - trumputė, įdomi, bet pati savaime lyg ir niekuo neišsiskirianti. Stebuklinga ją daro tai, kaip ją pasakoja Kristina Sabaliauskaitė. Tuo savo, antrosios dalies nugarėlėje taikliai "tankiu" įvardintu pasakojimu ji užburia ir vis atsigręždama į praeitį, plačiai, detaliai ir įtraukiančiai pasakodama kiekvieno veikėjo gyvenimo istoriją, paaiškinančią visus to asmens poelgius, charakterio bruožus ir dabartyje vykstančius dalykus, sukuria istoriją, pribloškiančią ryškiais veikėjų charakteriais, kurie nenutrūkstamai stebina abiejuose romanuose, bei išlaikyta istorijos linija, kurią rašytoja nurodo jau bene pirmaisiais sakiniais, ir kuri verčia tarsi būtum Jonas Motiejus mąstyti ir analizuoti.

Romanai labai prisijaukina skaitytoją ir įtraukia į savo sūkurį mažais dailiais atsilikusios viduramžiškos Lietuvos pirštukais. Vis pasikartojančios detalės, tokios kaip Bonifaco veidas ir pranašystės, ar neaiškiai persipinančios siužetinės linijos lyg kokiame nors Levo Tolstojaus kelių tomų romane verčia jaustis savu, žinančiu visas istorijos vingrybes, pažįstančiu veikėjus. Pats tekstas taip pat pulsuoja ir netgi skleidžia aplink tą savotišką gotikinę, viduramžišką atmosferą, pritvinkusią mistikos bei fantastikos, fanatiško tikėjimo, purvo ir naivumo. Ir žinoma, tos viską nurungiančios meilės iš pirmo žvilgsnio, kuri, tiesą sakant, aprašyta ypatingai originaliai ir žaismingai.

"Meilė - tai laimingiausias beprotybės pavidalas, bet dėl to nė kiek ne mažiau pavojingas."(279 p)

Meilės scenos, skirtingai nuo girdėtų davatkiškų atsiliepimų, pasirodė skoningos ir labai kūriniui tinkančios. Erotikos buvo, bet ji toli gražu nebuvo vulgari ir puikiai papildė knygos skleidžiamą atmosferą. Visose scenose buvo išsaugota paslaptis, tekstas išliko subtilus. Žinoma, buvo ir šiurkštesnių žodžių intymiems dalykams apibūdinti, bet tai vėlgi dalis aprašomojo laikotarpio ir autorė turėtų būti gerbiama už tai, kad nepabijojo šiukštesnių žodžių, nepagražino realybės. O ne būti smerkiama už pataikavimą masėms, nes žmonėms, išsiilgusiems erotikos, knygyne galėčiau pasiūlyti daug labiau į tą kategoriją taikančių kūrinių. O apskritai, dar kartą įsitikinau, kad lietuviai - davatkų tauta, kuriai net Baltoje drobulėje buvo per daug atvirų sekso scenų, o ką jau kalbėti apie šį romaną, kuriuo autorė žvelgė į kiekvieną gyvenimo aspektą, todėl negalėjo apsieiti be intymių dalykų ir rašytoja puikiai išvinguriavo tarp atviros erotikos ir vaikiško elementarių dalykų ignoravimo, pateikdama skaitytojui skoningą tekstą. Kai kurie Sabaliauskaitės sprendimai šio tikslo siekiant nustebino savo novatoriškumu ir originalumu. Kad ir ta trumputė Jonelio fantazija, grožintis Uršulės kūnu, kuri vietoje tiesmukos erotinių fantazijų scenos buvo pateikta įsivaizduojant save mažučiu, bet kur patekti galinčiu vabzdžiu.

Stebino, skatino žavėtis ir drauge slapčia pavydėti ir kiti Sabaliauskaitės sprendimai. Pavyzdžiui, pirmuosiuose puslapiuose Uršulės jausmai buvo aprašyti pasitelkiant spintos su daug stalčiukų metaforą. Pradžioje susimąsčiau, ar autorė neperspaudė, bet vėliau supratau, kad tai neatskiriama šio smulkiai išausto teksto dalis. Pribloškė ir antroje dalyje piešiamas iškankinto, savotišku pragaru tapusio Vilniaus vaizdas. Be kita ko autorė tiesiog dievina vienarūšes sakinio dalis, kurių kupina visa knyga, ir nors kartais jos vargina, tekstui ypatingai tinka. Bet nepaisant viso kito, keisčiausias ir mane labiausiai nustebinęs sprendimas - beveik visiškas dialogų išbraukimas iš teksto, kai kuriuos svarbesnius tiesiog perfrazuojant. Būtent šis dalykas mane kiek baugino prieš pradedant skaityti, bet pradėjusi to ėmiau net nepastebėti, o po kurio laiko supratau, kad būtent iš ten kyla taip mane žavinti, Sabaliauskaitės puikiai išlavinta ir tekstą nuostabiai pagyvinanti ironija ir pašiepiantis žvilgsnis. O ir autorės visapusiškas dalyko išmanymas ir rašytojos talentas akivaizdžiai suspindi tokiame sodriame vientisame tekste, kuriame nereikalingos vietos neužima dialogai, kuriais dažnai būna pilstoma iš tuščio į kiaurą.

Abu romanus skaičiau iš karto ir tokiu savo sprendimu džiaugiuosi, nes man šie romanai neatskiriami vienas nuo kito. Tačiau nors visą laiką galvoju, kalbu ir rašau apie juos kaip apie nedalomą visumą, privalau juos šiek tiek ir palyginti. Antroji dalis mane pritraukė kiek labiau nei pirmoji, nors, kaip ir sakiau, sunku atskirti vieną nuo kitos, nes visos tos atminties gijos, siejančios abi dalis, labiausiai ir skatino versti puslapį po puslapio, jaučiant vis kylančią įtampą. Neapleido jausmas, tarsi autorė būtų kažkaip labiau atsipalaidavusi, tarsi žodžiai jai lietųsi dar lengviau nei pirmoje dalyje, tarsi ji pati skubėtų kuo greičiau atskleisti tragiškas senosios kartos paslaptis. Turiu pripažinti, rašytoja meistriškai žaidė skaitytoju viso romano metu, jį visaip maustė ir apgaudinėjo, kol pamažu mažomis detalėmis atskleidė tikrąją Birontų ir Norvaišų gyvenimo tragediją. Skyrėsi ir abiejų dalių nuotaika. Pirmoji dalis man pasirodė kupina lengvabūdiškumo, o štai antroji dalis jau smarkiai dvelkė barokiškumu, tamsa ir niūrumu.

Galiausiai noriu grįžti prie tų stereotipų, matytų ir girdėtų prieš skaitant, kurių dar nepaneigiau. Pritrūko man istoriškumo, kad romanus galėčiau pavadinti istoriniais. Knygos informatyvios, istorinės aplinkybės daug lemia veikėjų likimus, bet mano požiūriu jos ir liko tik fonu, nes kūrinio centre visgi buvo gyvenimas ir jo vingrybės, o ne istorija ar kokios nors realios istorinės asmenybės. Romanas netampa istoriniu vien dėl to, kad rašoma ne apie šiandieną, nors Sabaliauskaitės talento atskleisti laikmečio atmosferą negalima paneigti. Vilniaus taip pat neradau tiek daug, kiek maniau rasianti, bet tai taip pat geras dalykas. Buvo gera jaustis sava aprašomose gatvėse, buvo smagu žinoti, kaip atrodo aprašoma vieta, kur veikėjai eina ir suprasti gatvių labirintus, tačiau įsijautus į Vilnių galima pamiršti ir veikėjus, ir istoriją, ir apskritai apie ką norėta knygą parašyti. O Sabaliauskaitė Vilniaus davė tiek, kiek reikia. Vienintelis nepaneigiamas dalykas - ilgi, vietomis sudėtingi sakiniai, po kuriuos kartais tenka narpliotis pasitelkus visas lietuvių kalbos žinias ir proto galias, bet tokie dalykai manęs negąsdina ir pati amžinai sakiau ir sakysiu: kableliai tam ir yra, kad būtų galima rašyti ilgais sakiniais ir juose išdėti visas mintis, kurias norėjai atskleisti.

Čia turbūt būtų geriausia vieta prisiminti ir brangiąją gimtąją kalbą, kuri tiek daug davė šiems romanams. Sabaliauskaitė, rodos, stengėsi išnaudoti visas lietuvių kalbos galimybes, prisimindama senovinius žodžius, ir taip suteikdama tekstui įvairių atspalvių ir prasmių. Skaitant šį kūrinį galima dar kartą įsitikinti, kad verstas tekstas niekada negali perteikti viso to, ką autorius pasakė originale, nes kalba yra toks svarbus ir gyvas dalykas, kad dažnai nėra sinonimo žodžiui pakeisti, ką jau kalbėti apie kitą kalbą ir kitą žmogų, bandantį atitikmenį surasti. O ir lietuvių kalbos grožis dar kartą naujomis spalvomis suspindi tame Sabaliauskaitės tankiame ir sodriame žodžių miške.

Džiaugiuosi pagaliau radusi lietuvišką literatūros kūrinį, kurį drąsiai galima lyginti su užsienio rašytojais ir didžiuotis tokiu rašytojos talentu. Originali ir šmaikšti, žaisminga ir sodri, verčianti mąstyti ir klausti, šypsotis ir aiktelėti. O viso romano pulsą, mano akimis žiūrint, geriausiai apčiuopė daktaras Gordonas: "Gyvenimas tėra ne kas kita, kaip užkratas, plintantis lytiniu būdu ir ankščiau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi". Tačiau nepaisant to, romanas kupinas gyvenimo ir jausmo, lyg būtų stengtasi gyvenimo prasmę neigti, bet pati knyga ir jos veikėjai galiausiai būtų iškrėtę šunybę ir padarę atvirkščiai.

Šią knygą norėjau perskaityti seniai dėl to, kad maniau, kad pagal ją yra pastatytas filmas. Deja, pradėjusi skaityti ir nusprendusi pažiūrėti treilerį supratau, kad čia yra du visiškai skirtingi dalykai. Na, bet dėl to...

Šią knygą norėjau perskaityti seniai dėl to, kad maniau, kad pagal ją yra pastatytas filmas. Deja, pradėjusi skaityti ir nusprendusi pažiūrėti treilerį supratau, kad čia yra du visiškai skirtingi dalykai. Na, bet dėl to knygos nemečiau ir vargais negalais pabaigiau :)

Knygoje pasakojama apie Michalo, jaunuolio narkomano, gyvenimą. Jis pasakoja savo kelią žemyn, kaip pripranta prie narkotikų, kokius žmones sutinka ir pan.


Kodėl sakau, kad pabaigiau vargais negalais.. Nes kartais išties buvo sunku skaityti. Ne dėl baisumų, kuriuos pasakoja, nors ir jie nežavi, bet tiesiog. Kartais buvo gana sudėtinga susigaudyti, nes pasakoja viską trečiuoju asmeniu, tada šast ir išlenda kitam sakiny pirmas asmuo, tada vėl pasikeičia.. Taip ir mėtaisi, žmogus, nesuprasdamas. Dar padėtį apsunkino tai, kad knygoje nėra skyrių. Tiesa, yra atskiri gabalėliai, na, atskirti kaip ir pas mane įrašuose - didesniu tarpu, ir jie net nėra ilgi, sakyčiau, visai trumpučiai. Bet vis tiek kažkaip kai yra skyriai, tai greičiau einasi, nes bent jau sieki tą skyrių pabaigti prieš sustodamas skaityti, o čia tai gali bet kada užversti, ką aš sėkmingai ir darydavau.



Be abejo, nesakau, kad buvo visiškai neįdomu. Jei jau vis dėlto nenumečiau (nors prie to gerokai prisidėjo tai, kad ši knyga iš Iššūkio, bet vis tiek), tai reiškia, kad sudomino. Tiesa, susidūriau su dar viena bėdele - niekaip nepavykdavo perskaityti vienu prisėdimu daug puslapių. Geriausiu atveju po kokių 20-30 puslapių sprogdavo galva ir turėdavau padaryti pertrauką. Bet grįžkim prie įdomumo. Kartais atrodydavo, kad autorius ir pats vartojęs narkotikus ir sukęsis tame pasaulyje.. Labai jau ryškiai nupasakotos scenos, kur narkomanams pasireiškia abstinencija, arba, kaip ten gana dažnai sakoma, kumaras. Iš tiesų dažnai net per gerai įsivaizduodavau pūlinių nusėtas kojas ir rankas.. Ir man visą laiką buvo gaila tų žmonių, nes jų vienintelis tikslas gyvenime - iš kur gauti dar vieną dozę. Liūdna. Ir pabaiga, beje, pakankamai nenuspėjama - tikrai negalvojau, kad baigsis būtent taip.



Taigi knygai Goodreads'e daviau 2 žvaigždutes, kurios reiškia "it's ok". Kad perskaičiau - tikrai nesigailiu. Bet antrą kartą tikrai nesiryžčiau :)

Šį kartą nusprendžiau būti madinga ir aprašyti knygą, susijusią su viena iš aktualiausių šių dienų temų. Kol Jungtinė Karalystė laukia naujojo karališkojo palikuonio, dalinuosi savo įspūdžiais apie būsimojo princo...

Šį kartą nusprendžiau būti madinga ir aprašyti knygą, susijusią su viena iš aktualiausių šių dienų temų. Kol Jungtinė Karalystė laukia naujojo karališkojo palikuonio, dalinuosi savo įspūdžiais apie būsimojo princo senelės biografiją, parašytą Andrew Morton.

Viena įdomiausių knygos dalių - pačios Dianos įspūdžiai ir pasakojimai. Tie keliasdešimt puslapių, mano manymu, atskleidė daugiau nei likusieji. Velso princesė be galo atvirai atskleidė tikrąją savo padėtį, išgyvenimus, kuriuos patyrė įžengusi į karališkąjį pasaulį.

Knygos autoriaus žodžiai taip pat įtikinantys, pasakojimai išsamūs. Žavi jo ryžtas sukurti knygą, kuri sukėlė tokį pasipriešinimą iš Bekingemo rūmų. Taip pat gerbtinos ir jo pastangos bei kantrybė bendraujant su Diana, kurios akis į akį taip ir nesutiko.

Šią knygą rekomenduočiau ne tik besidomintiems karališkąją šeima, bet ir tiems, kuriems įdomūs į tam tikrą nelaisvę patekusios asmenybės išgyvenimai, kurie čia atskleisti labai atvirai - pačios Dianos žodžiais.