Tenka prisipažinti, jog Kristinos Sabaliauskaitės knyga "Silva Rerum" man buvo tikras iššūkis, kurį priėmiau daug vėliau nei didžioji knygų mylėtojų dalis. Mane supo daugybė nuomonių ir vertinimų. Ir beveik visi jie buvo...

Tenka prisipažinti, jog Kristinos Sabaliauskaitės knyga "Silva Rerum" man buvo tikras iššūkis, kurį priėmiau daug vėliau nei didžioji knygų mylėtojų dalis. Mane supo daugybė nuomonių ir vertinimų. Ir beveik visi jie buvo tik teigiami. Tad tikėjausi iš šios knygos gana nemažai. Bet, matyt, tokias atvejais, suveikia atvirkštinis efektas ir knyga tavyje nepalieka didesnės žymos. Taip nutiko ir man. Skaičiau sunkiai ir vis laukiau kada jau bus ta įdomioji vieta. Knyga perskaičiau, o taip jos ir nesuliaukiau.

Žinoma, negaliu nuneigti Kristinos Sabaliauskaitės talento, jos gebėjimo valdyti žodžius ir sakinius. Knygos istorija pasirinkta taikliai ir suteikianti kiekvienam skaitytojui galimybę mąstyti, ieškoti ir atrasti. Netgi girdėjau tokią mintį, jog ši knyga savo paprastoje, gyvenimiškoje istorijoje tarsi paslepia gilias ir ne taip paprastai atrandamas prasmes. Ir tikrai knyga pilna minčių, kurias suradęs skaitytojas turėtų permąstyti savąjį "aš". Knygos istorija taip pat leidžia keliauti atgal, suteikia galimybę pamatyti tokį mūsų kraštą, koks jis buvo prieš kelis šimtus metų. O kaip smagu atrasti tą kitokį Vilnių! Tą, kuris dabar jau pasikeitęs, bet savyje saugantis ir menantis tuos laikus. Gera nors akies krašteliu į jį žvilgtelti.

Tikiuosi, kad prabėgus laiko tarpui ir knygos mintims sugulus į širdį, ją prisiminsiu, tikiuosi, kad bent dalelė jos liks manyje, nes visgi norisi, jog ir tokios, knygos, kurios nepaliko didžiulės žymos, atrastų savąją vietą. Tam, kad atėjus laikui tos surastos mintys būtų naujų jėgų šaltinis.

"Užrašai iš mirusiųjų namų" skamba gan liūdnai, tačiau knyga nėra tokia jau niūri. Autorius bando nagrinėti žmogaus psichologijos klausimus. Knygoje pasakojama apie Sibire esantį katorgininkų kalėjimą, jame gyvenančius...

"Užrašai iš mirusiųjų namų" skamba gan liūdnai, tačiau knyga nėra tokia jau niūri. Autorius bando nagrinėti žmogaus psichologijos klausimus. Knygoje pasakojama apie Sibire esantį katorgininkų kalėjimą, jame gyvenančius kalinius bei dirbančius darbuotojus. Istorijos pasakotojas pats yra trejus metus tame kalėjime praleidęs asmuo, galėjęs iš arti stebėti bei pažinti nelinksmą kalinių gyvenimą. Ypatingo siužeto knygoje nėra, tiesiog kruopščiai piešiami personažų psichologiniai portretai tam tikrų įvykiu kontekste. O pagrindinė mintis tikriausiai yra tokia, kad pasaulyje yra galybė skirtingų tipų žmonių, kurie savitai reaguoja ir susidoroja su gyvenimo nelaimėmis, tačiau visiems iki vieno reikalinga viltis apie šviesesnį rytojų. Net ir įkalintieji viam gyvenimui kažko laukia, tikisi, svajoja apie laisvę.

Paulo Coelho knygos tikrai žavi ne mane vieną, nors tiesą sakant, nesu perskaičiusi daug šio autoriaus knygų, tačiau tikrai stengiuosi tą padaryti :) Kodėl? Todėl, jog P.Coelho knygos padeda perdėlioti savo vertybes ir...

Paulo Coelho knygos tikrai žavi ne mane vieną, nors tiesą sakant, nesu perskaičiusi daug šio autoriaus knygų, tačiau tikrai stengiuosi tą padaryti :) Kodėl? Todėl, jog P.Coelho knygos padeda perdėlioti savo vertybes ir priverčia susimąstyti, ar tikrai darau tai, ką turiu daryti, ar esu ten, kur turiu būti... Ši knyga, pavadinimu "Alefas", yra būtent tokia.

Knygos siužetas štai koks: rašytojas leidžiasi į kelionę ne tik geografine, bet ir dvasine prasme, Kelionėje jis sutinka merginą, vardu Hilalė, su kuria jį sieja ypatingas ryšys. Vienu metu, traukinio vagone jie abu patiria alefą - paslaptingą būseną, kuomet visi pasaulio garsai ir vaizdai atsiduria vienoje vietoje. Tai ypatinga būsena, kurią net sunku aprašyti, bet skaitant šią knygą, ji tikrai juntama.

Visos kelionės metu autorius aprašo savo išgyvenimus, jausmus ir mintis bei bando atsakyti į rimtus egzistencinius klausimus. Tuo pačiu ir aš pati pradedu gilintis į save, į savas mintis ir taip pat ieškau atsakymų į anksčiau ar dabar iškeltus klausimus. Ši knyga man padėjo susikoncentruoti ties sprendimais, kuriuos turėsiu priimti artimiausiu metu.

Nuoširdžiai patariu visiems perskaityti šio itin talentingo rašytojo knygą.

Dovilė

"Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį."

Sunku parinkti pirmuosius žodžius aptariant knygą.

Žinant, kad Autorės, deja, jau neliko...

"Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį."

Sunku parinkti pirmuosius žodžius aptariant knygą.

Žinant, kad Autorės, deja, jau neliko mūsų gyvųjų tarpe, nesinori į atsiliepimą suberti tik preliminarius pastebėjimus, kas patiko/nepatiko/rekomenduočiau/vertinu ir panašiai, juolab, jog tai ne šiaip paskutinysis J. Ivanauskaitės romanas, tai tarsi JOS gyvenimo asmeninis palikimas mums, atsidavusiems skaitytojams.

Iki šiol maniau, kad daugiausia mirties išgyvenau su Haruki Murakami romanu "Norvegų giria". Dabar jos vietą užima "Viršvalandžiai". Tačiau priešingai nei "Norvegų girios" J. Ivanauskaitės knyga nepaliko slegiančio įspūdžio. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog ji manęs nesujaudino ir nepaveikė, anaiptol - žinojimas, jog kiekviena Rašytojos mintis, virtusi sakiniu ir pastraipomis, yra tikras, išgyventas Jos, o ne sukurto veikėjo, mane prikaustė ir sužavėjo tokia tyra žmogaus stiprybe ir tikėjimu.

Viskas, ką galima pasakyti, tai tik padėkoti šiai Rašytojai už tokį nuoširdų atsivėrimą. Neužtenka pasakyti, kad J. Ivanauskaitė buvo išskirtinai gabi Rašytoja, ji buvo viena tų žmonių, nebijančių prabilti, atskleisti save kitiems bei drąsiai pažvelgti į savo vidų.

Tiesiog ilsėkis ramybėje, Jurga.

Mes visdar kvėpuojame Tava literatūra.

Pradėti rašyti apie Emily Brontë knygą "Vėtrų kalnas" buvo tikrai sudėtinga, nes suklydau, pirmiausiai pažiūrėjusi šio kūrinio 2009 metų (Coky Giedroyc) ekranizaciją. Dėl šios priežasties, negaliu visiškai objektyviai...

Pradėti rašyti apie Emily Brontë knygą "Vėtrų kalnas" buvo tikrai sudėtinga, nes suklydau, pirmiausiai pažiūrėjusi šio kūrinio 2009 metų (Coky Giedroyc) ekranizaciją. Dėl šios priežasties, negaliu visiškai objektyviai vertinti knygos, nes man asmeniškai filmas padarė didesnį įspūdį nei knygą. Nors filmo "Vėtrų kalnas" žiūrėjimas suteikė daugiau malonumo, nei šios knygos skaitymas, tai tikrai nereiškia, kad knygą turi kažkokių didelių trūkumų. Manau, kad kaip tik reiktų džiaugtis dėl to, kad šis kūrinio perkėlimas į ekranus buvo gana vykęs.

Pati knyga "Vėtrų kalnas" nėra lengvai skaitoma, tačiau mano manymu - įtraukianti ir intriguojanti. Labai sužavėjo autorės sprendimas nenueiti lengviausiu keliu ir herojų gyvenimų nenuspalvinti rožine spalva. Nes juk visos knygos ir filmai iš gyvenimo, o juk žinia, kad tikrame gyvenime ne visiems lemta būti laimingiems. Kas tikisi iš šios knygos saldžių ir gražių meilės žodelių, meilių pasilaikymų už rankučių ir laimingos pabaigos, gali jos net neskaityti, nes antraip tikrai nusivils. Nors "Vėtrų kalnas" yra knyga apie meilę, tačiau ji persunkta žiaurios, savanaudiškos, viską griaunančios meilės, pavydo ir keršto troškimo.

Mano manymu, knygos autorė didžiausių pagyrų nusipelno už be galo įtaigų pagrindinio herojaus - Hitklifo charakterio sukūrimą. Hitklifas - šimtu procentų "blogiukas", visiška svajonių jaunikio priešingybė, žiaurus tiek tiems, kuriuos myli, tiek sau pačiam, nuodijantis visų gyvenimus, tačiau, bent jau man, sukeliantis ne pasibjaurėjimą juo, o atvirkščiai - kažkokį keistą negalėjimą juo nesižavėti jausmą. Manau, kad taip yra todėl, kad mes visi žmonės iš prigimties kerštingi, tačiau tiesiog vieni pamiršta ir nuryja nuoskaudas, o kitų šis jausmas neapleidžią visą gyvenimą.

Emily Brontë knyga "Vėtrų kalnas" gal ir nėra įdomiausių mano skaitytų knygų sąrašo lyderė, tačiau ji tikrai verta skaitytojų dėmesio ir laiko, praleisto skaitant ją.



Žydrūnė

Turbūt ne vienam teko mokykloje priverstinai perskaityti S. Beketo absurdo pjesę "Belaukiant Godo", nors man pavyko išsisukti, vis dėlto, mane prie šios knygos atvijo kultūrinė kaltė. Rašytoją ir jo kūrinių svarbą...

Turbūt ne vienam teko mokykloje priverstinai perskaityti S. Beketo absurdo pjesę "Belaukiant Godo", nors man pavyko išsisukti, vis dėlto, mane prie šios knygos atvijo kultūrinė kaltė. Rašytoją ir jo kūrinių svarbą pasaulinėje literatūroje žymi Nobelio premija už literatūrinius laimėjimus (1969m.) ir ši dramos pjesė "Belaukiant Godo" (1953m.), kuri priklauso absurdo teatro klasikai. Būtent po šios pjesės S. Beketą ir aplankė tarptautinė garbė, kuri pavertė rašytoją pirmuoju absurdistu. Manyčiau, kad gyvenimas Paryžiuje, pažintis su J. Joyce'u ir įvairiapusiai gyvenimo posūkiai įtakojo rašytojo tiek literatūrinius laimėjimus, tiek tvirtą, užsispyrusį charakterį.

Absurdo teatro pjesė "Belaukiant Godo" išreiškia beprasmybės temą - dvi valkatos Estragonas ir Vladimiras sėdi po medžiu, kalbasi, ginčijasi, ir laukia Godo pasirodant. Laukimas, nežinia, šiek tiek įtampos, ir juodojo humoro, kuris greičiau pasikars ant medžio belaukiant. Vis dėlto, ši pjesė yra be galo simboliška. Medis, prie kurio pakelėje rymo šios dvi valkatos lyg ir simbolizuoja gyvybės medį rojuje, Godo iš anglų kalbos išvertūs reiškia Dievą, kuris ir atrodo pjesėje lyg išganytojas, kurio laukia visa žmonija (šiuo atveju tik Vladimiras ir Estragonas). Paskui vis pasirodantis berniukas ir pranešantis, kad Godo "šiandien" nebeateis - lyg angelas pasiuntinys.

Labiausiai įstrigo pjesės pabaiga, kai po antro nesėkmingo karto bandant pasikarti Estragonas ir Vladimiras išreiškė viltį pasikarti ir kitą dieną, jei netyčia sulauktų Godo, kuris palengvintų visas kančias. Čia jaučiu stiprų tikėjimo, kad ateis, dvelksmą. Galbūt dėl to, beprasmybės tema netikėtai ir įgauna prasmės temą - laukti - irgi tikslas.

Vis dėlto, pjesę kas nuo karto vėl perskaityčiau, nes klasika yra klasika, ji amžina ir nemiršta. O turbūt neatsisakyčiau ir pačią pjesę pamatyti teatre....

Na dabar jau žinau ką reiškią knygos pavadinimas.

Visi kas skaitė tai atsiliepia maždaug "kokia nereali", "kaip patiko", "nu afigienai" ir t.t. ir panašiai. Eeee.. tikrai? Matyt po visų rekomendacijų ir gerų atsiliepimų...

Na dabar jau žinau ką reiškią knygos pavadinimas.

Visi kas skaitė tai atsiliepia maždaug "kokia nereali", "kaip patiko", "nu afigienai" ir t.t. ir panašiai. Eeee.. tikrai? Matyt po visų rekomendacijų ir gerų atsiliepimų turėjau perdidelius lūkesčius, nes visai neradau kuom ten reikia taip stipriai žavėtis. Nesakau, kad knyga bloga ar nuobodi, bet tikėjausi kaško tokio stipresnio, kad ir aš galėčiau vos išgirdus minint pavadinimą, išpūsti akis ir įkvėpus daugiau oro, kad neduok dieve nepritrūkčiau ir kas nors neįsiterptų pasinaudojęs momentu ir neužgožtų, apiberti pagyrom pakylėta intonacija ir tokiu tempu, kad pašnekovui net užsimerkti reiktų, idant apsaugoti akis nuo tikštančių sliunkų* atakos.

Atmetus išankstinius lūkesčius tai knyga tokia savotiška, parašyta savitu stilium be dialogų, prisodrinta Lietuvių kalbos perliukų atšviežinančių žodyną seniai pamirštais fraziologizmais. Istorija rodos nevisai baigta tai tikiuosi antroji knyga sudės visus taškus į vietas.

*sliunkos - seilės.

Veronica Roth "Insurgentė" - antra "Divergentės" knyga, kurios, mano nuomone, galėjo ir nebūti. "Divergentėje" jau įvyko vienas mūšis, "geriečiai" laimėjo, todėl beliko truputėlį išplėsti paskutinę pastraipą...

Veronica Roth "Insurgentė" - antra "Divergentės" knyga, kurios, mano nuomone, galėjo ir nebūti. "Divergentėje" jau įvyko vienas mūšis, "geriečiai" laimėjo, todėl beliko truputėlį išplėsti paskutinę pastraipą ir istorija būtų baigta. Bet ne, būtinai reikėjo parašyti antrą knygą, kuri pasibaigia tokiu akivaizdžiu siužeto vingiu, kad tampa akivaizdu, jog trečia knyga tikrai bus.



Gal šiek tiek per griežtai pradėjau, juk istorija man visai patiko. Bet aš jau nebesuprantu to dabartinių rašytojų noro leisti knygų serijas. Manau, geriau parašyti vieną, kad ir storesnę knygą, nei daug, kai su lig kiekviena yra šiek tiek išsikvepiama.



Nors knygą baigiau skaityti vos vakar, bet atmintyje kažkokių įdomesnių turinio detalių neliko. Vyko mūšis, vieni išdavė kitus, šnipinėjo, pasitikėjo tuo, kuo negalima pasitikėti ir nepasitikėjo tuo, kuo reikėtų pasitikėti. Kūrė revoliucinius planus kartu, nors paaiškėjo, kad ne visų vaidmuo toks svarbus, kaip jie manė. Aišku, yra ir meilės istorija su savais vingiais.



Divergentai tiek pirmojoje knygoje, tiek antrojoje yra minimi gana dažnai. Bet štai apie insurgentus užsimenama tik viename puslapyje, kuriame paaiškinama, kas tai yra. O ir tame puslapyje žodis minimas vos 3 kartus. Jei visa knyga pavadinta taip, tai gal reikėjo daugiau prasmės suteikti šiam žodžiui? Arba reikėjo jį laikyti paslaptyje iki pat pabaigos, kaip tai daroma detektyvinėse istorijose. Atrodo, kad šis žodis buvo panaudotas tik atskleisti Eruditų žinias, pasireiškiančias įvairiausiais, net ir nebūtinai naudingais, atvejais.



Jau rašiau savo nuomonę apie Stieg Larsson knygą "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą" ir visą trilogiją. Čia mano nuomonė panaši. Pirmąją knygą, "Divergentė", galima skaityti kaip atskirą istoriją. Po jos nėra būtina skaityti kitų dalių. Bet perskaičiuos antrąją - "Insurgentė" - tiesiog būtina perskaityti ir trečiąją. Nes tik joje paaiškės, kur nuveda siužeto vingis ir kuo viskas pasibaigs. Dabar belieka sulaukti, kol bus išversta į lietuvių kalbą ir išleista trečioji dalis (angliškai pavadinta "Allegiant").

Vieną kartą su drauge vaikščiojant knygyne ėmėme aptarinėti Veronica Roth knygos "Divergentė" pavadinimą. Prisiminėme, kad per matematikos paskaitas skaičiuodavome integralus su rėžiais nuo minus begalybės iki...

Vieną kartą su drauge vaikščiojant knygyne ėmėme aptarinėti Veronica Roth knygos "Divergentė" pavadinimą. Prisiminėme, kad per matematikos paskaitas skaičiuodavome integralus su rėžiais nuo minus begalybės iki plius begalybės. Jei atsakymas gaudavosi begalybė, o ne konkretus skaičius, sakydavome, kad integralas diverguoja. Skaičiuodavome ir divergenciją - vektoriniam laukui pritaikydavome tam tikrą operatorių. Bet kas yra divergentė, taip ir nesugalvojom. Atsakymas, aišku, slypi pačioje knygoje.



Pagal aprašymą jau žinojau, kad knygos veiksmas vyksta ne dabartinėje visuomenėje, o kitokioje - susiskirsčiusioje į luomus. Nors apie laikmetį, kuriuo rutuliojasi veiksmas, nėra užsiminta, bet viskas primena postapokaliptinį pasaulį. Todėl iš karto kilo sąsajos su Suzanne Collins knyga "Bado žaidynės". Skaitant pastarąją knygą iš pradžių man buvo sunku perprasti naują pasaulio santvarką ir ją įsidėmėti. Bet po kelių skyrių viskas pasisuko įdomesne linkme ir nebegalėjau atplėšti akių nuo knygos, kol neperskaičiau jos ir likusių dviejų dalių. "Divergentė" šiuo atžvilgiu yra šiek tiek kitokia. Čia detaliai neaiškinama, kur vyksta veiksmas, pateikiami tik būtiniausi paaiškinimai. Todėl dažnai mano vaizduotė nupiešdavo vienokį aplinkos ar veikėjų vaizdą, o po kelių puslapių ar skyrių jį tekdavo pakeisti. Pavyzdžiui Ketvertą, vadovavusį Bebaimių iniciacijai, įsivaizdavau vyresnį, kol paaiškėjo, kad jis vos pora metų vyresnis už tuos, kuriuos moko luomo paslapčių.



Pastebėjau ir dar vieną dalyką, kuris panašus abiejose knygose. "Bado žaidynėse" yra 12 apygardų. Pagrindinė veikėja Ketnė Everdin yra iš 12-os apygardos, kurioje kasamos anglys. Ši apygarda yra pati skurdžiausia. "Divergentėje" yra 5 luomai. Pagrindinė veikėja Beatričė Prior priklauso Nuolankiųjų luomui. Jis labiausiai suvaržytas, ir labiausiai nemėgstamas kitų luomų. Jos abi šešiolikmetės. Abi išgyvena pirmąją meilę, atsiduria pavojingose situacijose, beatodairiškai rizikuoja savo gyvybėmis ir gelbsti pasaulį (ar, tiksliau, savo šalį). Beatričę aš iš pradžių net ir įsivaizduodavau atrodančią kaip Ketnę. Gerai, kad pakankamai dažnai buvo primenama, kad ji yra šviesiaplaukė ir žemo ūgio. Taigi, knygų siužetas yra ganėtinai panašus. Bet pastebėjau ir vieną skirtumą. "Bado žaidynėse" esanti santvarka laikoma bloga ir revoliucija vyksta norint ją pagerinti. "Divergentėje" teigiama, kad toks susiskirstymas į luomus yra tinkamas ir siekiama išlaikyti šią santvarką.



Taip pat vienas aprašymas "Divergentėje" man priminė Stephenie Meyer knygą "Sielonešė". Tai Bebaimių būstinė - Pragaras, kuris panašus į "Sielonešėje" aprašytą žmonių slėpimosi vietą. Didelė požeminė ola, su koridoriais ir gyvenamosiomis patalpomis. Gyventojų nepasiekia saulės šviesa, yra požeminių upių, kurių srauni srovė gali lengvai pražudyti.



Skaitydama knygą nejučiomis ėmiau bandyti save priskirti kuriam nors luomui. Galėčiau priklausyti Teisuolių luomui, nes vertinu sąžiningumą ir nemėgstu melo. Bet nenorėčiau nuolat rėžti tiesą į akis, kai ji gali įskaudinti kitą asmenį. Bebaimių luomas turi tam tikro žavesio, ir, nors nebijau aukščio, bet negalėčiau šokti nuo namo stogo. Taikingųjų luomui save priskiriu mažiausiai. Jie stengiasi būti draugiški ir išlaikyti taiką. Bet ar ne visi žmonės iš prigimties to siekia? Nuolankiųjų luomas man tiktų pagal turimas charakterio savybes, bet abejoju, ar ilgai jame ištverčiau laikantis visų suvaržymų. Greičiausiai slapta vilčiausi, kad gabumų testas priskirs mane Eruditų (vertinančių protą) luomui. O gal vis tik būčiau divergentė?



Turiu prisipažinti, kad Veronica Roth "Divergentė", nors ir buvo įdomi, manęs neįtraukė taip, kaip kitos čia paminėtos knygos. Pabaigusi ją skaityti pagalvojau, kad, jeigu būtų parašytas epilogas, nušviečiantis situaciją šiek tiek į priekį, knygai visai nebūtų reikėję tęsinio. Juk vienas mūšis jau įvyko, kam reikia viską išpūsti? Taip pat man iškilo klausimas apie šiuolaikinės literatūros turinį: Nuo kada pasaulio gelbėjimas yra patikimas šešiolikmečiams?

Bibliotekos būna jaukios ir šaltos, didelės ir mažos, jose visko tiek daug - praeities, ateities ir dabarties taip pat. Tai saugykla, kurioje kaupiami didžiausi turtai...

Žinau, knygos kai kam tik popierius išmargintas keistais...

Bibliotekos būna jaukios ir šaltos, didelės ir mažos, jose visko tiek daug - praeities, ateities ir dabarties taip pat. Tai saugykla, kurioje kaupiami didžiausi turtai...

Žinau, knygos kai kam tik popierius išmargintas keistais rašmenimis, bet aš savo Rojų įsivaizduoju kaip kamuolinių debesų įlanką, apstatytą ilgiausiomis lentynomis, pilnomis storiausių knygų, skraidydama tap jų jausčiausi turtingiausiu angelu dangaus mėlynėje... Na gerai gerai, dar norėčiau sodo, kuriame augtų stebuklingi vaisiai ir kiti augalai, užsiveisčiau kampelį su mylimais ir artimais, skaityčiau jiems garsiai tas nuostabias istorijas norėtų jie to ar ne, nes tai mano Rojus, kuriame aš esu vienasmenis valdymo organas - Jo Didenybė Bibliotekininkė.

Beje, ar jums niekada nekirbėjo vienas įkyrus klausimas, kodėl bibliotekose šnabždama, kalbama pusbalsiu? Galbūt tai akivaizdu, žmonės nori susikaupti, negalima trikdyti skaitymo pašaliniais garsais. Bet man atrodo, jog paslaptis glūdi giliau. Čia tiesiog reikia ištempti ausis ir įsiklausyti, ką mums seka knygos, kokiais jausmais kalba viršeliai, kurie puslapiai verčiasi savaime, piešdami mums tobulus gyvenimus ir peizažus. Tik tyloje galime išgirsti visą teisą, kad ir kokia ji bebūtų...

"Kapitono Nemo bibliotekos" tiesa vienu metu tokia graži ir skaudi, tokia stipri ir trapi, kad sunku ją pamiršti ir manau, kad greit nepamiršiu. Vienareikšmiškai šį kūrinį tituluoju viena geriausių kada nors skaitytų knygų. Visgi įveikti pirmuosius puslapius nebuvo taip lengva. Vienu metu netgi pagalvojau, kad būsiu nusipirkusi antrą knygos dalį, tęsinį. Niekaip nesusivokiau kas vyksta ir kodėl. Tačiau pamažu knyga atskleidė savo paslaptį. Šioje bibliotekoje surinkti liūdnos istorijos trupiniai, nubirę duonriekiu pjaunant duonelę, kurią teko dalintis dviems šeimoms. Apie ką aš čia? Apie vaikų sukeitimą gimdymo namuose ir jų atmainymą bei sugrąžinimą tikriesiems tėvams.

Ar įsivaizduojate ką reikštų būti išplėštam iš jaukios vaikystės ir priverstam staiga suaugti? Suvokti, kad pasaulis gali subirti tarsi kortų namelis?Ar norėtumėt matyti buvusią mamą, apkabinančią kitą sūnų, tikrąjį? O tuo tarpu tavo motina gyvena savame pasaulyje ir jai labiau reikia šilto apkabinimo nei tau, nors esi tik penkerių...

Autorius taip įtaigiai perteikia pasakojimą, jausmas įleidžia šaknis ir auga, bujoja... Suvoki, kad padaryta baisi klaida, neatitaisoma žala, vedanti į neišvengiamą tragediją. Atrodo, įsiveržtum į tą dramą, bandytum kažką pakeisti, bet viskas pasakyta paskutiniu sakiniu:

"Viskas buvo taip, kaip turėjo būti - štai ir visa istorija."

Graži, liūdna istorija kapitono Nemo bibliotekoje. Užsukite į ją!