Dabar jau sunku rašyti kažką apie Ruth Rendell knygą "Vaikeliai girioje", nes ją perskaičiau jau prieš kurį laiką, o ir pačios knygos neturiu netoliese. Tačiau geras įspūdis vis dar išliko, kaip ir įdomiausios...

Dabar jau sunku rašyti kažką apie Ruth Rendell knygą "Vaikeliai girioje", nes ją perskaičiau jau prieš kurį laiką, o ir pačios knygos neturiu netoliese. Tačiau geras įspūdis vis dar išliko, kaip ir įdomiausios citatos, kurias jau įpratau nusirašyti skaitydama knygą.

Šią knygą pavadinčiau klasikiniu detektyvu - būtent tokiu, kokie man patinka. Čia viską tiria policijos atstovai, o ne kažkokie pernelyg byla susidomėję prašalaičiai, patys netgi vengiantys policijos. O gal man tiesiog patinka britiškas detektyvų stilius, juk tarp mano mėgstamiausių autorių yra ir detektyvų karalienė Agatha Christie. Tokie detektyvai verčia labai atidžiai skaityti, sekti kiekvieną veikėjų žingsnį ir bandyti atspėti paslaptis anksčiau už juos.

Jaučiausi artima šios knygos veikėjams. Ar kada nors susimąstėte, kokius daiktus pirmiausiai gelbėtumėte, jei jūsų būstui grėstų apsėmimas? Turbūt pirmiausiai dokumentus - tai logiška. O paskui? Kompiuterį, televizorių, kitą materialiai brangų turtą? O gal priešingai? Turtą, kuris neįkainojamas pinigais? Taip pasielgė ir vyriausiasis inspektorius Veksfordas, pasirinkęs perkelti knygas, paveikslus ir žmonos mamos stalelį. [Ruth Rendell "Vaikeliai girioje", 20-21 psl.] Bet knyga, aišku, ne apie tai. Nors potvynis čia vaidina svarbų vaidmenį.

O kad jau pradėjau nuo savo ir veikėjų panašumo, tai dar šiek tiek pratęsiu šią temą. Dabar - apie laidotuvių tradicijas. "Kiek žmonių žino, kad nebūtina ir įstatymai neliepia kalbėti niūriai monotoniškų maldų ir giedoti giesmių <...>, jei pats esi netikintis, o ir velionis netikėjo? Visi čia susirinkusieji bažnyčioje nesilankę metų metus. <...> Visiems būtų kur kas geriau, jei Džoanos Troj kūną kremuotų, o paskui draugai ir šeimos nariai ramiai susirinktų jos paminėti." [Ruth Rendell "Vaikeliai girioje", 242-243 psl.] Suprantu, jei velionis buvo tikintis, tai galima visa tai daryti jo atminimui, taip jį pagerbti. Bet jei ne, tai kodėl žmonės taip elgiasi? Kokia to prasmė?

"Vaikeliai girioje" pasakoja, kaip grįžę po kelionės tėvai neranda namuose savo vaikų. Mama iš karto pagalvoja, kad jie nuskendo vienoje iš potvynio apsemtų vietų. Bet kuo toliau, tuo ši idėja atrodo labiau neįtikėtina. Vaikus prižiūrėjusi moteris niekur nelįsdavo iš namų, jei būdavo blogas oras, ir visur važiuodavo automobiliu, o vaikai puikiai mokėjo plaukti. Dingimas užmena daug mįslių, kurias po truputėlį narplioja inspektorius. Paslaptis būtų išspręsta daug greičiau, jei visi žmonės būtų sąžiningai padėję policijai ir netrukdę jos darbui. Juk jei savo valdoje randi lavoną, tai turėtum pranešti. Jis pats niekur neišgaruos, o pati situacija kuo toliau, tuo sudėtingesne taps. Arba jei žinai, kur yra dingę vaikai, tai tikrai nesamdai privataus detektyvo jų ieškoti ir taip klaidinti policijos.

Pabaigai norėčiau pasidalinti man labiausiai patikusiu sakiniu iš šios knygos. Jis labai paprastas, bet puikiai atskleidžia norimą išsakyti mintį. "Jam buvo aišku, ką jis įdedąs: pinigus, draugiją, pinigus, paklusnumą, pinigus, nuolatines nuolaidas patiriant spaudimą, o ką įdeda Šarona?" - štai taip apie savo santykius su mergina svarsto vaikinas. [Ruth Rendell "Vaikeliai girioje", 347 psl.]

Ruth Rendell knyga "Vaikeliai girioje" parašyta paprasta, bet vaizdinga kalba. Veikėjų charakteriai įdomūs ir gerai perteikti. Taip pat galima rasti sakinių, kurie verčia susimąstyti apie šiuolaikinę kultūrą ir apie tai, kas yra teisingi poelgiai vienu ar kitu atveju. O ir pasakojama istorija yra įdomi, su netikėta pabaiga.

Pirmiausia noriu pasitaisyti: teisingas šios knygos pavadinimas yra "Vaikeliai girioje".

Apie autorę:

Ruth Rendell - tituluojama kaip viena garsiausių anglų detektyvų ir psichologinių trilerių autorė. Rašytojos romanai ne...

Pirmiausia noriu pasitaisyti: teisingas šios knygos pavadinimas yra "Vaikeliai girioje".

Apie autorę:

Ruth Rendell - tituluojama kaip viena garsiausių anglų detektyvų ir psichologinių trilerių autorė. Rašytojos romanai ne kartą buvo ekranizuoti (pvz., Pedro Almodovaro "Virpantys kūnai"). R. Rendell daug kartų buvo apdovanota Detektyvų rašytojų asociacijos, taip pat pelnė Meno tarybos Nacionalinę premiją ir kitus literatūrinius apdovanojimus, tarp jų - ir "The Sunday Times".

Sutuoktiniai Deidai grįžta iš Paryžiaus, kur praleido savaitgalį. Naktis, namas skendi tamsoje. Vaikų miegamųjų durys uždarytos, taigi tėvai nueina miegoti nepažiūrėję, ar jų atžalos savo kambariuose. Tik kitą dieną ponia Deid pastebi, kad jų vaikų - Džailso ir Sofi - nėra. Taip pat nėra ir Džoanos, auklės, kuri turėjo prižiūrėti šiuos du paauglius, kol nebus jų tėvų. Vyriausiajam inspektoriui Veksfordui iš Kingsmarko kriminalinių tyrimų tarnybos tenka sunki užduotis - juos surasti. Gal jie nuskendo potvynio užlietose Anglijos ir Velso lygumose? O gal jie - vaikeliai girioje*?

*"Vaikeliai girioje" (Babes in the Wood) - tai tradicinė anglų pasaka. Joje pasakojama apie girioje paliktus mirusius vaikus. Taip pat šis pavadinimas dar vartojamas, kai kalbama apie nužudytus vaikus, kurių palaikai rasti miške.

Puikus ir įtraukiantis detektyvas, puslapiai tarsi verčiasi patys. Labai patiko nuolat palaikoma įtampa, subtilus, kartais aštrokas, humoras, įtikinamai sukurti herojai ir jų charakteriai, ypač detektyvo Veksfordo figūra.

Mielai ir perskaityčiau ir kitus šios rašytojos kūrinius.