"Vilniaus miesto centre iš viso yra 108 gatvės. Ir jeigu vaikščioti jomis gana ilgai, t.y. kiekvieną dieną keletą metų, tai kai kuriose iš jų galima tapti nuostabių istorijų liudininku, o kai kuriose net istorijų...

"Vilniaus miesto centre iš viso yra 108 gatvės. Ir jeigu vaikščioti jomis gana ilgai, t.y. kiekvieną dieną keletą metų, tai kai kuriose iš jų galima tapti nuostabių istorijų liudininku, o kai kuriose net istorijų dalyviu.
Žinau, kad tokiais atvejais sakoma, jog tokios istorijos, be abejo, galėjo nutikti bet kur. Bet mes to neteigsime - kam apgaudinėti žmones? Ne, šios istorijos galėjo nutikti tik pas mus, Vilniuje. Ir tik vai...kščiojant Senamiesčio gatvėmis, tas istorijas iš pradžių galima buvo išgirsti, o vėliau ir užsirašyti."
Maksas Frajus "Senojo Vilniaus pasakos".


Nuoširdžiai gaila, kad ši knyga nėra išversta į lietuvių kalbą. Ją būtina perskaityti kiekvienam vilniečiui/ pseudo-vilniečiui/ ne vilniečiui ir apskritai visiems, kas širdyje nešioja dalelę mūsų puikios Sostinės - mūsų nuostabaus Vilniaus.
Išmeskite velniop visus Vilniaus žemėlapius, išjunkite navigatorius ir paimkite į rankas šią knygą. Kalbu visiškai rimtai. Sausi faktai yra niekas, palyginus su šia knyga.
Jūs gi visur galite perskaityti, kad Vilniaus įkūrėju buvo kunigaikštis Gediminas, o tai, kad jis užmigo amžinu miegu po savo piliakalniu ir ... tššš ... sapnuose regi miestą - iš kur tai sužinosite?
Galbūt nieko įdomaus nerasite apie Šv. Ignoto gatvę, bet ... tššš ... gal atsitiktinai ten galėsite sutikti savo seną draugą, kuris ... - iš kur tai sužinosite?
Vilniuje begalė kavinių, bet tik vienoje iš jų ... tššš ... trys draugai žaidžia iš oro - iš kur tai sužinosite?
Galbūt jūs atsidursite Visų Šventųjų gatvėje, bet praeisite ją ... tššš ... nesusimąstydami, be klausimų ir ... iš kur sužinosite, kad ten galima rasti atsakymą į rūpimą klausimą?
Galiausiai, iš kur jūs sužinosite apie islandišką Saulėtą kavą, kurią galima ... tššš ...

Taigi tik iš "Senojo Vilniaus pasakų". Geriau perskaitykite šią knygą, kraukite kuprines, imkite visas šias istorijas su savimi ir keliaukite į Vilnių.
Taip pat nepamirškite pakabinti ant tilto pakabinti bato, vietoj nuvalkiotų spynų, Gaonų gatvėje pavaišinti gulinčio policininko kava ar brendžiu ir padaryti begalę kitų naudingų veiksmų Sostinės gatvėse, dėl kurių jūs dar ne vieną sykį užsimanysite ten sugrįžti.
Iki pasimatymo mūsų žavingoje Sostinėje.

Nuostabi knyga, tarytum maža enciklopedija, kuri parodo svarbiausius to metų įvykius. Nuo Stalino mirties iki Chruščiovo nuvertimo. Tų įvykių buvo ir skaudžių ir gan juokingų (bent man asmeniškai), kai Pvz: 1957m. vyko...

Nuostabi knyga, tarytum maža enciklopedija, kuri parodo svarbiausius to metų įvykius. Nuo Stalino mirties iki Chruščiovo nuvertimo. Tų įvykių buvo ir skaudžių ir gan juokingų (bent man asmeniškai), kai Pvz: 1957m. vyko Maskvoje "Pasaulio jaunimo suvažiavimas" ir paskui gimė daug "negriukų"... Buvo kaip ir toks "Benderio prototipas" Rokotovas, kuris ir Sovietų valdžią už nosies pavedžiodavo ir gerą biznį suko, kol... Ar kaip užsimanė Nikita Kazachstano stepes paversti dirbamais laukais (dar pažystu kelis žmones, kurie ten "važiavo" traktoristaut).

Verdiktas 10 iš 10 balų.

Vis dar jaučiuosi it apsvaigusi nuo to malonumo, kokį suteikė šis romanas. Slyste slydau žodžiais, negalėjau atsiplėšti. Veiksmas aprašomas ne itin nuosekliai, išmėtytai, tačiau nuo to tik dar įdomiau. Pamąstymai apie...

Vis dar jaučiuosi it apsvaigusi nuo to malonumo, kokį suteikė šis romanas. Slyste slydau žodžiais, negalėjau atsiplėšti. Veiksmas aprašomas ne itin nuosekliai, išmėtytai, tačiau nuo to tik dar įdomiau. Pamąstymai apie gyvenimą, santykius, būtį, nebanalūs, neįkyrūs. Knygos herojai vienas už kitą spalvingesni, įtaigūs, labai gyvi. Mergišius chirrugas Tomas. Įdomiausia tai, jog beskaitydama pradėjau suprasti jo trauką moterims, net ir turint mylimąją, juk "Tomas sakydavo: mylėtis su moterimi ir miegoti su moterimi - ne tik dvi skirtingos, bet beveik priešingos aistros. Meilė - tai ne noras mylėtis (šis noras siejasi su nesuskaičiuojama daugybe moterų), o noras kartu miegoti (šis noras siejasi tik su viena moterimi)." Tomo poligamija atrodė ganėtinai simpatiška, nors apskritai to netoleruoju, tačiau Tomas turėjo tarytum kokį talentą - išsirankioti gyvenime įdomiausias moteris ir paversti jas savo trumpalaikėmis damomis. Vienintelė ilgalaikė, verta Tomo meilės buvo Tereza. Tereza - pavydi, sieliškai šiek tiek sužalota moteris. Šešių atsitiktinumų dėka ji atsiranda Tomo gyvenime ir iš jo nepasitraukia iki pat mirties. Sabina - Tomo meilužė, simpatiška menininkė, trokštanti gyvenime išdavysčių. Francas - deja, tikriausiai pati nykiausia knygos persona. Aš jį vis ir įsivaizdavau kaip nuobodylą kerėplą. Ir, galiausiai, šuo Kareninas - vienas mieliausių, liūdniausiai gyvenimą baigusių, personažų. Skaitant apie šunelio kančias, norėjosi ir ašarą nubraukti, taip labai jo pagailo. Niekada nejaučiau didelės simpatijos šunims, tačiau paskaičiusi apie šį, netgi pamaniau, kad kada nors galbūt ir norėčiau turėti šunį, kuriam, be abejo, duočiau savo mėgstamo personažo vardą. Vis dėlto, perskaičius šią knygą būtis neatrodo sietina su lengvybe, su nepakėlimu - tikrai. Nuostabi istorija, ir nebūtinai apie meilę - tiesiog apie žmogų ir jo egzistenciją. "Nepakeliama būties lengvybė" tiesiog būtina perskaityti mažiausiai kartą.

Dar viena išliaupsinta knyga, kuri man ne itin patiko. Nepaisant to, skaitėsi gana lengvai ir greitai.

Baigus skaityti šią knygą, viena iš labiausiai man į galvą lindusių minčių: "Vau, būtų buvę smagu paskaityt ją prieš...

Dar viena išliaupsinta knyga, kuri man ne itin patiko. Nepaisant to, skaitėsi gana lengvai ir greitai.

Baigus skaityti šią knygą, viena iš labiausiai man į galvą lindusių minčių: "Vau, būtų buvę smagu paskaityt ją prieš kokius gerus penketą-šešetą metų."

Ir iš tiesų, tai knyga paaugliams, ne tiems ilgai užsibuvusiems, jaunatviškiems žmogeliukams, bet tiems tik tik įžengusiems, kurious viskas nervina ir bloga daros nuo pasaulio. Knyga gana negatyvi, atskiesta šnekamuoju stilium, bet tuo pačiu nuoširdžiai, gana atvirai atskleidžia jauno žmogaus mąstyseną, gyvenimo suvokimą. Žinoma, knyga neatspindi kažkokio paauglių stereotipo, tai dar nereiškia, kad taip mąsto visi paaugliai, tačiau tikrai manau, kad vienokiu ar kitokiu metu visi kažką panašaus išgyvename.

Skaičiau šią knygą jau senokai, tad suknu leistis į detales ir išsamiai ją apibūdinti. Visgi, kas įstrigo labiausiai, tai kad siaubingai sunkiai ji man skaitėsi ir nebuvo tokia įdomi, kokios tikėjausi.

Veiksmas sukosi gana...

Skaičiau šią knygą jau senokai, tad suknu leistis į detales ir išsamiai ją apibūdinti. Visgi, kas įstrigo labiausiai, tai kad siaubingai sunkiai ji man skaitėsi ir nebuvo tokia įdomi, kokios tikėjausi.

Veiksmas sukosi gana lėtai, veikėjų veiksmai man neatrodė itin logiškai pagrįsti ir pati istorija visiškai ne tokia, kokios tikėjausi.

Žodžiu, prisiminimai ne kokie ir antrąkart veikiausiai aš jos neskaityčiau, nors kas žino, gal kada teks...

Vargu ar atsirastų kas nors niekad negirdėjęs apie šią knygą ar, tiksliau, savotiškai tragišką jos pabaigą. Taigi pabaiga man toli gražu nebuvo staigmena, priešingai nei faktas, kaip labai man ši knygą patiko.

Nors...

Vargu ar atsirastų kas nors niekad negirdėjęs apie šią knygą ar, tiksliau, savotiškai tragišką jos pabaigą. Taigi pabaiga man toli gražu nebuvo staigmena, priešingai nei faktas, kaip labai man ši knygą patiko.

Nors veiksmas labiau sutelktas į Aną, artimiausią jai aplinką, asmenis, romane taip pat plėtojamos ir kelios kitos siužeto linijos. Verta paminėti, kad tai šiek tiek nukreipia skaitytojo dėmesį, kartais tampa nuobodoka ir tikrai ištempia skaitymo laiką, bet vis tiek gana įdomu susipažinti ir su kitais veikėjais iš arčiau.

Sunku trumpai nusakyti knygos siužetą, iškeliamus klausimus, vertybes, tačiau viena pagrindinių - Anos Kareninos neištikimybė. Skaitant susidaro įspūdis, kad to meto visuomenė, konkrečiau aukštesnieji jos sluoksniai, gyvena savotiška apgaule, apsimetinėjimu, tarsi nuolatine drama teatro scenoje (adaptacijoje pasirinkta forma). Nuolat pagaunamos užuominos, kad visi apgaudinėja savo sutuoktinius, visi mėgaujasi aukštuomenės gyvenimu, tačiau Ana Karenina, visų susižavėjimo, pagarbos objektas, viešai palieka savo vyrą, sūnų, ir iškeliauja su savo meilužiu Vronskiu.

Tai išties tragiška istorija. Ieškodama meilės, laimės Ana palieka šeimą, nors ir be proto myli savo sūnų, tačiau lieka viena konfrontacijoje su savo pavydu, baimėmis, kad Vronskis ją paliks, ir didėjančiu nevisavertiškumo jausmu (galbūt visą tai reikėtų suprasti kaip jos sąžinės balsą, gėdą dėl savo veiksmų, nepaisant ketinimų...). Nuo pat pradžių žavėjausi Anos personažu, tačiau kuo gylyn, tuo mažiau jis man patiko ir kėlė savotišką antipatiją, kokią tik gali kelti neracionalūs ir isteriški asmenys.

Puiki knyga verčianti susimąstyti apie įvairausius gyvenimo aspektus ir žmonių tarpusavio ryšius, nors galimas daiktas šiek tiek seksistinė, jei atsižvelgsim į faktą, kad daugumą veikėjų (daugiausia, žinoma, vyrai) buvo neištikimi ir turėjo galybę meilužių, tačiau ilgai ir laimingai gyveno (veikiausiai). Kai tuo tarpu Ana, paviešinusi savo santykius, sulaukia siaubingo galo (juk nebūtina jai buvo tampti sąžinės užgraužta isterike ir šokti puo tuo traukiniu). Bet čia, žinoma, kaip pažiūrėsi...

Tai viena tų knygų, kurią užverti, numeti į lentyną ir pamiršti nepraėjus nė dienai. Ši istorija apie išlepintą septyniolikmetę mergiotę, kurios mergišius tėvas susiranda moterį ir pagaliau nori vesti, tad, žinoma,...

Tai viena tų knygų, kurią užverti, numeti į lentyną ir pamiršti nepraėjus nė dienai. Ši istorija apie išlepintą septyniolikmetę mergiotę, kurios mergišius tėvas susiranda moterį ir pagaliau nori vesti, tad, žinoma, mergiotė nori juos išskirti. Nežinau, kuris veikėjas erzino labiausiai, nes erzino visi. Mergiotė, Sesilė, į meilę žiūrinti tik kaip į pasilaižymą patvory su bet kuo ir gana, jaučiasi nuskriausta, kai tėvo gyvenime atsiranda intelektuali moteris, kuri tučtuojau nori pakeisti jų prabangų, rūpesčių nepažįstantį gyvenimėlį. Tėvas, Reimonas, aptekęs pinigais mergišius, moteris keičiantis it kojines. Ana, pseudointelektuali niurgzla, kritikuojanti viską aplink ir viskuo nepatenkinta, gyvenimų tvarkdarė. Na, ir dar pora, visiškai nykių veikėjų - Sirilis ir Elzė, jie tokie nykūs, kad jiems tiktų bet kokių aktorių iš muilo operų portretai. Įvykiai lengvai nuspėjami, pabaiga banali, nuspėjama jau įpusėjus. Vis dar negaliu suprasti apie kokį liūdesį ir vienatvę čia atseit buvo kalbama? Neradau jo nė lašo, radau tik išlepintos mergiotės virkavimus, negavus tai, ko ji nori. Galbūt, jei būčiau ją skaičius keturiolikos metų, man ši knyga ir būtų palikusi geresnį įspūdį, bet ir tai vargu.

Jei rimtai pagalvojus, tai knygos scenarijus įdomus. Vis dėl to pats knygos parašymas man atrodė gana neįdomus ir gana ištemptas. Buvo galima jausti kultūrinius skirtumus tarp mūsų ir Amerikiečių.

Knygoje pateikta istorija,...

Jei rimtai pagalvojus, tai knygos scenarijus įdomus. Vis dėl to pats knygos parašymas man atrodė gana neįdomus ir gana ištemptas. Buvo galima jausti kultūrinius skirtumus tarp mūsų ir Amerikiečių.

Knygoje pateikta istorija, kurioje pasakojama apie psichoterapeuto konsultacijas. Iš esmės knyga yra kaip pamokamasis pasakojimas psichologams, psichoterapeutams apie tai, kaip svarbu laikytis konsultavimo etikos. Taigi, knygą labiausiai rekomenduočiau psichologams bei psichoterapeutams, na ir tiems, kuriems itin smalsu, kas vyksta psichologo ar psichoterapeuto kabinete.

Sau, kaip sportuojančiai moteriai, knygoje radau gana gerų patarimų bei naudingų žinių. Vis dėl to knyga skaitėsi ne itin maloniai. Tekstas pateiktas gana sudėtingai, gana smulkmeniški aprašymai apie įvairias cheminiais...

Sau, kaip sportuojančiai moteriai, knygoje radau gana gerų patarimų bei naudingų žinių. Vis dėl to knyga skaitėsi ne itin maloniai. Tekstas pateiktas gana sudėtingai, gana smulkmeniški aprašymai apie įvairias cheminiais reakcijas. Sakyčiau parašyta kaip koks vadovėlis rimtai studijuojantiems apie mitybą ir labai jau viską išmanantiems šia tema. Dėl sudėtingo informacijos pateikimo knygą reikėjo skaityti gana rimtai susikaupus. Knygos pabaigoje pateikti receptai, bet man, kaip sportuojančiai moteriai, ten patrauklių receptų nebuvo. Knygą rekomenduočiau tiems, kuriems iki smulkmenų įdomu viskas, kas susiję su mitybą bei tiems, kurie nesibijo sudėtingai perteiktos informacijos.

"-Tai keista kančia.
Švelniai.
-Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi."

Tai viena gražiausių mano skaitytų meilės istorijų. Tirpte ištirpau šioje subtilioje magijoje. Netgi tas faktas, jog Ervė Žonkūras...

"-Tai keista kančia.
Švelniai.
-Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi."

Tai viena gražiausių mano skaitytų meilės istorijų. Tirpte ištirpau šioje subtilioje magijoje. Netgi tas faktas, jog Ervė Žonkūras buvo neištikimas savo mylimai ir mylinčiai žmonai, manęs neprivertė bodėtis, ką paprastai tokiose situacijose darau. Tai švelni ir trumpa meilės istorija. Meilės, kuri neišauga į kažką pavojingo, kuri nepasiglemžia visko. Istorija, lengva, švelni ir maloni lyg šilkas. Negaliu atsispirti A. Baricco skleidžiamai magijai. Žodžių nedaug, tačiau kiek daug juose paslėpta! Prancūzas Ervė Žonkūras išvyksta į Japoniją ieškoti šilkverpių. Jis suranda ne tik tai, ko reikia, tačiau ir daug daugiau - nepaaiškinamą meilės istoriją. Grįžęs užsisklendžia šiek tiek savyje ir laukia kitos kelionės, tačiau neapleidžia ir savo žmonos. Po vienos nakties su moterimi, kurios "akys nebuvo rytietiškos, o veidas atrodė kaip mergaičiukės", viskas pakrypsta jau kita linkme. Nutinka daug baisių dalykų, tačiau meilė abiem moterim lyg ir išlieka, skaudinanti, tačiau išties, nuoširdi.Galiausiai viskas baigiasi netikėtai ir, deja, ne taip laimingai, kaip įprastai. Tik išlieka klausimas: "O kas, jeigu?". Be abejo, rekomenduoju, lenkiu žemai galvą prieš šį nuostabų autorių, kurio knygos nuneša į visai kitas platybes (ne geografines), dvasines platybes.