Knyga neabejotinai mane palietė emociškai ir paskatino susimąstyti apie žmogaus, gyvulio, gyvūno kūniškumą, sielos galimybę... Pasakojimas nėra labai originalus ar nenuspėjamas, tačiau vis viena mane nustebino savo drąsa,...

Knyga neabejotinai mane palietė emociškai ir paskatino susimąstyti apie žmogaus, gyvulio, gyvūno kūniškumą, sielos galimybę... Pasakojimas nėra labai originalus ar nenuspėjamas, tačiau vis viena mane nustebino savo drąsa, kuri vietomis svyruoja ant nereikalingo skaitytojo šokiravimo. Kiekvienas iš mūsų be abejo šią ribą turime kiek skirtingą... Nors nesu skaitęs G. Orvelo, tačiau aiškiai peršasi asociacijos vien su pavadinimu "Gyvulių ūkis". Kas man nelabai patiko, tai tos kūrinio dalys, kurios bando imituoti realius kuriamo pasaulio žiniasklaidos tekstus. Man pasirodė pritempta. Personažai ir jų santykiai vietom taip pat atrodė gana vidutiniškai. Apibendrinus, šie dalykai man nesugadino bendro įspūdžio, kuris gana stiprus, tad rekomenduočiau šią knygą daugumai.

www.knygosirtt.lt - Perskaitykite ir komentuokite!

Šiais laikais turbūt kiekvienas dešimtmetis gali pasakyti kas yra Drakula. Bet užtikęs nebrangiai pirkti šią Bramo Stokerio knygą, nusprendžiau nusipirkti ir perskaityti. Nors negaliu pakęsti istorijų apie vampyrus, tačiau...

Šiais laikais turbūt kiekvienas dešimtmetis gali pasakyti kas yra Drakula. Bet užtikęs nebrangiai pirkti šią Bramo Stokerio knygą, nusprendžiau nusipirkti ir perskaityti. Nors negaliu pakęsti istorijų apie vampyrus, tačiau čia jau klasika, viso to pradžia, buvo įdomu sužinoti, kokius tiksliai nuotykius autorius pasakoja. Knyga tikrai būtų įdomi, jei nieko nežinočiau apie Drakulą, vistik dabar ji man smarkiai įgriso dar iki kol prasidėjo rimta kova su grafu. Buvo aišku, kas yra tie paslaptingi taškeliai, atsirandantys ant kaklo, ir tie besikartojantys kraujo dingimai, po to perpylinėjimai, varė nuobodulį. Būna knygų, kuriose autorius palieka įdomių minčių, todėl jas po kurio laiko norisi perskaityti darkart. Siaubinga mano atmintis yra kita priežastis dėl ko skaitau knygas po keletą kartų. Tačiau šioje knygoje autorius nepaliko jokių įsidėmėti vertų minčių, o apie Drakulą šiais laikais visi per daug žino, dėl to manau, kad antrą kartą jos nebeskaitysiu. Jei nesi nieko girdėjęs apie Drakulą ir vampyrus, tuomet knyga puiki.

Geras įtraukiantis romanas laisvalaikiui.
Knygų mylėtojus turėtų suintriguoti jau vien tai, kad pagrindinė knygos veikėja - bibliotekininkė-slaptoji agentė :) Užduotys - iš alternatyviųjų pasaulių surasti...

Geras įtraukiantis romanas laisvalaikiui.
Knygų mylėtojus turėtų suintriguoti jau vien tai, kad pagrindinė knygos veikėja - bibliotekininkė-slaptoji agentė :) Užduotys - iš alternatyviųjų pasaulių surasti (nupirkti/gauti/pavogti/...) nurodytas grožinės literatūros knygas ir pristatyti "Nematomajai bibliotekai".
Yra ir fentezi elementų (magija, drakonai, faunai...), ir steampunk (jei skaitėt Andriaus Tapino knygas, žinosit, apie ką čia :)) .
Ypač rekomenduoju tiems/toms, kam patinka Maksas Frajus ar Terry Pratchett.

Ši knyga daugiasluoksnė - autobiografinė, dokumentinė, istorinė. Cveigas gyveno ypač įdomiu pasauliui laikotarpiu, tai bando aprašyti, išgyventi ir suprasti kas vyksta žmonijai. Jis jautriai reaguoja į pasaulio pokyčius....

Ši knyga daugiasluoksnė - autobiografinė, dokumentinė, istorinė. Cveigas gyveno ypač įdomiu pasauliui laikotarpiu, tai bando aprašyti, išgyventi ir suprasti kas vyksta žmonijai. Jis jautriai reaguoja į pasaulio pokyčius.
Knyga gana didelės apimties, tačiau įdomi. Stefanas Cveigas įdomi asmenybė tačiau nusivylęs gyvenimo neteisybėmis ir blogiu - taip gali atrodyti.
Galbūt dėlto ir nėra keista, kad jis antrąja žmona nusižudė II pasaulinio karo metais Brazilijoje.

Juozapas, pasivadinęs Ozarsifu, pasmerktas kalėjimo duobėn įmesti, jon nepateko, nes duobių kalėjime nė nebuvo. Kalėjimo viršininkas Mai-Sachmė tik pasišaipė, paaiškindamas Juozapui, kad laikyti kalinius duobėse būtų...

Juozapas, pasivadinęs Ozarsifu, pasmerktas kalėjimo duobėn įmesti, jon nepateko, nes duobių kalėjime nė nebuvo. Kalėjimo viršininkas Mai-Sachmė tik pasišaipė, paaiškindamas Juozapui, kad laikyti kalinius duobėse būtų neekonomiška prabanga, kai jie gali skaldyti akmenis ir tampyti akmens luitus. Bet Ozarsifas ir akmenų netampė, o po pirmo pokalbio su kalėjimo viršininku, šiam sužinojus apie Ozasifo turėtą postą ir apie jo kaltę, tapo kalėjimo raštininku. Palaipsniui Mai-Sachmė savo sunkią pareigų naštą perkrovė ant Ozarsifo pečių, kuris ją vilkdamas tapo kalėjimo prievaizdu ir sulazda rankoje vykdavo akmens skaldyklų inspektuoti. Pats būdamas kalinys, Ozarsifas palengvino jų dalią, patvarkęs, kad kalinys jau po antro nugriuvimo, one po trečio, kaip buvo anksčiau, būtų nešamas į ligonių pašiūrę. Pirmas nugriuvimas būdavo laikomas tyčiniu ir skatinamas to nedaryti lazdomis, aišku, jei nugriuvusysis dar gyvas. Kalėjime Ozarsifas dviem faraono didžiūnams, patekusiems nemalonėn, pranašiškai išaiškino jų sapnus apie jų išaukštinimą. Tiesa vienas jų buvo išaukštintas grąžinant į pareigas, o kitas pasmeigiant ant smailaus kuolo. Naujasis faraonas liguistas ir dėl to nekaringas, daugiau užsiėmė ne valdymu, o religijos reformavimu. Susapnavęs pranašišką sapną ir nepatenkintas jo aiškintojais, faraonas išsikviečia iš kalėjimo Ozasifą. Faraonui patinka sapno aiškinimas ir religinis pokalbis, Ozarsifas tampa faraono dešine ranka, viso Egipto ūkvedžiu. Knyga baigiasi į su visa gimine Egiptą atvykusio Jokūbo mirtimi ir iškilmingomis jo laidotuvėmis. Likimo ironija: nekentęs Egipto Jokūbas Juozapo patvarkymu laidojamas egiptietiškai balzamuotas kūno formos sarkofage, bet iškilmingai nugabentas gimtajam ebrajų kraštan.

Keliaujantiems pirkliams parduotas Juozapas pasivadina Uzarsifu ir su jais atvyksta į Kemi - dumblo žemę, kaip tuomet buvo vadinamas Egiptas. Uzarsifą viskas stebina: ir miestų dydis, ir šventyklų prabanga, ir žmonių...

Keliaujantiems pirkliams parduotas Juozapas pasivadina Uzarsifu ir su jais atvyksta į Kemi - dumblo žemę, kaip tuomet buvo vadinamas Egiptas. Uzarsifą viskas stebina: ir miestų dydis, ir šventyklų prabanga, ir žmonių papročiai. Ypač stebina mirusiųjų sudievinimas. Uzarsifą nuperka faraono didžiūno Potifaro, egiptietiškai Petrepės vyriausiasis prievaizdas Mont-kavas. Uzarsifas savo asmeniniu žavesiu ir apsukrumu sugeba visiems įtikti ir po keletos metų tampa paties Petrepės globotiniu. Petrepė yra faraono titulinis vėduoklės laikytojas, titulinis karo vadas, titulinis bausmių vykdytojas. Titulinis nereiškia, kad jis mosuoja vėduokle, vadovauja kariuomenei, ar kapoja galvas nusikaltėliams. Jis iš viso nieko neveikia, tik būna šalia faraono ir valgo. Jis yra eunuchas, todėl jo kilminga žmona Mut irgi yra tik titulinė. Tačiau Mut ištinka gyvenimo rykštės kirtis - ne be rūmų intrigų įsimyli vergą Uzarsifą, žmogaus pavidalo perkamą daiktą. Uzarsifas, dėl savo užsispyrėliškos prievolės Dievui, atstumia valdovę, o ji aistros įkarštyje melagingai apkaltina tą atmatą pasikėsinus ją užpulti ir su ja pasismaginti. Petrepei belieka savo jaunąjį favoritą nuteisti palyginus švelnia bausme - įmesti į vastybės kalėjimo duobę, o ne, kaip privalėtų, iškastruoti ir sušerti krokodilams Nilo nendrynuose.

Fantasmagoriškas pasakojimas, kuriame į graikų mitų metaforą susipina dvi iš pirmo žvilgsnio nesusijusios siužetinės linijos. Penkiolikmetis Kafka Tamura pabėga iš namų ir važiuoja į tolimoj Japonijoss saloj esantį...

Fantasmagoriškas pasakojimas, kuriame į graikų mitų metaforą susipina dvi iš pirmo žvilgsnio nesusijusios siužetinės linijos. Penkiolikmetis Kafka Tamura pabėga iš namų ir važiuoja į tolimoj Japonijoss saloj esantį Takamatsu miestą. Kita vertus namuose jo niekas nelaiko - santykiai su tėvu, kuris yra garsus skulptorius, seniai atšalę. Išsiruošęs į kelionę Kafka, kurį lydi įsivaizduojamas berniukas, vardu Varna, tikisi galbūt sutikti savo motiną ir seserį, kurios paliko juos su tėvu, kai Kafka buvo dar visai mažas. Kita vertus, Kafka turėtų baimintis keistos tėvo ka-kada išsakytos pranašystės - jam, kaip mitiniam graikų tragedijos veikėjui karaliui Edipui esą lemta nužudyti savo tėvą ir permiegoti su savo motina.
Kita siužetinė linija pasakoja apie keistą ir iki šiol nepaaiškintą atsitikimą, įvykusį Antrojo pasaulinio karo metais, o vėliau - apie vieną iš to įvykių liudininką - keistuolį senuką Nakatą, kuris po to įvykio liko "nelabai protingas". Nors Nakata nemoka skaityti nei rašyti ir daug ko gyvenime nesupranta, tačiau jis geba susikalbėti su katėmis. Po lemtingo siužeto posūkio Nakata, padedamas sunkvežimio vairuotojo Hošino, taip pat patraukia į Takamatsu, kasdien vis kuo nors nustebindamas savo pakeleivį.
H. Murakami, kaip ir G. G. Marquezo ar I. Allende's pasakojimuose, tikrovė susipina su švelnia fantastika - taip gimsta magiškasis realizmas. Šios knygos personažai dažnai mėgsta kartoti, kad gyvenimas ir visa, kas jame vyksta - tik metafora. Taip ir šis pasakojimas tampa Senovės graikų mitų paralele, o siužetinės linijos, nors iš pradžių visiškai nesusijusios, ilgainiui ima plėtotis gretimais, o kartais ir persipina tarpusavyje.
Pasakojimo stilius nenuobodus, tačiau tokio grakštumo, kaip jau minėtų kolegų iš Pietų Amerikos darbuose, H. Murakami nepasiekia - tam trukdo kartais iki smulkmenų detalūs aprašymai, fiksuojantys kasdienybės ir buities mažmožius. Tačiau netikėti siužeto vingiai, meistriškai sukurti įtempti epizodai bei gana poetiška kalba daro šią knygą įdomią - o kačių mylėtojams tai yra privalomas skaitinys.

Tie, kas skaitys šią knygą tik dėl to, kad ją parašė Hario Poterio autorė, greičiausiai padarys klaidą. Tai knyga tikrai ne vaikams. Bet šį faktą turbūt kiekvienas žino. Tie, kurie užaugo kartu su Hariu Poteriu...

Tie, kas skaitys šią knygą tik dėl to, kad ją parašė Hario Poterio autorė, greičiausiai padarys klaidą. Tai knyga tikrai ne vaikams. Bet šį faktą turbūt kiekvienas žino. Tie, kurie užaugo kartu su Hariu Poteriu ir skaitys šią knygą, gal ir nepadarys klaidos. Juk jie jau suaugę žmonės, jau ir patys visokio gyvenimo matę. Knygoje nėra jokios magijos. Tik žiauri realybė. Tikrai žiauri.
Sunku kalbėti apie šią knygą, ją reikia skaityti. Iš pradžių man buvo nelabai įdomu, bet kuo toliau, tuo darėsi įdomiau. Galiausiai sėdėjau iki išnaktų, kad tik dar bent šiek tiek paskaityčiau ir priartėčiau prie atomazgos.
Skaitant šią knygą buvo visokių minčių. Bet ne apie pačią knygą. Labiau apie gyvenimą, apie mane supantį pasaulį. Būna blogų dienų, bet „Netikėtos vakansijos“ veikėjams būna blogesnių. Koks sugedęs šis pasaulis? Kodėl žmonės džiaugiasi kito mirtimi? Vakansija – tuštuma – šioje knygoje turi daug reikšmių. Nebeliko vieno žmogaus, o pasikeitė viso miestelio gyvenimas. Laisva vieta miesto taryboje, tuštuma mylimų žmonių širdyse, galimybė naujam politikui, pradingusi atrama irkluotojų komandai...

„Gal tai vadinama sudėtingu charakteriu, bet esu vienas iš tų, kuriems rašymas yra mąstymo būdas, todėl tam, kad suvokčiau savo bėgimo prasmę, turėjau parašyti šį tekstą.“ [6 psl.]
Vis skaitydavau grožinės...

„Gal tai vadinama sudėtingu charakteriu, bet esu vienas iš tų, kuriems rašymas yra mąstymo būdas, todėl tam, kad suvokčiau savo bėgimo prasmę, turėjau parašyti šį tekstą.“ [6 psl.]
Vis skaitydavau grožinės literatūros knygas ir galvodavau, iš kur atsiranda autorių ir jų knygų citatos (tos, kurios vėliau užkariauja internetą ir yra rašomos darbo kalendorių kiekviename puslapyje). Ir dabar tą supratau. Citatos gimsta ne grožinės literatūros knygose. Šias cituoja tik gerbėjai, o kitiems šios citatos neturi jokios prasmės.
„Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ yra tikras citatų lopšys. Beveik kiekviename puslapyje man norėjosi pasižymėti bent po vieną sakinį. Esu skaičiusi atsiliepimą apie šią knygą, jog ją supras tik bėgikai. Aš nesu bėgikė, bet manau, kad ją puikiai supratau. Nebūtina ją skaityti, kaip knygą apie bėgimą. Ją galima suprasti metaforiškai, kai maratonas tampa bet kokiu kitu gyvenimo iššūkiu: „Tikroji bėgimo esmė – nors truputėlį veiksmingiau išnaudoti savo limitą, be to, tai ir gyvenimo (o man – ir rašymo) metafora.“ [89 psl.]
Yra knygų, kurios skirtos saviugdai. Bet ne visos jos ko nors išmoko. Bent jau manęs jos nieko nėra išmokiusios. Dažniausiai kaip tik norėdavosi prieštarauti jų teiginiams. Labiausiai manyje norą keistis užžiebė visai to nesiekusi Alan Weisman knyga „Pasaulis be mūsų“. Tai tiesiog pasakojimas apie tai, kaip pasaulis atrodytų be žmonių, nesigilinant į jų išnykimo priežastis. Tačiau norom nenorom imi ir susimąstai, o kokį pėdsaką aš paliksiu šioje planetoje? Ar galiu padaryti ką nors, kad tas pėdsakas nebūtų toks skaudus? Haruki Murakami knyga „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ irgi papuola į tokių knygų kategoriją. Tai tiesiog autoriaus memuarai, mintys apie bėgimą, rašymą ir asmeninį gyvenimą. Bet ėmus į viską žiūrėti kitu kampu atrodo, kad ši knyga padeda siekti užsibrėžto tikslo, nepasiduoti po pirmos nesėkmės ir nebijoti keisti nusistovėjusio gyvenimo ritmo.
Skaitydama šią knygą labiau pažinau savo taip mėgstamą rašytoją. Pasirodo, mes netgi šiek tiek panašūs, „iš tų, kurie per daug nesikankina būdami vieni.“ [22 psl.] „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ tikrai rekomenduoju perskaityti jo gerbėjams ir ne tik.