Kam suteikti pirmgimystės teises ir perduoti paties Dievo dar Abraomui suteiktą Jizraelio titulą, Jokūbui aišku. Pirmgimis Rubenas titulą gėdingai prarado, paišdykavęs su Jokūbo sugulove. Jokūbas nelinkęs teikti pirmenybės...

Kam suteikti pirmgimystės teises ir perduoti paties Dievo dar Abraomui suteiktą Jizraelio titulą, Jokūbui aišku. Pirmgimis Rubenas titulą gėdingai prarado, paišdykavęs su Jokūbo sugulove. Jokūbas nelinkęs teikti pirmenybės ir kitiems Lijos vaikams. Jis labiausiai myli Rachelės sūnų Juozapą, gražuolį, tėvo lepūnėlį, neverčiamą ganyti bandų, bet prilaikomą prie namų. Jokūbo Vyriausiasis Tarnas orusis Eliezeras moko jį visų to meto mokslų. Jis išmoko prestižinio babiloniečių kyliaraščio ir skaito jų akmenines knygas, moka rašyti kaananiečių ir egiptiečių raštu, jo pirštai rašaluoti nuo rašymo nusmailinta nendre ant papiruso ar odos. Jis sugeba spėti ateitį iš dangaus kūnų tarpusavio padėties, turi geografinių žinių apie Viduržemio jūros salas ir jų gyventojus, tiesa kartais gana fantastiškų apie jų ausis ar plaukuotumą. Jis mėgsta pasipuikuoti mokytumu prieš savo vyresnius puslaukinius brolius, erzina juos savo įžūliais pranašiškais sapnais, kuriuose net brolių surišti miežių pėdai lenkiasi Jokūbo pėdui. Be to Juozapas, ne be išskaičiavimo įsiteikti, pranešinėja tėvui apie negerus brolių darbelius. Tai brolius išveda iš kantrybės, Juozapas gerokai prikulamas, įmetamas į išdžiūvusį šulinį ir parduodamas vergijon praeiviams pirkliams. Tėvui Jokūbui pateikiamas ėriuko krauju išteptas Juozapo drabužis.

Knygos veiksmas vyksta keletą dienų. Tai atrodo sunkiai tikėtina, turint omeny, kiek veikėjai visko nuveikia, tačiau verta pastebėti, kad pagrindinis veikėjas Džekas Frostas yra darboholikas.
Tai yra pirmoji detektyvų serijos...

Knygos veiksmas vyksta keletą dienų. Tai atrodo sunkiai tikėtina, turint omeny, kiek veikėjai visko nuveikia, tačiau verta pastebėti, kad pagrindinis veikėjas Džekas Frostas yra darboholikas.
Tai yra pirmoji detektyvų serijos knyga. Veiksmas vyksta XX a. antroje pusėje Anglijoje. Iš sekmadieninės mokyklos namo negrįžta aštuonerių metų mergaitė Treisė. Jos mama labai sunerimusi, iš karto kreipiasi į policiją. (vis dėlto pati mama labiausiai ir yra kalta - ji dirba prostitute ir dėl pavėlavusio kliento nenuėjo pasitikti dukters)
Kadangi yra žiema ir oras labai šaltas, paieškoms tenka mesti dideles policijos pajėgas.
Džekui Frostui mergaitės byla tenka atsitiktinai, tik dėl to, kad suserga jo kolega. Negana to, tuo pat metu beieškodami mergaitės pareigūnai aptinka lavoną. Tas žmogus, pasirodo, buvo nužudytas prieš daugelį metų.
Taip pat Frostui tenka daug "popierizmo", kurio jis labai nemėgsta ir dėl to tokių darbų prisikaupia.
Kaip Džekui Frostui seksis išsikabaroti iš tokios padėties, kai jo viršininkas labai nekantrauja?

Įdomi knyga bendram išprusimui. Knygoje nagrinėjamos įvairios 59 temos, nuo žmonių santykių ir juoko anatomijos, iki Žalgirio mūšio užkuliusių ir globalių problemų. Tačiau nereikia būti intelektualui, norint suprasti,...

Įdomi knyga bendram išprusimui. Knygoje nagrinėjamos įvairios 59 temos, nuo žmonių santykių ir juoko anatomijos, iki Žalgirio mūšio užkuliusių ir globalių problemų. Tačiau nereikia būti intelektualui, norint suprasti, ką autorius nori pasakyti, nes viskas pateikta taip, kad suprastų paprastas žmogus. Dažnai rašoma ir su humoru, ypač pabaigoje, kai autorius pasakoja savo prisiminimus iš kelionių vadovo darbo.

Genties patriarcho Jokūbo istorijoje daug vingių. Motinos kurstomas, Jokūbas apgaule išgauna iš aklo tėvo Izaoko taip vertingą pirmgimystės teisę ir, būdamas bailys, turi gėdingai sprukti nuo įžeisto ir paniekinto brolio...

Genties patriarcho Jokūbo istorijoje daug vingių. Motinos kurstomas, Jokūbas apgaule išgauna iš aklo tėvo Izaoko taip vertingą pirmgimystės teisę ir, būdamas bailys, turi gėdingai sprukti nuo įžeisto ir paniekinto brolio Ezavo. Prieglaudą gauna dėdės, motinos brolio Labano ūkyje. Ten dirba pusiau vergaudamas, bet būdamas verslus, ilgainiui tampa dėdės dalininku, paskui žentu, nes veda abi jo dukteris: gražuolę Rachelę ir neišvaizdžią Liją. Bręstant trinčiai tarp ateivio Jokūbo ir pusbrolių, turi vėl sprukti, bet šį kartą jau su dviem žmonomis ir jų tarnaitėmis-sugulovėmis, su visu savo judamu turtu - banda avių ir būriu ginkluotų tarnų-piemenų. Grįžus tėviškėn vėl nepritampa ne tiek prie Ezavo, kiek prie jo sūnų ir vėl tenka klajoti dykumoje, ieškant gyvenamos vietos ir ganyklų. Knygoje daug pamąstymų apie žmonijos raidą, žydų religijos ištakas. Žydai vesdavo žmonas, nežiūrėdami, kad jos ne žydės, o tarkim, chaldėjos ar hetitės. Todėl buvo didelė kalbų maišatis, net Jokūbas pradžioje su dėde susikalbėjo tik per vertėją. Įvairiausių dievų gausa vertė ieškoti kažkurio tikro Dievo, kuris pradžioje net vardo neturėjo, o vėliau išsikristalizavo kaip vienintelis Jo arba Johu.

Oficiali dalis: Orhan Pamuk (Orchanas Pamukas; g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, savo kūryboje gebantis sulieti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. 2006 m. už...

Oficiali dalis: Orhan Pamuk (Orchanas Pamukas; g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, savo kūryboje gebantis sulieti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. 2006 m. už literatūrinę kūrybą rašytojas buvo apdovanotas Nobelio premija.


1591–ieji, apsnigtas ir paslaptingas Stambulas. Iš šulinio gilumos mus pasiekia balsas nelaimingo nužudytojo. Žudiko vardas visiems žinomas, tačiau jis skaitytoją vedžios už nosies iki pat paskutinio puslapio…


Ši knyga – kaip partitūra, kurią atlieka dvidešimt vienas veikėjas: žudikas ir auka, gyvieji ir mirusieji, tapytojai ir miniatiūrų personažai, įsimylėjėliai, mirtis ir šėtonas. Penkiasdešimt devyni pasakojimai, iš kurių susidėlioja nepakartojama mozaika. „Mano vardas Raudona” – ir žmogžudystės istorija, ir pasakojimas apie menininkų bei iliustruotų rankraštinių knygų likimus, ir politinė alegorija, ir istorinis romanas. Tačiau raudona – ir meilės spalva. Ir pasakojimas apie stilių bei žmogžudystę – nes kartais žmogžudys būna menininkas, ir juos abu galima atpažinti iš jų braižo.


Mano jausmai:
Knyga patiks rimtesniam skaitytojui.


Labai daug diskusijų, kalbų, aprašymų, skirtų menui, piešimui, kaligrafijai, miniatiūroms, praeities meistrams, vaizduojamajam menui, jo išskirtinumui, tobulumui, taip pat religijos įtaka menui...


Ir labai keistai parinkta knygos atmosfera... Stambulas... sniegas, žiema... mums turbūt Turkija asocijuojasi su kurortais, žydra jūra, karšta saule, vasara, poilsiu... o čia, šaltis, sniegas...


Istorija turi daug pasakotojų... į situaciją yra pažvelgiama keliomis akimis... tai įdomus dalykas...


Yra ir meilės, bet ji... na, man nepatinka, kai meilė vaizduojama per geismo prizme ir parašoma, kas vyksta su vyriškomis ar moteriškomis fizinėmis savybėmis tam tikromis situacijomis. Man meilė yra jausmas... ir gražu, skoninga yra tada, kai tai vaizduojama kaip kažkokia sielos savybė. Talentingas rašytojas neturėtų būti grubus. Gerai, kad nebuvo „scenų“ aprašymų... su savo tiesia pažiūra į meilę, jis būtų perspjovęs visus erotinius atspalvius, kokie tik kada nors buvo išvydę šį pasaulį...


Veikėjai... Enikštė... sultonas jo paprašė parašyti, nupiešti tobulą knygą, kuri parodytų visus gerus sultono darbus Italijos dožui... įtraukiant ir vakarietišką piešimo stilių... žodžiu, ne visai taip galima padaryti, nes religija trukdo... knygoje madingas yra kuklumas ir senovės meistrų kopijavimas, o visas kitoniškas vaizdavimas ir naujos idėjos, tai tik vakarietiškas išsišokimas... žodžiu, darbas sudėtingas... kaip įtikti visiems... pats Enikštė buvo tas meno žmogus, kuriam nebuvo religija riba, nes menas jam buvo grožis... ir nesvarbu kokios tautos... jei tai buvo kažkas nauja, kažkas nematyta jis tai priimdavo visa siela ir negrasindavo pirštu, kad tikėjimas taip neleidžia... kaip ir sultono miniatiūrių dirbtuvių vyriausiasis meistras Osmanas, taip ir Enikštė daug žinojo apie meną...


Enikštės dukra... Šekiurė ... apie kurią ir vyksta meilės istorija... Stambulo gražuolė... kurios nori beveik visas miestas... na, ji, lyg išmintinga moteris... jos sumanymai, sprendimai leidžia taip manyti... vyras dingo kare, tai ji kaip labai morali moteris, visiems skelbiasi, kad laukia grįžtančio vyro, nors žinia, ne taip baisiai ji to vyro ir nori... Turėti globėją kaip koks darbas, o ne meilė, jausmai... ji turi du vaikus, berniukus... ir va, jos charakteris man nesuvokiamas... čia ji daužo vaikams per veidus už netinkamą žodį, čia kitą minutę bliauna, kad taip padarė, o dar po trijų minučių glaudžia vaikus prie krūtinės ir myluoja... na, pas mumis sakytų „isteriška bobelė“... o ten... normali moteris... Žodžiu, jos kažkaip nesupratau... Matyt, čia kalti kultūros skirtumai...


Kara... nuo amžių amžinųjų įsimylėjęs Šekiurę... dėl nenusisekusios meilės 12 metų buvo palikęs Stambulą ir keliavo po kitas šalis... Enikštė jį išsikvietė kaip kaligrafą, nes reikėjo parašyti istorijas sultono knygai... žodžiu, tik peržengęs mylimosios namus... tuoj vėl ją įsimylėjo, nors jos veidą buvo pamiršęs prieš tai... ir įsimylėjo, tik pagalvojęs, kad ji čia, su tėvu, gyvena po vienu stogu... jos visai nematė... o kai pamatė... na, prasidėjo jam visokie ten fiziniai vyrams būdingi dalykai... ir žodžiu, va tokiomis mintimis jis toliau ir gyveno... labai jau jis norėjo tą Šekiurę prie savęs pasiguldyti... tai va, tokia jau ta meilė šioje knygoje...


Žudikas... taip per skyriukus ir nebuvo jis tiksliai įvardintas... tik pabaigoje... tad galėjai spėlioti, kas jis toks... galėjai ieškoti informacijos tarp eilučių... turėjo jis meilę sau ir savo darbams... labai siekė, kad jis būtų geriausias... ir siekė būti įamžintas laike kaip meistrų meistras, nes norėjo būti pavyzdys ateities kartoms... norėjo, kad jo piešiniai būtų perkopijuojami, nes tai gerai... jei kopijuoja, vadinasi, palikai įspaudą mene... taip tapai didžiu ir nepamirštamu meistru... žodžiu, garbė didžiulė... Jis pats... aišku, jei žudikas tai varžtelius bus pametęs... toks kažkoks nestabilus ir buvo... bet savigraužos taip pat buvo...


O kodėl knyga „Mano vardas raudona“? Spalva... ir meilė, ir kraujas, ir drabužis, ir vynas, ir lūpos... Piešiniuose istoriją pasakoja spalva... Ji pati svarbiausia...

Priminsiu, kad turime tokį ironišką posakį, kad "Aš čia tik vienas protingas". Panašiai jaučiausi skaitydama šią gausybe sudėtingų žodžių prikištą knygą. Atrodo, kad E.W.Said būtent taip galvojo apie save, o savo...

Priminsiu, kad turime tokį ironišką posakį, kad "Aš čia tik vienas protingas". Panašiai jaučiausi skaitydama šią gausybe sudėtingų žodžių prikištą knygą. Atrodo, kad E.W.Said būtent taip galvojo apie save, o savo požiūrį apie Vakarų mąstymo apie Rytus niuansus laikė vieninteliu teisingu. Kas mano kitaip, tas tikrai klysta arba net tyčia (juk imperialistiškai mąstantis vakarietis, visgi!) gina neva nuo Vakarų neatskiriamą dominavimą prieš Rytus.

Tai gana erzino.

Leidžiu save vadinti neišsilavinusia, tačiau nepatikėčiau, kad tai - viena įtakingiausių praėjusio amžiaus knygų. Nebent, kaip mačiau vienoje apžvalgoje, mazochistiškai nusiteikusiems vakariečiams.

Iš esmės E.W.Said nuolatos kartojo, kad viskas, ką "vakariečiai" sakė ar rašė apie Rytus yra klaidinga, iškreipta ir pabrėžia Vakarų dominavimą. Jei įvykdavo kokių nors pokyčių ir vyraujantis požiūris pasislinkdavo link E.W,Said požiūrio, jis vis tiek buvo klaidingas, iškreiptas ir pabrėžė Vakarų dominavimą.

Ironiška, bet susidaro įspūdis, kad tai, kuo kaltinami Vakarai, tinka ir E.W.Said - juk jis tik vienas teisus, viską žino ir viską supranta :) Beje, Arabų pasaulyje bent jau iš pradžių ši knyga neturėjo atgarsio.

Nemanau, kad galima taip lengvabūdiškai trinti tai, ką per keletą šimtmečių šioje srityje nuveikė kiti mokslininkai ar rašytojai tiesiog ištrinti. Ar tikrai tarp tiek daugybės skirtingų žmonių visi galėjo būti neteisūs ir nieko nesuprasti apie tą sritį, į kurią taip ilgai gilinosi? Ar visi piktybiški? Juk kaip tik ilgai Rytais buvo labai domimasi ir žavimasi.

Nors manęs daug kas neįtikino ir į kai ką negalėjau žiūrėti kitaip nei į įsižeidusio vaiko kaprizus, turiu pripažinti, kad knygos tikslas yra geras, į daug ką teisingai atkreiptas dėmesys, be to, kadangi "Orientalizmas" daug kur sukėlė didelį susidomėjimą ir paskatino diskusijas, yra tik sveikintina. Žinoma, autorius puikiai išmano šią sritį ir jo pateikiamas istorinis-kultūrinis kontekstas itin platus.

Ar tai kaip nors pakeitė mano ankstesnį požiūrį apie Rytus? Ne. Ar aš skaitysiu kokią E.W.Said knygą? Tikrai tikiuosi, kad neprireiks :)

Jei esate mazochistas europietis, ši knyga - kaip tik Jums, jei ne... Na, nebent Vidurinieji Rytai būtų Jūsų domėjimosi laukas. Tai iš tikro sunkiai skaitoma knyga. Aš ją skaičiau su tokiais tarpais, kad man tai užtruko apie metus ar pusantrų.

Knyga apie neišsipildžiusią meilės svajonę, kaip ir visuomet aktualią lietuvių literatūroje. Šiaip patiko, nebuvo nuobodi, greitai skaitoma, liūdna ir šiek tiek graudi. Prieš kurį laiką teko skaityti Jono Mikelinsko...

Knyga apie neišsipildžiusią meilės svajonę, kaip ir visuomet aktualią lietuvių literatūroje. Šiaip patiko, nebuvo nuobodi, greitai skaitoma, liūdna ir šiek tiek graudi. Prieš kurį laiką teko skaityti Jono Mikelinsko kūrinį Genys yra margas. Palyginus šis - tikra atgaiva.

8/10