"Mano nuostabioji drabužių spinta" yra stiliaus vadovas moterims. Bent jau taip teigiama ant knygos viršelio: "Daugiau nebeteks laužyti galvos dėl savo stiliaus, nestovėsite beviltiškai nuleidusi rankas prie drabužių...

"Mano nuostabioji drabužių spinta" yra stiliaus vadovas moterims. Bent jau taip teigiama ant knygos viršelio: "Daugiau nebeteks laužyti galvos dėl savo stiliaus, nestovėsite beviltiškai nuleidusi rankas prie drabužių spintos ir neapsiriksite pirkdamasi brangius batelius ar rankinę". Su tokiomis viltimis ir ėmiau šią knygą į rankas. Deja, ją perskaičius, mano galvos skausmai dėl drabužių spintos niekur nedingo.

Įsidėmėjau turbūt vieną vienintelį dalyką iš visos knygos: proporcijas. Manau, būtent jos yra kaltos, kad apsirengus kažkokį drabužį ir žiūrint į save veidrodyje galvojama, kad kažkas čia ne taip. Netinka ir viskas. Bet kas konkrečiai negerai, sunku pasakyti. Pasirodo, visą kūną reikia padalinti linijomis, tarp kurių atstumas yra lygus galvos aukščiui, ir būtent ties tomis linijomis drabužis turi pasibaigti. Tuomet bus išlaikytos proporcijos ir drabužis atrodys tinkamas.

Kartais knygą buvo visai įdomu skaityti, galima rasti įdomių sakinių. "Fizikiniu požiūriu juoda spalva neturėtų būti spalva" [27 psl.] - turbūt tik fizikams šis sakinys taip meiliai glosto širdį, o kitiems atrodo labai keistas. O toks sakinys gal net ir statistiką kremtančius matematikus išmuštų iš vėžių: "Dešimties procentų pirkėjų, kurie sudaro devyniasdešimt procentų apyvartos, viena iš dešimt rankinių nešiojama devyniasdešimt procentų laiko" [87 psl.].

Knygoje man buvo sudėtinga susigaudyti tarp "madinga" ir "stilinga" sąvokų, nes iš pradžių jas lyg ir atskiria, bet paskui tarsi ima vartoti kaip sinonimus. Dar labai jautėsi "brangių" daiktų prilyginimas "kokybiškiems". Gal dauguma atvejų tai ir yra tiesa, bet tai nėra taisyklė. Be to, labai peikiamas daiktų pirkimas per išpardavimus: tada jie yra pigūs, o pigūs - lygu - nekokybiški. Bet jeigu jie prieš tai buvo brangūs, o dabar išparduodami vien dėl to, kad tai praėjusio sezono prekė?

Paskaičiau, pabambėjau, kad su daug kuo nesutinku, ir toliau vadovaujuosi vien savo skoniu. Šiame stiliaus vadove man pritrūko gausesnių iliustracijų (kaip atrodo tos Birkenstock šlepetės? Ir kodėl reklamuojama konkreti firma?), nesenstančio požiūrio į stilių (rankinių formos pavyzdžiai tokie, kurių jau nelabai kur ir bepamatysi) ir jo atskyrimo nuo mados. Taip, knyga ne nauja, bet juk stilius turėtų būti amžinas, o ne laikinas kaip mada, todėl knyga apie jį irgi turėtų tokia būti.

Visai neseniai perskaičiau Frances Hodgson Burnett Paslaptingas sodas iš dalies dėl to, kad ši knyga buvo privalomų perskaityti knygų sąraše. Kai pradėjau skaityti pirmą skyrių į šią knygą žiurėjau skeptiškai, nes...

Visai neseniai perskaičiau Frances Hodgson Burnett Paslaptingas sodas iš dalies dėl to, kad ši knyga buvo privalomų perskaityti knygų sąraše. Kai pradėjau skaityti pirmą skyrių į šią knygą žiurėjau skeptiškai, nes prieš tai buvau skaičiusi kitas šios autorės knygas ir, deja, ne visomis likau patenkinta. Tačiau Paslaptingas sodas pasirodė esanti nuostabi ir labai vertinga knyga! Labai tinka ją skaityti šiltais vasaros vakarais (turbūt dėl to, jog knygos turinys asocijuojasi su vasara ir augmenija). Pagrindinė veikėja Merė Lenoks, visą savo gyvenimėlį buvusi nemaloni ir bjauri, ėmusi prižiūrėti jau 10 metų apleistą sodą tampa daug geresnis ir malonesnis žmogutis knygos pabaigoje. Ji išmoko mylėti visa kas gyva, kad ir mažesnius bei silpnesnius už tave, kad ir bjauraus charakterio žmones, nes ir jie nori būti mylimi. Manau tai ir yra pagrindinė knygos mintis.

Ir nors ji parašyta gan seniai, skaitosi lengvai, tarsi būtų parašyta dar 21 a. Žinoma, neneigsiu, buvo vietelių už kurių akys užkliūdavo, tačiau viską sumetus knyga išlieka tokia pat nuostabi. Šią knyga tikrai galiu įtraukti į mėgstamiausiųjų sąrašą.

Mano įvertinimas: 10/10

Beje, man rodos pagal šią knygą yra sukurtas filmas.

Na štai. Perskaičiau Jacqueline'os Wilson Vidurnaktį ir net nežinau ar ši knyga man patiko ar ne. Ji buvo tikrai įdomi, šmaikšti, lengvai skaitėsi (gal dėl to, kad skirta jaunesniems skaitytojams), bet pabaiga kažkodėl...

Na štai. Perskaičiau Jacqueline'os Wilson Vidurnaktį ir net nežinau ar ši knyga man patiko ar ne. Ji buvo tikrai įdomi, šmaikšti, lengvai skaitėsi (gal dėl to, kad skirta jaunesniems skaitytojams), bet pabaiga kažkodėl nuvylė. Man pasirodė, kad į jos rašymą autorė įdėjo per mažai darbo, o gal tiesiog norėjosi ilgesnės ir įspūdingesnės pabaigos. Bet tikriausiai man tik taip atrodo. Knygos pradžia mane tikrai apžavėjo, pajutau artumą pagrindinei veikėjai Violetai ir tikrai tikrai meluočiau sakydama kad knyga prasta. Jei būčiau perskaičiusi šią knygą jaunesnė, ji neabejotinai būtų patekusi į mano geriausių knygų sąrašą. Bet... ko gero ji man nepasirodė puiki dėl to, kad skaičiau geresnių. Tačiau man ji patiko, nes buvo vietų kur negalėjau sulaikyti savo šypsenos. Ir veikėjai buvo puikiai aprašyti, kiekvienas jų buvo labai skirtingi, tačiau visi tokie spalvingi ir įdomus. Todėl nesigailiu perskaičiusi šią knygą ir manau niekas ją perskaitęs nesigailėtų.

Mano įvertinimas: 7(8) /10

Huxley turbūt labiausiai žinomas dėl savo romano "Puikus naujas pasaulis", bet aš pažintį su jo kūryba pradedu nuo knygos "Beždžionė ir esmė".

Pradžioje trumpai pasakojama apie du kino pramonės darbuotojus, kurie randa...

Huxley turbūt labiausiai žinomas dėl savo romano "Puikus naujas pasaulis", bet aš pažintį su jo kūryba pradedu nuo knygos "Beždžionė ir esmė".

Pradžioje trumpai pasakojama apie du kino pramonės darbuotojus, kurie randa sunaikinti vežtą kino scenarijų. Po to neva perspausdinamas tas scenarijus. Jame vaizduojamas pasaulis po branduolinio karo. Grupė Naujosios Zelandijos (dėl savo nuošalumo ši šalis mažiau nukentėjo nuo karo) mokslininkų surengia ekspediciją į Ameriką. Sulaukėję vietiniai gyventojai pagrobia vieną botaniką ir toliau pasakojami jo nuotykiai.

Knyga lengvai skaitoma, nedidelės apimties. Pavaizduotas pasaulis labai patiko, bet visko buvo per mažai. Didžiąją knygos dalį užima vienos nakties, per kurią visi poruojasi ir vyksta "gryninimo apeigos", tai yra, žudomi apsigimę vaikai, aprašymas. Iki ir po to - viskas labai trumpai. Būtent tas trumpumas nuvylė. Bet Huxley skaitysiu toliau.

Išleido: Kitos knygos, 2011 m., 215 psl.

Knyga - T. S. Garpo gyvenimo istorija nuo skandalingo pradėjimo iki skandalingos prievartinės mirties. Pagimdė jį medicinos seselė asaeksuali feministė Dženė Fylds. Nenorėdama, kad jos palikuonis turėtų ir tėvą, pradėjo...

Knyga - T. S. Garpo gyvenimo istorija nuo skandalingo pradėjimo iki skandalingos prievartinės mirties. Pagimdė jį medicinos seselė asaeksuali feministė Dženė Fylds. Nenorėdama, kad jos palikuonis turėtų ir tėvą, pradėjo jį su komoje esančiu mirtinai apdegusiu lėktuvo kulkosvaidininku technikos seržantu Garpu. Iš čia ir mįslingi Garpo inicialai (T. S. - technikos seržantas). Garpą augina motina, ji jam parenka ir mokyklos imtynių būrelį. Be imtynių trenerio profesijos, Garpas dar tampa rašytoju. Tik parašo nedaug, nes vidutinio amžiaus nuo feministės kulkos. Garpą visą gyvenimą kamuoja baimės dėl savo vaikų saugumo; beje pagrįstai, nes vienas jo sūnus žūsta autokatastrofoje, sukeltoje paties Garpo, kitas netenka vienos akies. Romano siužetas tradicinis: šeimos gyvenimas, feminizmo kraštutinės apraiškos, erotinės scenos.

Buvau pasiryžusi perskaityti visas Hario Poterio dalis iš eilės. Po antrosios nusprendžiau, kad pratęsiu seriją kada nors vėliau, tačiau tam "vėliau" neateinant, nusprendžiau, kad nebeskaitysiu jo visai. Per gerą dešimtmetį...

Buvau pasiryžusi perskaityti visas Hario Poterio dalis iš eilės. Po antrosios nusprendžiau, kad pratęsiu seriją kada nors vėliau, tačiau tam "vėliau" neateinant, nusprendžiau, kad nebeskaitysiu jo visai. Per gerą dešimtmetį pasikeitė požiūris. Vaikystėje, paauglystėje labai patiko, dabar jau visai nebeįdomu.

Kilmingasis don Cheronimas de Askoitija ilgai nesusilaukia palikuonio. Pagaliau, gimus išsigimusiam pabaisai, jam sudaro šiltnamio sąlygas. Tam viename iš savo dvarų, Užkampyje, įkuria uždarą teritoriją, kurioje visi...

Kilmingasis don Cheronimas de Askoitija ilgai nesusilaukia palikuonio. Pagaliau, gimus išsigimusiam pabaisai, jam sudaro šiltnamio sąlygas. Tam viename iš savo dvarų, Užkampyje, įkuria uždarą teritoriją, kurioje visi patarnautojai yra įvairiausių fizinių trūkumų turintys neįgalieji. Užkampio medicinos punktui vadovauti pakviečiamas pasaulinio garso chirurgas Krisas Asula, irgi apsigimėlis Vienintelis Užkampio normalusis yra jo valdytojas Umbertas Penjalosa, knygos pasakotojas. Daktaras Asula aktyviai veikia nuolat tobulindamas apsigimėlius, keisdamas jų organus ir prigimtį. Valdytojas Umbertas, žinoma be jo noro, pamažu paverčiamas neužauga išsigimėliu. Tą pajutęs, jis pabėga iš Užkampio ir pasislepia moterų vienuolyne, irgi priklausančiame Askoitijoms, kaip šleivakojis kurčnebylis Muditas. Panašus likimas ištinka ir don Cheronimą, kuris įviliotas į Užkampį, tampa "išsigimėliu", nes tarp išsigimėlių yra vienintelis normalus, ir, paklusęs jų veikimo taisyklėms, tragiškai žūsta. Romane meistriškai aprašomi tragiški žmonių likimai, jame daug slegiančių vaizdų, žmogiškų santykių painiavos.

Na ir galų gale pavyko gauti knygą "Kelias į Santjago de Kompostelą". Skaityti apie svajonę ir svajonių šalį buvo vienas malonumas. Beskaitydama įsitikinau, kad piligriminis žygis nėra vien meldimasis: tai savęs...

Na ir galų gale pavyko gauti knygą "Kelias į Santjago de Kompostelą". Skaityti apie svajonę ir svajonių šalį buvo vienas malonumas. Beskaitydama įsitikinau, kad piligriminis žygis nėra vien meldimasis: tai savęs "išvalymas", iššūkis, naujos pažintys, nuovargis, alkis, juokas ir ašaros, traumos... Sąrašas galėtų būti be pabaigos, o jį geriausiai pratęstų autorė (arba bet kuris žmogus, įveikęs šį kelią).

Autorė kelią pradėjo Prancūzijoje, o iki Santjago de Kompostelos nuėjo per 40 dienų. Pakeliui sutiko gausybę įdomių žmonių, su kai kuriais iš jų nukeliavo visą kelią. Kaip ir visi einantieji, patyrė įvairių nuotykių: naktį užsitrenkus prieglaudos durims nebegalėjo į ją patekti, todėl laiką leido mieste; dalį kelio jojo arkliais, iš kurių vienas buvo nevaldomas; antihigieniškos sąlygos prieglaudose bei daug kitų.

Knygą šauniai papildo įvairios legendos iš aplankytų vietovių.

Gana lengvai skaitoma knyga, kurioje autorius peržvelgia svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius ir aprašo juos filosofine prasme. Nors universitete filosofija man buvo vienas mažiausiai patinkančių dalykų, matyt, su metais vis...

Gana lengvai skaitoma knyga, kurioje autorius peržvelgia svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius ir aprašo juos filosofine prasme. Nors universitete filosofija man buvo vienas mažiausiai patinkančių dalykų, matyt, su metais vis dažniau rankos tiesiasi į kažkokius tokius skaitinius. Ir nenusivyliau. Knyga duoda peno apmąstymui ir pateikia mano pačios neatrastų įžvalgų apie gyvenimą.

Visgi kol kas siaubingai netrokštu perskaityti pirmosios autoriaus knygos "Pusryčiai su Sokratu". Bet ir visiškai nespjaunu. Galbūt kiek vėliau, rudenį... :)

Kiek netiksliai iššūkyje parašiau pavadinimą: "Demonai Vaivorykštės Juostoje" yra pirmos dalies pavadinimas, o visa trilogija vadinasi "Kvintarų maratonas".

Tolima ateitis. Egzistuoja trys didelės panašaus galingumo...

Kiek netiksliai iššūkyje parašiau pavadinimą: "Demonai Vaivorykštės Juostoje" yra pirmos dalies pavadinimas, o visa trilogija vadinasi "Kvintarų maratonas".

Tolima ateitis. Egzistuoja trys didelės panašaus galingumo imperijos: Mikolis, Mizlaplanas ir Birža. Visos trys viena kitos nekenčia, tačiau negali nieko padaryti, nes žino, kad užpuolimas daugiausia naudos atneštų trečiajai. Vieną dieną pasigirsta keistas ir neaiškus pagalbos šauksmas: tas, kuriam reikia pagalbos, šneka nerišliai, be to, ne visai suprantamus dalykus. Taip nutinka, kad į planetą, kurioje turėtų būti tas, kuris išsiuntė šauksmą, (planeta priklausė Biržai) susirenka visų trijų imperijų ekipažai. Mikolio ir Mizlaplano komandos gerokai rizikuoja, nes atvykdamos į Biržos teritoriją jos pažeidžia susitarimus.

Netrukus komandos sužino, kad mokslininkų grupė paleido į laisvę du kiek anksčiau atrastus demonus. Prasideda lenktynės: kiekviena imperija nori būti pirma. Lenktynes labiausiai sunkina tai, kad per jų kelyje pasitaikančius pasaulius pereiti yra gana sunku: karštis, nesiliaujantis lietus ar paprasčiausias faktas, kad nėra saulės, kuri pakrautų apsauginių skafandrų baterijas, gerokai apsunkino kelionę.

Po to, kai komandos netenka kelių narių, visi supranta, kad teks vienytis. Tai kai kuriems nelabai tepatinka, bet kitaip nėra įmanoma: demonai (kitaip tariant, kvintaros) seniai viską yra suplanavę. Vis dėlto likusiems gyviems keliautojams pavyskta pakeisti kvintarų numatytą veiksmų eigą.

Rekomenduoju šią trilogiją visiems, mėgstantiems mokslinę fantastiką!