Avies medžioklę radau namų bibliotekoje, todėl ji ir tapo pirmąja Murakami knyga. Ar tai gerai, nežinau, palauksiu, kol perskaitysiu kokią nors kitą.
Tiesą sakant, negaliu teigti, kad visiškai supratau knygą. Taip....

Avies medžioklę radau namų bibliotekoje, todėl ji ir tapo pirmąja Murakami knyga. Ar tai gerai, nežinau, palauksiu, kol perskaitysiu kokią nors kitą.
Tiesą sakant, negaliu teigti, kad visiškai supratau knygą. Taip. Siužetas. Herojai... Tačiau pati knyga. Keista. Tačiau įtraukianti.

"Avino galva kieta lyg iš ketaus, o viduje - tuščia..."

Šioje knygoje autorius vėl paliečia karo pasmerktųjų temą. Gydytojas Ravikas gyvas, tačiau jis pasmerktas slapstytis, nes yra pabėgėlis. Tuo pavojingu laikotarpiu - tarpukario Paryžiuje jis sutinka moterį - Žoaną, tokią...

Šioje knygoje autorius vėl paliečia karo pasmerktųjų temą. Gydytojas Ravikas gyvas, tačiau jis pasmerktas slapstytis, nes yra pabėgėlis. Tuo pavojingu laikotarpiu - tarpukario Paryžiuje jis sutinka moterį - Žoaną, tokią pat kaip ir jis. Jie randa vienas kitame paguodą ir ramybę, bent jau laikiną, o gal ir meilę.
Charakteriai knygoje sukurti įdomūs, jų nemažai.
Knyga skaitoma gana lengvai, apimtis vidutinė, įdomi.

Skaitant trilogijas galimi įvairūs scenarijai. Gali kiekviena knyga būti geresnė už prieš tai buvusią. Arba atvirkščiai – blogesnė. Gali antroji knyga būti geresnė (ar atvirkščiai – blogesnė) už kitas dvi. Mano...

Skaitant trilogijas galimi įvairūs scenarijai. Gali kiekviena knyga būti geresnė už prieš tai buvusią. Arba atvirkščiai – blogesnė. Gali antroji knyga būti geresnė (ar atvirkščiai – blogesnė) už kitas dvi. Mano atveju, pirmoji knyga buvo vidutinė, antroji už ją blogesnė, bet trečioji viską atpirko ir tapo geriausia trilogijos knyga. Tačiau vis tiek nesuprantu, kaip pagal ją pastatys du filmus, jei ten nėra jokio veiksmo.
Na gerai, negalima sakyti, kad ten visiškai nėra jokio veiksmo. Maždaug knygos viduryje jau kyla šiokios tokios riaušės. Bet jos labai greitai pasibaigia. Vėliau dar šiek tiek pabandoma kovoti, bet irgi viskas arba greitai numalšinama, arba pavyksta puikiai, be jokio vargo. Daugiausiai įdomumo turbūt čia ras paaugliškos romantikos mėgėjai. Gal kas nors pasvajos, kad ir jiems taip nutiktų, o kai kas prisimins savo jaunystę.
Labai norėčiau pagirti autorę už knygos pabaigą. Gal ne pačią pačią pabaigą, o labiau kulminaciją. Tikiu, kad jai buvo labai sunku padaryti tokį sprendimą. Tačiau nepopuliarus, gerbėjų smerkiamas sprendimas iš tikrųjų gali būti pats geriausias. Nenoriu daug apie tai išsiplėsti, kad tik neišduočiau, kas gi ten įvyksta. Manau, jei kada nors rašyčiau knygą, pasielgčiau taip pat. Be to, tokia pabaiga turi didesnį emocinį poveikį. Nedaug trūko, kad man ašara skruostu nuriedėtų važiuojant Varšuvoje autobusu ir skaitant visos trilogijos atomazgą.

Penkios dalys anglų kalba, kiekviena po du šimtus elektroninių puslapių, kurie mano skaitytu formatu pavirto gal keturiais šimtais. Tad iš viso apie 2000 puslapių. Gal kokie pora metų skaitymo ir štai, aš jau esu...

Penkios dalys anglų kalba, kiekviena po du šimtus elektroninių puslapių, kurie mano skaitytu formatu pavirto gal keturiais šimtais. Tad iš viso apie 2000 puslapių. Gal kokie pora metų skaitymo ir štai, aš jau esu susipažinusi su detektyvinio žanro pradininko kūryba. Pastarasis faktas ir buvo didžiausia paskata skaityti Edgar Allan Poe darbus.
Tačiau E. A. Poe nėra vien detektyvų autorius. Sakyčiau, jis gana visapusiškas. Romantika, siaubas, mistika, nuotykiai, mokslinė fantastika... Kiekviename kūrinyje vyrauja viena pagrindinė tema. Tačiau vienas po kito einantys kūriniai retai kada turi panašią temą. Man labai patiko skaityti E. A. Poe mokslinės fantastikos darbus. Nors įprastai šių kūrinių nemėgstu, bet dabar skaičiau ir stebėjausi, kaip gerai su labai ribotomis tų laikų fizikos žiniomis aprašomi įvairūs dalykai, atsižvelgiama į sudėtingiausius reiškinius ir ieškoma jiems sprendimų. Pavyzdžiui, kelionėje į kosmosą yra aptariama, kad kylant į viršų oras retėja ir net aprašoma, kaip bandoma išvengti deguonies trūkumo tokiomis sąlygomis.
Mažiausiai patiko E. A. Poe poezija (nes ir taip nesu jos gerbėja, o anglų kalba viskas skamba dar nesuprantamiau) ir tie prozos kūriniai, kuriuose rašoma dienoraščio stiliumi – šiek tiek nuobodu skaityti, kaip kažkas dreifuoja jūroje ir laukia, kol pagaliau plauks pro šalį laivas ir jį išgelbės.
Dauguma kūrinių yra trumpi. Tas visai suprantama, kai žinomas faktas, kad autorius juos spausdindavo laikraščiuose. Man dabartiniais laikais buvo įdomu šiuos kūrinius skaityti, tad galima tik įsivaizduoti, kaip tais laikais visi laukė naujo pasakojimo.

Lietuvių autorių kūrybos visąlaik šalinausi ir stengiausi išvengti, nes ji nuo pradinių klasių man asocijavosi su kaimo banditų, kankinančių gyvūnus nuotykiais arba nuobodžiais šimtamečių senučių, verkšlenančių...

Lietuvių autorių kūrybos visąlaik šalinausi ir stengiausi išvengti, nes ji nuo pradinių klasių man asocijavosi su kaimo banditų, kankinančių gyvūnus nuotykiais arba nuobodžiais šimtamečių senučių, verkšlenančių tamsioje kaimo troboje prie verpimo ratelio pasakojimais. Kad "Dievų miškas" yra gera knyga, girdėjau iš daug ko, bet nesu linkęs klausyti kitų nuomonių, daugumos gyrimas man kaip tik turi atvirkštinį poveikį, todėl ilgokai užtrukau, kol priėjau prie šio kūrinio savais keliais.
Tai autoriaus prisiminimai apie išgyvenimus Štuthofo koncentracijos stovykloje. Apie panašias stovyklas skaičiau jau nemažai, aprašomi dalykai nenauji, bet kūrinys išskirtinis tuo, kad Sruoga viską vaizduoja labai ironiškai, be jokio verkšlevimo dėl sunkaus gyvenimo, patirtų kančių. Dėl to sunku suvokti vaizduojamus įvykius, reikia pastangų nulupti tą ironijos sluoksnį ir pajusti aprašomų dalykų kraupumą, vis pamiršti, apie ką ši knyga iš tikrųjų, puikus juodas humoras dažnai verčia prunkščioti, kaip, pvz: "Žinoma, kad pakars - kas čia tokio? Ar maža žmonių buvo jau pakarta - ir kas jiems blogo atsitiko?" arba "Taip ir buvo visą Kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos - pakaruoklėliai kabalduoja." Labai patiko.

Ši knyga - pažinties su J. Austen - romantikos ir meilės dramų literatūroje karaliene, pradžia. Deja, nelabai sėkminga kaip ir kai kurių knygos herojų susiklostę likimai.
Kūrinys apie dvi seseris, ir jų meilės paieškas,...

Ši knyga - pažinties su J. Austen - romantikos ir meilės dramų literatūroje karaliene, pradžia. Deja, nelabai sėkminga kaip ir kai kurių knygos herojų susiklostę likimai.
Kūrinys apie dvi seseris, ir jų meilės paieškas, šiek tiek lengvabūdį gyvenimo būdą.
Knyga skaitoma lengvai, stilius nesudėtingas, nebent skaitytoja jautresnė pasitaikytų gali ir ašara nuvarvėti.

Manau, kad šias knygas skaičiau per vėlai. Ko gero, ją reikėjo skaityti paauglystėje. Nėra parašyta labai vaikiškai, bet, manau, būtų patikusi labiau.
Yra dalykų, kurie primena Žiedų Valdovą: atsiranda tironas, per kurį...

Manau, kad šias knygas skaičiau per vėlai. Ko gero, ją reikėjo skaityti paauglystėje. Nėra parašyta labai vaikiškai, bet, manau, būtų patikusi labiau.
Yra dalykų, kurie primena Žiedų Valdovą: atsiranda tironas, per kurį kenčia šalis. Ir štai staiga iš kažkur išdygsta asmuo, turintis išgelbėti pasaulį.
Buvo įdomiai sugalvotų dalykų (drakono ir jo Raitelio ryšys, magijai skirta senoji kalba, kuria taip pat negalima meluoti). Veiksmo tikrai netrūksta, bet kažkaip nespėji išsigąsti, kad veikėjams kažkas atsitiks, o jie, žiūrėk, jau ir išsisuko.
Pakankamai patiko, kad perskaityčiau, kiek yra lietuviškai, bet nepakankamai, kad paskutinę dalį skaityčiau angliškai.

Knyga neabejotinai mane palietė emociškai ir paskatino susimąstyti apie žmogaus, gyvulio, gyvūno kūniškumą, sielos galimybę... Pasakojimas nėra labai originalus ar nenuspėjamas, tačiau vis viena mane nustebino savo drąsa,...

Knyga neabejotinai mane palietė emociškai ir paskatino susimąstyti apie žmogaus, gyvulio, gyvūno kūniškumą, sielos galimybę... Pasakojimas nėra labai originalus ar nenuspėjamas, tačiau vis viena mane nustebino savo drąsa, kuri vietomis svyruoja ant nereikalingo skaitytojo šokiravimo. Kiekvienas iš mūsų be abejo šią ribą turime kiek skirtingą... Nors nesu skaitęs G. Orvelo, tačiau aiškiai peršasi asociacijos vien su pavadinimu "Gyvulių ūkis". Kas man nelabai patiko, tai tos kūrinio dalys, kurios bando imituoti realius kuriamo pasaulio žiniasklaidos tekstus. Man pasirodė pritempta. Personažai ir jų santykiai vietom taip pat atrodė gana vidutiniškai. Apibendrinus, šie dalykai man nesugadino bendro įspūdžio, kuris gana stiprus, tad rekomenduočiau šią knygą daugumai.

www.knygosirtt.lt - Perskaitykite ir komentuokite!

Šiais laikais turbūt kiekvienas dešimtmetis gali pasakyti kas yra Drakula. Bet užtikęs nebrangiai pirkti šią Bramo Stokerio knygą, nusprendžiau nusipirkti ir perskaityti. Nors negaliu pakęsti istorijų apie vampyrus, tačiau...

Šiais laikais turbūt kiekvienas dešimtmetis gali pasakyti kas yra Drakula. Bet užtikęs nebrangiai pirkti šią Bramo Stokerio knygą, nusprendžiau nusipirkti ir perskaityti. Nors negaliu pakęsti istorijų apie vampyrus, tačiau čia jau klasika, viso to pradžia, buvo įdomu sužinoti, kokius tiksliai nuotykius autorius pasakoja. Knyga tikrai būtų įdomi, jei nieko nežinočiau apie Drakulą, vistik dabar ji man smarkiai įgriso dar iki kol prasidėjo rimta kova su grafu. Buvo aišku, kas yra tie paslaptingi taškeliai, atsirandantys ant kaklo, ir tie besikartojantys kraujo dingimai, po to perpylinėjimai, varė nuobodulį. Būna knygų, kuriose autorius palieka įdomių minčių, todėl jas po kurio laiko norisi perskaityti darkart. Siaubinga mano atmintis yra kita priežastis dėl ko skaitau knygas po keletą kartų. Tačiau šioje knygoje autorius nepaliko jokių įsidėmėti vertų minčių, o apie Drakulą šiais laikais visi per daug žino, dėl to manau, kad antrą kartą jos nebeskaitysiu. Jei nesi nieko girdėjęs apie Drakulą ir vampyrus, tuomet knyga puiki.