Ši Frosto serijos knyga yra panaši į kitas: nuovada turi labai daug darbo, Frostas nuolat dingęs ir neatliekantis savo pareigų ir panašiai. Ko gero, didžiausias skirtumas yra tas, kad kitas nuovados inspektorius, pavarde Alenas,...

Ši Frosto serijos knyga yra panaši į kitas: nuovada turi labai daug darbo, Frostas nuolat dingęs ir neatliekantis savo pareigų ir panašiai. Ko gero, didžiausias skirtumas yra tas, kad kitas nuovados inspektorius, pavarde Alenas, niekur nėra pradanginamas, o veikia. Gal kiek yra sunkoka susigaudyti bylose, varduose (prisideda ir tai, kad galiausiai paaiškėja, kad kai kurios bylos yra susijusios), bet knyga tikrai gera.

Jei reiktų vienu sakiniu apibūdinti knygos stilių, pasakyčiau taip: tai laiškas mirusiam mylimajam.

Oi kaip sunkiai skaičiau šią knygą... Man niekaip nepavyko prisijaukinti pirmosios dalies veikėjos ir jos minčių. Pikta...

Jei reiktų vienu sakiniu apibūdinti knygos stilių, pasakyčiau taip: tai laiškas mirusiam mylimajam.

Oi kaip sunkiai skaičiau šią knygą... Man niekaip nepavyko prisijaukinti pirmosios dalies veikėjos ir jos minčių. Pikta buvo skaitant apie jos veiksmus, kaip ji, turėdama tai, ko kai kurios kitos gal jai pavydėtų, to nevertina ir savanoriškai gadina sau gyvenimą.

Antroji dalis jau buvo įdomesnė. Bet tik pradžioje. Pasikeitė veikėjas, pasikeitė jo pozicija. Jis tai tikrai visko gyvenime matęs., tačiau ir toliau gyvena, puoselėja mintis apie ateitį ir nepasiduoda.

Šioje knygoje viskas taip liūdna – mintys apie savižudybę, savęs nuvertinimas, abortas, nelaiminga santuoka, meilė be atsako, nesusitaikymas su savo kūnu ir išvaizda, psichiatrinės ligoninės, nepritarimas, prievarta... Stengdamasi įžvelgti bent kažką pozityvaus ir man priimtino įsiteigiau, kad vietomis knyga primena Haruki Murakami stilių – realiame pasaulyje vyksta sveiku protu nepaaiškinami dalykai: atgyja muziejaus eksponatai ar iš niekur ima dygti neužmirštuolės.

Buvo įdomu paskaityti apie jaunimą, koks jis buvo prieš 20-30 metų. Nes dauguma dalykų man atrodė tokie, lyg būtų iš 2000-ųjų, bet ne anksčiau. Tuo metu man jie atrodė nauji, ką tik atsiradę, o štai, pasirodo, jau seniau visi tie muzikos ir apsirengimo stiliai buvo žinomi. Visada buvo visokio jaunimo, o čia atskleidžiama jo liūdnoji pusė. Turbūt greitu metu nenorėsiu skaityti kitos Jurgos Ivanauskaitės knygos (nebent rekomenduos kas nors skaitęs ir prižadės, kad ten tikrai pozityvesnės nuotaikos).

Aš savimi visai didžiuojuosi, kad vis tik perskaičiau šią knygą. Iš dalies pasiryžti padėjo „GoodReads“ mano skaitinių metinė statistika, kai knygų buvau perskaičiusi panašiai tiek, kiek ankstesniais metais, bet...

Aš savimi visai didžiuojuosi, kad vis tik perskaičiau šią knygą. Iš dalies pasiryžti padėjo „GoodReads“ mano skaitinių metinė statistika, kai knygų buvau perskaičiusi panašiai tiek, kiek ankstesniais metais, bet puslapių skaičius buvo dvigubai mažesnis. Reikėjo taisyti situaciją!

Stora, gana sena ir kai kur sudėtingai parašyta. Bet pati istorija labai įdomi. Kai kur skaityti buvo sudėtinga, nuolat pamesdavau mintį. Bet taip rašytojas tik ir vedžioja skaitytoją už nosies: jau tuoj tuoj bus įdomioji dalis, bet štai – paskaityk dar apie šį bei tą. Užsimiršusi kartais ir tą įdomiąją dalį šiek tiek praleisdavau, tad tekdavo grįžti atgal.

Skaičiau ir galvojau, kad pirmą kartą pasirodžius šiaip knygai (1965 m.), ją žmonės galbūt skaitė su panašiomis nuotaikomis, kaip šiandien skaito „50 pilkų atspalvių“. Maniau, kad tais laikais visuomenė buvo konservatyvesnė. Bet visada atsiranda liberalesnių žmonių, kurie keičia nusistovėjusias normas.

Pasakojime Nikolas Erfė yra nuolat klaidinamas, o kartu su juo buvau klaidinama ir aš. Būdavo, kad kokio nors skyriaus viduryje skaitydama veikėjo samprotavimus jam norėdavau atsakyti, kad yra taip ir taip, nes apie tai buvo rašoma kažkur knygos pradžioje. Bet tada suprasdavau, kad, kai tiek yra primeluota, jokia informacija nebegalima tikėti. Ir iki pat pabaigos buvo išlaikyta intriga: kas tikra, o kas ne? Kas sumeluota ir suvaidinta, o kas realu?

Tai pirma, bet greičiausiai ne paskutinė mano perskaityta John Fowles knyga. Juo labiau, kad lentynoje jau guli jo „Kolekcionierius“ (ačiū mano krikšto mamai už šią dovaną).

Šią knygutę įsigijau tada, kai perkant knygas internetu reikėjo sudaryti tam tikrą minimalią sumą ir trūko labai nedaug. Ji papuošė mano knygų lentyną, nes viršelis tikrai labai gražus. Žiūrėdama į jį tikėjausi...

Šią knygutę įsigijau tada, kai perkant knygas internetu reikėjo sudaryti tam tikrą minimalią sumą ir trūko labai nedaug. Ji papuošė mano knygų lentyną, nes viršelis tikrai labai gražus. Žiūrėdama į jį tikėjausi paslaptingo, senovinio pasakojimo.

Jis nebuvo labai jau paslaptingas, bet vis tik kažkiek senovinis. Istorija pirmą kartą parašyta 1846 metais. Jei ne pirmi du skyriai ir kažkuris iš paskutinių, man knyga būtų labiau patikusi. Juos beskaitydama pasijutau lyg grįžusi į mokyklą ir skaitydama kokią nors pavyzdinę kūrinio interpretaciją. O toliau istorija buvo įdomi, įtraukianti.

Veikėjai tarsi du ožiukai, kurie per tiltelį nesueina. Tai vienam patinka kitas, bet kitam nepatinka pirmas, tai lyg ir persigalvoja, paskui vėl ima abejoti. Tačiau jie abu yra mieli veikėjai, tokie tikri ir nuoširdūs. Pasiklydę savo jausmuose, nes patiems trūksta patirties ir pasitiki tik vyresniais autoritetais.

Labai patiko vestuvių papročių aprašymas paskutinėje dalyje. Oi, kokių keistenybių tik žmonės tais laikais nesugalvodavo (ir kaip ilgai viskas trukdavo)!

Tai ne pirma mano skaityta Fred Vargas knyga (ankstesnė – „O Sena teka“). Ir jos abi vienodai man nepaliko įspūdžio. Gal ši knyga kiek geresnė. Intriga kuriama gana neblogai, palaikoma įtampa, įdomūs veikėjai, pabaigoje...

Tai ne pirma mano skaityta Fred Vargas knyga (ankstesnė – „O Sena teka“). Ir jos abi vienodai man nepaliko įspūdžio. Gal ši knyga kiek geresnė. Intriga kuriama gana neblogai, palaikoma įtampa, įdomūs veikėjai, pabaigoje viskas netikėtai susipina. Bet pagrindinis veikėjas man nepatiko. Byla sau, detektyvas sau. Jis tarsi nieko nedaro, neieško nusikaltėlio. Jam tiesiog prisisapnuoja arba iš niekur atsiranda jausmas, kad yra taip ir ne kitaip. Nors dažnai tas prieštarauja įrodymams. Vis tik detektyvas yra stiprus autoritetas ir niekas jam nebando rimtai priešintis. Akivaizdu, kad kažkokiu neįtikėtinu būdu jis vis tiek galų gale bus teisus.

Pasakojimas nukėlė mane į vaikystę. Vėl pasijutau lyg atostogaudama kaime ar prie Nemuno. Nors knygoje Saulius atostogauja prie jūros, bet panašumas buvo tas, kad mums abiems gamta teikia didesnį malonumą nei buvimas su keistos...

Pasakojimas nukėlė mane į vaikystę. Vėl pasijutau lyg atostogaudama kaime ar prie Nemuno. Nors knygoje Saulius atostogauja prie jūros, bet panašumas buvo tas, kad mums abiems gamta teikia didesnį malonumą nei buvimas su keistos reputacijos žmonėmis. Gamta labai idiliška, nuolat stebinanti ir turinti, ką pasiūlyti. O štai žmonės labai priklauso nuo nuotaikos ir ne visiems naujiems draugams pasakysi, kad tam tikri žaidimai nepatinka.

Skaityti buvo pakankamai lengva ir įdomu, todėl net nepastebėjau, kaip ėmiau ir perskaičiau paskutinį puslapį. Jį dar kelis kartus verčiau pirmyn ir atgal norėdama įsitikinti, kad jis tikrai paskutinis. Atrodė, kad pasakojimas tiesiog nutrūko. O aš lygiai taip pat kaip Saulius laukiau, kol atvažiuos Giedrutė, kol jai galės parodyti stirniuką arba kol jį išleis į laisvę. Laukiau, kad dar kartą atvažiuotų auklėtoja ir jie vėl leistųsi dviračiais rinkti žemuogių...

Jei atvirai, labai nustebau, kad visgi perskaičiau šią knygą iki galo, nes tai buvo pakankamai kietas riešutėlis. Skaičiau bene metus, o kas juokingiausia, man tiesiog nepatiko pirmasis skyrius, per kurį yriausi ilgiausiai. Po...

Jei atvirai, labai nustebau, kad visgi perskaičiau šią knygą iki galo, nes tai buvo pakankamai kietas riešutėlis. Skaičiau bene metus, o kas juokingiausia, man tiesiog nepatiko pirmasis skyrius, per kurį yriausi ilgiausiai. Po jo - prasidėjo greitieji kalneliai, patekau į įdomiąją knygos dalį. Tik dėl to uždelsiau metus :D

Šios pop mokslo knygos autorius (sakau tai be jokio niekinamo atspalvio) yra Michio Kaku - vienas iš dabartinių mokslo veidų. Jis - Niujorko teorinės fizikos profesorius, kūręs mokslo laidas ir parašęs daug mokslo populiarinimo knygų. Nors ir fizikos ir inžinerijos geekų jis susilaukia nemažai kritikos, nes užsiima chaltūra, bet aš manau, kad mokslas turėtų būti kuo madingesnis ir plačiau aptariamas mūsų visuomenėse. Kadangi visame pasaulyje finansavimas mokslui mažinamas, svarbu jį daryti patraukliu, pritraukiančiu entuziastų ir idealistų, galinčių kurti visų mūsų ateitį. Tai labai svarbu, nes susiduriame su didžiuliais iššūkiais: globaliniu atšilimu, tarša, greitai plintančiomis epidemijomis, senėjančia visuomene, floros ir faunos įvairovės nykimu. Tokiems iššūkiams reikia pasiruošusių žmonių.

Vilius Karalius - vienas lietuvių literatūros klasikos kūrinių, kuris atskleidžia Mažosios Lietuvos gyvenimą, žmonių buitį.
Vilius Karalius - taipogi ir pagrindinis knygos veikėjas, Šalteikių kaimo ūkininkas, garbingas...

Vilius Karalius - vienas lietuvių literatūros klasikos kūrinių, kuris atskleidžia Mažosios Lietuvos gyvenimą, žmonių buitį.
Vilius Karalius - taipogi ir pagrindinis knygos veikėjas, Šalteikių kaimo ūkininkas, garbingas žmogus, tačiau tik akyse. Šiaip būdamas mergišius ir sukčius pasiima žmoną iš Pamario Grėtę Plonikę, kad kitos, buvusios meilės, atstotų nuo jo. Deja, jų bendras gyvenimas nėra sklandus ir laimingas, nes ir vėlgi Vilius Karalius negali mylėti ir būti tik su viena moterimi. Grėtės Karalienės tragedija, kad ji, atitekėjusi į Šalteikius, tapo teisėta šeimininke ir visi turi jos klausyti, tačiau viskas nevyksta pagal planus, o taip negali būti Šalteikių Karaliams! Tačiau kaip bebūtų keista pabaiga man atrodė kaip muilo operoje. Rimtai. Gal ir gerai. Nors kartą.
Šiaip galiu teigti, kad tikėjausi sunkesnio iššūkio šios knygos, skaitoma ji buvo gana lengvai.

Pripažinsiu - šią knygą nebuvo lengva skaityti. Vis "skraidančios" mintys trukdė susikaupti ir suprasti, ką skaitau. Kita vertus, tekstas įtraukė nuo pat pradžių. "Tūla" - tai knyga apie meilę - moteriai ir miestui. Aš...

Pripažinsiu - šią knygą nebuvo lengva skaityti. Vis "skraidančios" mintys trukdė susikaupti ir suprasti, ką skaitau. Kita vertus, tekstas įtraukė nuo pat pradžių. "Tūla" - tai knyga apie meilę - moteriai ir miestui. Aš šią knygą interpretavau tarsi retorinį laišką. Buvo įdomu skaityti apie Vilniaus gatves: vienos išlikusios iki šiol, kitos - jau pakeitusios pavadinimus, taip pat buvo įdomu sužinoti apie jau nebeegzistuojančias kavines, buvusias dar iki manes.
Kaip ir didžioji dalis knygų, taip ir ši - vieniems patiko, kitiems - ne. Šį kartą esu su dauguma - man patiko.