Ian Mcewan - Atpirkimas - skaitydami knygą tikimės laimingos pabaigos. Nesvarbu ar tai būtų pasakojimas apie meilę ar autobiografija. Būtent į tai ir atsižvelgia šios istorijos kūrėjas. Šis romanas įdomus tuo, kad jame...

Ian Mcewan - Atpirkimas - skaitydami knygą tikimės laimingos pabaigos. Nesvarbu ar tai būtų pasakojimas apie meilę ar autobiografija. Būtent į tai ir atsižvelgia šios istorijos kūrėjas. Šis romanas įdomus tuo, kad jame pasakojama apie neteisingai apkaltintą jaunuolį, kuris yra priverstas išvykti kariauti į Prancūziją, nes vyksta II Pasaulinis karas. Kūriniu stengiamasi išpirkti kaltę dėl to, kas nebuvo padaryta, t.y. atsiprašyti ir prašyti atleidimo. Autorė gailisi, kad nenusprendė anksčiau atskleisti tiesą ir pavėlavo, nes nuo jos melagingo pareiškimo nukentėję žmonės jau yra žuvę. Kadangi realiame gyvenime pasakojimas neturėjo laimingos pabaigos, ji yra sukuriama šiame romane.

Henrik Fexeus - Nuostabus protas - tai viena iš šiuo metu populiarios knygų temos - savipagalbos knygos. Vis dėlto, skeptikams nereiktų iš karto nuvertinti "Nuostabaus proto". Knyga gera tuo, kad ją galima skaityti ir pastoviai,...

Henrik Fexeus - Nuostabus protas - tai viena iš šiuo metu populiarios knygų temos - savipagalbos knygos. Vis dėlto, skeptikams nereiktų iš karto nuvertinti "Nuostabaus proto". Knyga gera tuo, kad ją galima skaityti ir pastoviai, ir kartais. Kadangi knygoje yra daug skirsnių, galima skaityti vien dominančias temas, ir vis tiek suprasti apie ką vyksta kalba. Be to, joje gausu patarimų, praktinių užduočių ar testų, todėl galima skaityti ir bandyti vien juos. Aš perskaičiau visą knygą ir nenusivyliau. Autorius nežada stebuklų, kad perskaičius iškart pasikeis gyvenimas. Jis akcentuoja, kad be paties skaitytojo pastangų, nieko nebus pasiekta. Juk į kiekvieną siekį reikia įdėti darbo!

"Tada jį užplūsdavo ypatingas jausmas, tarsi sąmonė būtų atsiskyrusi nuo kūno, ir jis nebegalėdavo atskirti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda pramanas." [41 psl.] Taip Tengo jaučiasi rašydamas savo romaną....

"Tada jį užplūsdavo ypatingas jausmas, tarsi sąmonė būtų atsiskyrusi nuo kūno, ir jis nebegalėdavo atskirti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda pramanas." [41 psl.] Taip Tengo jaučiasi rašydamas savo romaną. Įdomu, gal kartais taip jaučiasi ir pats Haruki Murakami? Nes skaitytojai tikrai taip pasijaučia, kai įsitraukia į jo knygas, jo sukurtus pasaulius.

Trečioji Haruki Murakami trilogijos "1Q84" dalis įneša šiek tiek pokyčių į pasakojimo stilių. Iki jos įvykiai buvo pateikiami Aomamės ir Tengo akimis. Dabar atsiranda trečias požiūris į įvykius - Ušikavos. Ušikava nėra pats maloniausias tipas ir tikrai neužsiima geriausiais darbeliais. Ir šis trečias požiūris daro knygą labai dinamišką.

Aomamė ir Tengo vis artėja vienas prie kito, atrodo, kad jau tuoj tuoj jie susitiks, bet vis prasilenkia. Tačiau jiems ant kulnų mina ir smalsusis, vietoje nenustygstantis Ušikava. Kas ras Amomamę pirmasis? Jos mylimasis Tengo ar Sakigake nusamdytas seklys Ušikava?

Tai buvo tikrai įdomi trilogijos pabaiga. Ir nors permetus akimis turinį buvo galima nuspėti jos baigtį, bet iki pat pabaigos turėjau jaudintis, ar mano pamėgtiems veikėjams pasiseks.

Pabaigai pasidalinsiu citata, kuri mane prajuokino taip, kad juokiausi net balsu, pabandžiusi įsivaizduoti tokį vaizdą (Tengo susitinka su savo leidėju Komacu): "Įprastiniai jo apdarai. Visi kokybiški, skoningi ir gerokai nudėvėti. Jis atrodė suaugęs su tais drabužiais. Tengo nėra regėjęs Komacu, vilkinčio iš pažiūros naujais drabužiais. Gal nusipirkęs naujų Komacu su jais miega ar vartosi ant grindų. Gal keliskart išskalbia ir pavėsyje išdžiovina. O paskui, kai drabužiai pakankamai apsitrina ir pablunka, pasirodo su jais žmonėms. Nutaisęs žmogaus, neva niekada gyvenime nesirūpinančio kažkokiais rūbais, miną." [205 psl.]

Pastaruoju metu labai dažnai žiūriu į dangų. Ypač naktinį. Ir anksčiau jis man patikdavo, viliodavo giedromis naktimis stebėti žvaigždes ir mėnulį. Bet dabar tą darau dėl dar vienos priežasties: stebiu, ar...

Pastaruoju metu labai dažnai žiūriu į dangų. Ypač naktinį. Ir anksčiau jis man patikdavo, viliodavo giedromis naktimis stebėti žvaigždes ir mėnulį. Bet dabar tą darau dėl dar vienos priežasties: stebiu, ar laiko tėkmė nepakito.

"Kabo du mėnuliai. Tai ženklas, kad bėgiai buvo perjungti. Jis leidžia atskirti vieną pasaulį nuo kito." [193 psl.] Ne visi Haruki Murakami trilogijos veikėjai tą pastebi, o tie, kurie pastebi, pernelyg bijo kitų paklausti, ar jie regi tą patį. Kaip galima praleisti tokį svarbų įvykį, kaip antro mėnulio atsiradimas? O gi lygiai taip pat, kaip nepastebėti pakitusios laiko tėkmės ir to, kad gyveni tais pačiais, bet jau kitokiais metais.

Antroje dalyje Aomamė pagaliau daugiau sužino apie pasaulį, į kurį pateko. Atsiskleidžia daugiau paslapčių ir ima aiškėti įvykiai. Bet ar Aomamė ir Tengo kada nors susitiks? Į tai atsakys tik trečioji dalis.

Prisimenu mokyklos laikus. Tada būtum tikrai išjuoktas, jei pasakytum, kad tau patinka Algimantas Čekuolis, jo knygos ar laidos. Ir pati neįsivaizdavau, kaip galima žiūrėti laidą, kurioje ekrane visą laiką rodomas...

Prisimenu mokyklos laikus. Tada būtum tikrai išjuoktas, jei pasakytum, kad tau patinka Algimantas Čekuolis, jo knygos ar laidos. Ir pati neįsivaizdavau, kaip galima žiūrėti laidą, kurioje ekrane visą laiką rodomas vienas vienintelis žmogus ir nėra jokių kalbą iliustruojančių priemonių. Paskui baigiau mokyklą ir pradėjau lankyti universitetą. Ir pasaulis aplink mane ėmė keistis. Gal, tiksliau, aš ėmiau keisti požiūrį į pasaulį aplink mane. Ir vieną kartą man buvo ypač sunku pakilti nuo televizoriaus, kad spėčiau į traukinį, dėl hipnotizuojančios A. Čekuolio kalbos ir išminties. Buvo tikrai įdomu ir nė kiek nenuobodu žiūrėti jo laidą. Todėl į norimų perskaityti knygų sąrašą įtraukiau ir šio šviesaus žmogaus knygas.

Net nežinau kaip, bet namų bibliotekoje kažkada atsirado Algimanto Čekuolio knyga "Vyriški žaidimai" (net su autoriaus parašu ir dedikacija mano tėvams). Todėl ją ir ėmiausi skaityti. Ir tikrai žavėjausi rašymo stiliumi bei pasakojamomis istorijomis. Žinau, kad autorius pats yra daug keliavęs, turi ilgametę patirtį. Bet nejučia vis tiek susimąstydavau: kiek viso to yra tikra ir kiek autoriaus fantazija: pramanyta, prikurta, pagražinta? Todėl norėčiau paskaityti dar ir Algimanto Čekuolio biografiją (pradžiai, kad ir Vikipedijoje).

Knygoje esantys apsakymai ir apysaka parašyti per daugiau nei 40 metų. Todėl daug kur galima jausti sovietinių laikų atmosferą. Gimiau laisvoje Lietuvoje, bet pakankamai girdėjau apie sovietmetį. Buvo įdomu paskaityti ne sausus faktus, o realius žmogaus pojūčius, kaip niekada negali būti tikras kuo pasitikėti, o kuo ne, ir niekur nesi visiškai saugus. Arba paklūsti taisyklėms, arba jas laužai, rizikuodamas tapti nusikaltėliu. Algimanto Čekuolio aprašytus žurnalisto potyrius Portugalijoje skaičiau tuo metu, kai buvo pats neramumų įkarštis Ukrainoje. Todėl šis apsakymas pasirodė ypač aktualus. Puikiai įsivaizdavau, kaip turėtų jaustis į riaušes patekęs atsitiktinis žmogus, nesuprantantis, nei kas su kuo kovoja, nei kuri pusė yra geroji, nei dėl ko visa tai vyksta.

"Septynių metrų gelmėje yra ryklys. Vadinasi jį reikia nudurti. Nes jeigu nenersi prie jo dabar, jei baimingai vilkinsi, jis seks luotą į krantą, kartu su tavimi važiuos gaziuku į Havaną, skris namo lėktuvu, apsigyvens su tavimi Vilniuje; silpnybės ir dvejonių valandą priešaušriais vis iškils juoda jo nugara. Kaip neparašytas romanas, sulaužyta priesaika. Kaip moters klyksmas naktį po langais, jeigu patingėjai pasiimti lazdą ir išeiti į gatvę." [20 psl.] Nužudyti ryklį, išmokti danų kalbą per tris mėnesius, skristi pasitikėjimo nekeliančiu lėktuvu, šiaurėje atlinkti geologinius tyrimus, plaukioti jūromis... Tai vis vyriški žaidimai. Jiems reikia drąsos, užsispyrimo, kantrybės, ryžto. Visa tai radau Algimanto Čekuolio knygoje "Vyriški žaidimai". Manau, kad tai nebus paskutinė mano perskaityta šio žurnalisto knyga.

Knyga patiko, tikrai puikiai sukurpta. Tik šiek tiek maišė tas, kad buvau matęs filmą jau, ir maždaug atsiminiau kaip veiksmas vystysis, nebuvo tiek daug intrigos. Na bet kokiu atveju, knyga yra netoli šedevro lygio, prikaustanti...

Knyga patiko, tikrai puikiai sukurpta. Tik šiek tiek maišė tas, kad buvau matęs filmą jau, ir maždaug atsiminiau kaip veiksmas vystysis, nebuvo tiek daug intrigos. Na bet kokiu atveju, knyga yra netoli šedevro lygio, prikaustanti skaitytojo dėmesį. Apie ką ji, turbūt daugelis ir taip žinote. Tai istorija apie kalinį ir jo prižiūrėtoją, apie jų santykius, apie neįprastus dalykus, kurie dėjosi kalėjime tą 1932 metų rudeny. Ši knyga - mano pirmoji pažintis su S. Kingu, bet, manau, ne paskutinė :) Vertinčiau 8.5/10

Įdomus, intriguojantis pavadinimas dar nereiškia, jog kūrinys bus toks pat įspūdingas. Galima sakyti, jog šį kartą pasimoviau ir aš, kadangi paėmęs Williamo Bouroughso knygą tikėjausi kur kas daugiau.

Tik vėliau...

Įdomus, intriguojantis pavadinimas dar nereiškia, jog kūrinys bus toks pat įspūdingas. Galima sakyti, jog šį kartą pasimoviau ir aš, kadangi paėmęs Williamo Bouroughso knygą tikėjausi kur kas daugiau.

Tik vėliau pasidomėjęs sužinjau, kad tai viso labo pirmoji autoriaus knyga - ir bene pati prasčiausia. Buvusio narkomano paskojimas apie tai, kaip pats vartojo, kaip stumdė "kaifą", kaip pasiekė dugną ir t.t.

Kažkur girdėta, kažkur matyta... Tai knyga, kuri tikrai neišliks ilgam atmintyje. Jokių įspūdingų akimirkų, jokio įdomesnio veiksmo. Kažkoks narkomano žodynėlis.

Nors ir pati tema sunki. Kas gi gali būti įdomaus "narkašo" gyvenime? Jei turėsime omenyje tikrai ant adatos atsisėdusį žmogų, o ne kažkokią fantaziją. Iš šitos temos sunku daug išspausti, ypač rašant remiantis asmenine patirtimi.

Deja, bet šios knygos skaityti nepatarčiau. Negaiškite brangaus laiko

katedros papėdėje dūžtantys likimai


Išnarpliojau asmeninį detektyvą - gerai žinoma daina Esmeralda yra gana laisva istorijos interpretacija - vargšas Esmeraldą įsimylėjęs žmogelis nebuvo dvigubas nelaimėlis - ir...

katedros papėdėje dūžtantys likimai


Išnarpliojau asmeninį detektyvą - gerai žinoma daina Esmeralda yra gana laisva istorijos interpretacija - vargšas Esmeraldą įsimylėjęs žmogelis nebuvo dvigubas nelaimėlis - ir kuprotas ir dar kunigas, ta daina stebuklingai tiesiog du žmones sudėjo į vieną, gal ir visai protingai, tiesa, padarė. Taigi taip, grįžau prie senos geros klasikos. Pirmoji pažintis su Viktoru Hugo buvo tikra atgaiva po paskutinių kelių modernizmo kūrinių, bet ne tokia, kad "Paryžiaus katedra" galėtų pasidabinti mieliausiomis etiketėmis. Taigi vėl mano nuomonė apie knygą gana dviprasmiška - ir patiko, ir nepatiko.


Romanas sukasi apie dalyką, kuris man asmeniškai yra labai įdomus - lemtį. Būtent apie šį žodį parašyta ši knyga, netgi paties autoriaus žodžiais, ir iš tikrųjų jis nė kiek nedvejodamas rėžia šiurpią kaip reikalas istoriją, kurios bent jau keletą detalių yra girdėjęs turbūt bene kiekvienas, net ir nelabai su literatūra susidūręs. Istorija sukasi apie dieviško grožio merginą Esmeraldą ir aplink ją nesisukiojančius vyrus. O šie visi ne iš kelmo spirti: kuprotas, vienaakis, kurčias Kvazimodas, globojamas kunigo Klodo, tas aklai susidomėjęs alchemija, pamažu besikraustantis iš proto, dar yra vienintelis iš visų, kuriam pasisekė laimė laimėti Esmeraldos širdį, pasipūtęs, lengvabūdis gražuolis kapitonas Febas ir nuskurdęs menininkas Esmeraldos vyras Grenguaras, už kurio ši išteka, kad išgelbėtų tam gyvybę. Žodžiu su veikėjų paveikslais pasistengta, gal net persistengta - man jie visi liko labai tolimi, rodos, iš visai kito pasaulio, žinoma, jie ir yra iš kitokio pasaulio, bet šitie labiau panašūs ne į žmones, o šiurpius pasityčiojimus iš jų, karikatūras.


"Paryžiaus katedra - iš tikrųjų labai makabriška istorija be laimingos pabaigos. Istorija apie lemtį, nepaliaujamai sekamą kančios ir mirties. Istorija, kurioje kaip gerame klasikiniame romane, visi su visais susiję, gaila tik, kad tie ryšiai dažnai labai akivaizdūs. Iš tiesų, man pritrūko šiek tiek paslapties. Nors gal ir gerai, kad neprisijaukinau veikėjų, bent jau visa ši niūri, šiurpi istorija liko atokiau nuo manęs. O galbūt tam padėjo visas tas lyg ir koks tragikomedijos žanras - žmogiškos aistros atskleidžiamos labai puikiai, tik kad perspaudžiamos ne prasčiau negu Austen romanuose, visas skirtumas tik nuotaikoje ir laikmetyje. Kai kurios scenos kaip iš nevykusios, nerealios situacijų komedijos, kreivo animacinio filmuko, lyg žiūrėtum į viską per kažkokį suskilusį, iškreiptą langą.


"Jau keleri metai, kai jis - katedros varpininkas per malonę savo įtėvio Klodo Frolo, kuris pasidarė Žoza arkidiakonu per malonę savo siuzereno mesiro Lui de Bomono, kuris pasidarė Paryžiaus vyskupu nuo 1472 metų, kai mirė Giljomas Šartje, per malonę savo globėjo Olivje le Deno kuris iš Dievo malonės buvo karaliaus Liudviko XI barzdaskučiu."


"Kaip kokie graikai, kurie turi tiek dievų, kiek šaltinių, ir kaip persai, kurie turi tiek dievų, kiek mato žvaigždžių, taip ir prancūzai dabar turi tiek karalių, kiek mato kartuvių!"


Kas man patiko knygoje - tai, kaip klaikiai gerai Hugo atskleidžia viduramžius, vėlyvųjų viduramžių Paryžių, viską griaunančią feodalizmo galią, šmaikščiai pabrėžia tų laikų ydas. Čia, kaip visuomet, turiu pasipiktinti ir knygos aprašymu - "vaizduojamas romantiškas, spalvingas, dramatiškų įvykių kupinas<...> Paryžiaus gyvenimas". Dramatiškas - tikrai, spalvingas - labiau paskendęs tamsoje, tiek žmonių protų, tiek įprastoje, na nebent gyventojų sluoksnių įvairovė čia spalvinga, bet jau per kur jis jiems romantiškas, tai nors užmušk nesuprantu. Jis ten purvinas, barbariškas, negailestingas, kur bepasisuksi kartuvės, gėdos stulpai, smurtas, patyčios ir chaosas. Kiek viduramžiai apskritai gali būti romantiški, čia to nėra nė kruopelytės ir kas jau kas, bet šitoje knygoje ta tamsa yra tikras Viktoro Hugo arkliukas, ne veltui jis pasirinko tokią aplinką savo šiurpiam pasakojimui, jam nebūtų tikusi joks kitas pasaulio kampelis, joks kitas laikmetis. Man labai patiko istorinė romano pusė, tas intarpas su karaliumi, kuris pradėjo vienyti Prancūziją ir padėjo pagrindus absoliutizmui formuotis, nors ir nelabai vietoje, buvo keistai įdomus. Hiperbolizuotos Paryžiaus visuomenės, teisėtvarkos ydos. O kas svarbiausia, jis sugebėjo likti kažkaip stebuklingai nešališkas - pasakotojas nieko nesmerkia, tiesiog nuodugniai pasakoja, kas neva nutiko ir kaip Paryžius gyveno prieš puse tūkstantmečio.


Mane labai nustebino įspūdis, kurį sudaro visos nuogirdos apie šį romaną - apie baisiuosius pastatų ir Paryžiaus aprašymus. Taip, Paryžiaus aprašymas nuobodokas, bet negalima nuneigti, kad pasakoja jis labai vaizdingai, gražiai ir įdomiai, įsivaizduoju, kad prancūzams, kurie žino, kas ten per pastatai minimi, turėtų būti labai įdomu tokį aprašymą paskaitinėti ar netgi tiems, kuriems nusišypsojo laimė pasižiūrėti į Paryžių iš viršaus. Dėl šito, tegu - nėra labai įdomu. Bet visi pamiršta paminėti, kad tie aprašymai nėra vien tik fonui nupasakoti, jais rašytojas pasakoja dar vieną istoriją - Paryžiaus, architektūros istoriją, pastatai čia irgi tampa veikėjais ir juos reikia parašyti, tai neatskiriama šio pasakojimo dalis.


"Knyga nužudys pastatą."


"Kažkoks statistikas yra apskaičiavęs, kad, sudėjus vieną ant kito visus tomus, išėjusius iš spaudos nuo Gutenbergo laikų, būtų galima užpildyti tarpą nuo Žemės iki Mėnulio."


"Architektūros laikais mintis tapdavo kalnu ir galingai užvaldydavo tam tikrą šimtmetį ir tam tikrą vietą. Dabar ji pavirto paukščių buriu, ji nuplasnoja į visas puses ir iš karto užima visą erdvę ir visus nuostolius. Nuo ilgaamžiškumo ji pereina į nemirtingumą. Galima sugriauti masę, bet kaip išnaikinti tai, kas yra visur?"


O greta visų šių aprašymų rašytojas pateikia ir gana įdomią savo filosofiją. Pateikia žmonijos istoriją minties raiškos pokyčių šviesoje, labai gražiai apdainuoja knygą, jos svarbą. Teigia, kad žmogus mintį tūkstantmečius reiškė pastatais, architektūra, kad ji leido išsilaisvinti, skatino nuo teokratijos pereiti prie demokratijos, ir kad visa tai labai pakeitė spausdintos knygos atsiradimas, kuri mintį pakėlė aukščiau visko, kuri leido jai pasklisti ir tapti nemirtinga. O ir viskas išdėstyta labai įdomiai.


Galiausiai prisikasiau ir iki rašymo stiliaus. Šis irgi įdomus, žinoma, daugeliu atžvilgiu nėra baisiai originalus, daugelis to laikmečio rašytojų pasitelkė tą visažinio pasakotojo, dėliojančio dėlionę viziją. Bet man paliko įspūdį, kaip Viktoras Hugo žongliruoja kadrais. Iš tiesų, viskas pasakojama kadrais, dažnai ta pati scena pasakojama iš įvairių rakursų. Lyg žiūrėtum kokią kino juostą ar net labiau spektaklį, kur yra viena didelė scena, kuri yra pristabdyta ir iš pradžių pritraukiami vieni veikėjai, vėliau sustabdomas tas kadras ir paleidžiamas kitas, pasakojantis, tą patį kitu kampu. Taip ir vyksta pasakojimas - pritraukiam, pristabdom, atitraukiam, pasukam galvas, šitą paliekam, grįžtam ir vėl iš pradžių. Suteikė dinamiškumo. Kita ypatybė turi dvi puses - iš vienos - įdomu, iš kitos - šiandien jau kiek trukdo. Rašytojas pasakoja viską iš savo laikotarpio perspektyvos - XIX amžiaus, dažnai sulygina aprašomą laikmetį su šiandiena, ir tai, žinoma suteikia įdomios perspektyvos, bet bėda ta, kad skaitytojo šiandiena gerokai nutolusi nuo rašytojo šiandienos, todėl knyga tampa dvigubai tolimesnė, rašytojas sukuria atstumą tarp istorijos ir savo laikų, o mums reikia dar atsitraukti ir tai kartais vargina.


Grįžtant prie vieno pagrindinių šios knygos veikėjų - Paryžiaus, norėčiau jį palyginti su kitais man iš knygų pažįstamais paryžiais. Artimiausias šitam - kvepalų Paryžius, irgi purvinas, tamsus, žemų aistrų kupinas, Viktoro Hugo šiandienos Paryžius tėvo Gorijo istorijos fone jau visai kitoks - rafinuotas, blizgantis, tuomet žinoma yra tarpinė stotelė - remarkiškas tarpukario Paryžius, tas jau beveik pažįstamas, bet vėl kažkoks nusmurgęs ir nedraugiškas, o galiausiai šiandieninis, bet istorinis DaVinčio kode ir mažosios anglės Paryžius - tas tai jau tikrai romantiškas, spalvingas ir turbūt netgi truputį dramatiškas. Aš norėčiau daugiau to romantiškojo Paryžiaus, nors ir apie kitus paskaityti smagu.


Taigi kaip jau tapo įprasta, turiu dvigubą nuomonę apie šį romaną - istorija ne prie širdies, bet susižavėjau rašytoju ir tikiuosi kur nors atkapstyti džiaugsmingesnių jo kūrinių. Man ši knyga įstrigs ne dėl istorijos, man atrodo, kad ne istorijos romantizavimo ir pats rašytojas siekė, o kaip revoliucinis pareiškimas, kad visos tos viduramžiškos tamsos ir chaoso reikia atsisakyti, o visa ta makabriška istorija buvo tik to įrodymas.

Oficiali dalis: Telefonuose buvo visas jų gyvenimas... Niujorkas, Kenedžio oro uostas. Sausakimšoje laukiamojoje salėje susiduria vyras ir moteris. Po nedidelio ginčo kiekvienas pasuka savo keliu. Madlena ir Džonatanas niekada...

Oficiali dalis: Telefonuose buvo visas jų gyvenimas... Niujorkas, Kenedžio oro uostas. Sausakimšoje laukiamojoje salėje susiduria vyras ir moteris. Po nedidelio ginčo kiekvienas pasuka savo keliu. Madlena ir Džonatanas niekada anksčiau nebuvo susitikę ir niekada daugiau neturėjo pasimatyti. Tačiau rinkdami ant žemės išsibarsčiusius daiktus jie netyčia susikeičia telefonais. Kai pastebi nesusipratimą, juos jau skiria 10 000 kilometrų: ji dirba floriste Paryžiuje, o jis turi restoraną San Franciske. Vedami smalsumo jie ištyrinėja vienas kito telefoną. Abu pasielgia netaktiškai, bet atskleidžia netikėtą, sukrečiantį dalyką: jų gyvenimus sieja paslaptis, kurią jie manė visiems laikams palaidoję...


Mano jausmai:
Ko gero, reiktų pasakyti, kad knyga įtraukė nuo pat pradžių... Taip, įtraukė...


Bet vietomis, kol knyga visai užvaldė, norėjosi pasikabinėti dėl veikėjų smalsumo, dėl veikėjų charakterio... na, buvo šiek tiek to jausmo, kad kažkas lyg ne visai limpa, ne visai tinka ar ne vietoje tai paminėta, bet... visada tokį dalyką padeda išspręsti skaitymas toliau ir laukimas...


Daug paslapčių, daug intrigų, daug praeities šešėlių, kurie susijungė, susipynė, persivertė, susipainiojo, įvėlė... buvo viskas nenuspėjama. Kitaip tariant, įtempto siužeto knyga, bet kitokia, nei rašo tarkim Peter James. Peter James knygos šaltokos, logiškos, racionalios ir nepasiginčysi, viskas sudėliota taip, kad uodas nosies neįkištų... o čia daug tokio paglostymo, pakalbėjimo apie gyvenimo tiesas, apie santykius, apie jausmus... lyg ir trileris, bet nepamirštama žmogiška jausmų prigimtis...


Patiko, kad kiekvieno skyriuko pradžioje yra citata iš kokios nors rašytojo skaitytos knygos... dėl tokios, atrodo, smulkmenos, iš karto pajutau simpatiją šiam rašytojui... Mane matyt žavi, kai kokio nors rašytojo knygoje gali rasti užuominų apie kitus rašytojus, knygas... toks jausmas apima tada, kad žmogus tikrai myli raštą, myli skaitymą, vertina žodžio grožį, sugeba mėgautis tuo gyvenimu, kurias parodo knygos... tiesiog turi spalvingą sielą, jei pasisemia iš kitų autorių sau naudos... ir tą skaitymo patirtį sugeba suderinti su savo kūryba... vadinasi, ne tuščias žmogus, vadinasi, turi, ką pasakyti savo skaitytojams... nesvarbu, kad jis pasakoja įtempto siužeto istoriją...


Negaliu sakyti, kad rašytojas visada išlaikė sveiką logiką. Vienoje vietoje tai tikrai paslydo, suteikdamas veikėjui Žonatanui įžvalgumą... niekas kitas nepastebėjo, o jis tai tikrai pastebėjo būdamas virėjas... Na, gal pasitaiko, jei prie turimos informacijos prasėdėtum kiaurą naktį... bet kad šitaip... šautų tokia mintis iš atminties... kai nėra informacijos prieš akis... kažkaip... ne, neįtikino... Būta ir heroizmo... 


Meilės jausmas... aišku, kaip be meilės? Niekas be jos neegzistuoja.. gražiai viskas parodyta... vis dėlto prancūzai išmano meilės žaidimus... kad jie ir spalvą turėtų, ir atrodytų negašliai, kad nebūtų sugadintas vaizdas... man taip tiko...


Sunku, ką daugiau ir pasakyti. Bijau leistis į smulkmenas, nes reiktų papasakoti siužetą, bet... juk sugadinčiau visą skaitymo malonumą. Todėl galiu tik pasakyti... taip, verta paskaityti... Rašytojas tikrai moka pasakoti... įtraukiančiai pasakoti... nepamirštant svarbiausio - jausmų, emocijų, savijautos...

Geriausia frazė: "Patys gražiausi metai yra tie, kurių dar negyvenome."

Šioje knygoje nebuvo veikėjo, už kurį galėjau "sirgti". Na nebent tarnaitę, kuri ir papasakojo savo ponų gyvenimo istoriją.

O istorija apima net kelias kartas. Ernšo šeimos tėvas parsiveda mažą neaiškios kilmės tamsų...

Šioje knygoje nebuvo veikėjo, už kurį galėjau "sirgti". Na nebent tarnaitę, kuri ir papasakojo savo ponų gyvenimo istoriją.

O istorija apima net kelias kartas. Ernšo šeimos tėvas parsiveda mažą neaiškios kilmės tamsų berniuką ir augina jį kaip savo sūnų. Nekenčiamas įbrolio, bet dievinamas sesers Ketrinos, mirus tėvui, jaunasis Hitklifas tampa tarnu savo namuose. O jo įseserė, mylima moteris, Ketrina išteka už turtingo kaimynų jaunuolio. Kuriam laikui Hitklifas dingsta, tačiau pargrįžta turtingas ir pasiryžęs nebepalikti mylimosios vienos, o savo skriaudėjams atlyginti su kaupu.

"Su kaupu" reiškia, kad ir priešų vaikams tenka atsakyti už savo tėvų gyvenimą. Meilė tarp Hitklifo ir Ketrinos yra tokia stipri ir gaivališka, kad kartu liepsnose skęsta ir kenčia ir aplinkiniai žmonės. Pyktis, keršto troškimas, neapykanta, pasipūtimas, manipuliavimas - veikėjai tiesiog persisunkę šiais jausmais.

Nors veikėjų gerumo prošvaistės retas dalykas, visi alsuoja pykčiu ir neapykanta, tačiau palikti knygos ramybėje man nepavyko. Pradėjus skaityti nejučia įsisuki į veikėjų gyvenimo sūkurį ir bandai juos suprasti. Galų gale įdomu, kokie gi bus tos neapykantos ir keršto plano vaisiai.