Niūrus apokaliptinis romanas. Itin įdomus pasaulis, kuriame nyksta įprastos taisyklės: akmuo tampa lyg guminis, žmonės konvertuojami į fantastines būtybes. Nors kuriama erdvė įdomi ir savita, tačiau tai ir buvo įdomiausia...

Niūrus apokaliptinis romanas. Itin įdomus pasaulis, kuriame nyksta įprastos taisyklės: akmuo tampa lyg guminis, žmonės konvertuojami į fantastines būtybes. Nors kuriama erdvė įdomi ir savita, tačiau tai ir buvo įdomiausia dalis, nes apskritai naratyvas pasirodė vidutiniškas. Taip pat trūko aiškio idėjos, nors, kita vertus, kūrinys postmodernistinis, todėl vertybių sistemos aiškumas dingsta. O gal aš tiesiog nesupratau iki galo. Nors manau, kad būtent kultūros svarba yra itin svari šiame tekste, be kurios žmogus nužmogėja, bet tuo pat metu ir jos bijo (rašytojas kokone, kur balades baladoja, ir gąsdina aplinkinius - puskates). Apskritai, skaitydama šį romaną nesąmoningai jį lyginau su Šerelytės "Mėlynbarzdžio vaikais", kuris, manau, yra daug stipresnis ir įtaigesnis.

"Kostiumų drama" - itin vidutiniškas romanas. Tema, manau, aktuali - jaunos emigrantės potyriai, idealizmo siekis ir gana bohemiškas gyvenimo būdas. Nors temos gana įdomios, o ir gerų atsiliepimų girdėjau apie autorę, bet...

"Kostiumų drama" - itin vidutiniškas romanas. Tema, manau, aktuali - jaunos emigrantės potyriai, idealizmo siekis ir gana bohemiškas gyvenimo būdas. Nors temos gana įdomios, o ir gerų atsiliepimų girdėjau apie autorę, bet knygą skaičiau pasyviai, per daug neviliojo. Rašymo stilius taip pat nesužavėjo - paprastas, neįmantrus, bandyta perteikti gyvenimą kaip filmą, bet nelabai gavosi (manau, autorė galėjo paieškoti geresnių būdų [kalba, struktūra], kad perteiktų filmo įspūdį, o ne tik parašytų, kad tai lyg iš kokio siaubo filmo). Pagelbėjo tai, jog naratorius yra jauna mergina, todėl ir buitiškas pasakojimo būdas, daugiasluoksniškumo trūkumas, charakterizuoja pačia pagrindinę veikėją: jauna naivi idealistė, norinti prisidėti prie pasaulio pakeitimo, ir tokiu būdu leidžia susitapatinti su skaitytoju. Vis dėlto negaliu sakyti, kad romanas kažkuo itin nepatiko, nors ir neturi nieko įsimenančio. Tai tiesiog paprastas savaitgalio skaitinys ir pažintis su jauna Lietuvos rašytoja.

Mane labai domina sovietinių laikų gyvenimas, daug knygų perskaičiau šia tema, ir vis dar stebina kaip žmonės sugebėjo išlikti žmonėmis per tuos penkiasdešimt metų.. Šioje knygoje man labiausiai įstrigo Vilniaus vadovo...

Mane labai domina sovietinių laikų gyvenimas, daug knygų perskaičiau šia tema, ir vis dar stebina kaip žmonės sugebėjo išlikti žmonėmis per tuos penkiasdešimt metų.. Šioje knygoje man labiausiai įstrigo Vilniaus vadovo paveikslas, žmogus pavaizduotas kaip inteligentiškas ir protingas, labai atsidavęs ir padaręs daug gero Vilniui, tačiau daugelyje situacijų jaučiamas tas sovietinis mentalitetas, tie išgėrinėjimai, savotiški metodai tvarkant reikalus ar siekiant tikslų. Aišku, kadangi tais laikais nebuvo nepriklausomos Lietuvos tai gal kitaip buvo ir neįmanoma. Įdomu pamatyt tą gyvenimą, pažinti svarbius veikėjus iš arčiau, ačiū autorei, bet gaila kad viskas pateikta tik iš teigiamos pusės, kaip gerai padaryta, kaip gražu, kaip Vilniuj puiku.