Skaityti šią knygą buvo tikras malonumas. Nors, prisipažinsiu, biografijų per daug nemėgstu, nes dažniausiai neapsieinama be idealizavimo, bet su šia knyga problemų dėl to neturėjau. Tikriausiai dėl to "kaltas"...

Skaityti šią knygą buvo tikras malonumas. Nors, prisipažinsiu, biografijų per daug nemėgstu, nes dažniausiai neapsieinama be idealizavimo, bet su šia knyga problemų dėl to neturėjau. Tikriausiai dėl to "kaltas" žurnalistinis stilius ir pasirinktas gana neilgas (ir ne paties gražiausio Marijos Magdalenos - Marlenos) gyvenimo tarpsnis.

Čia ji vis dar žvaigždė, vis dar ta pati Nepakartojamoji Marlena - talentinga, užsispyrusi ir įsakmi diva. Vis tik ji jau nebe ta jaunutė gundanti diva - ji jau senelė. Ji vis dar įsivaizduoja esanti jauna, vis dar randa už save jaunesnių gerbėjų, bet nesunku suprasti, kad M. D. šlovės dienos eina į pabaigą.

Lenkų autorė A. Kuzniak iš naujos archyvinės medžiagos bando atkurti keletą jos paskutinių aktyvaus darbo metų. Iš tiesų smagu tai, kad ji pati nedaro kažkokių svarbių išvadų, nėra didelių išvedžiojimų, o leidžia skaitytojams patiems susidaryti nuomonę iš atrinktos medžiagos. Užrašų knygelės, susirašinėjimo, dienoraščių, amžininkų atsiminimų informacija pateikiama tarsi dėlionė, iš kurios aiškėja Marlene Dietrich charakteris, perfekcionizmas, atsidavimas disciplinai (kas, tiesa, keistai dera su jos itin dažnu išgėrinėjimu).

Knygos skaitymas neprailgsta: man užteko vieno laisvo vakaro ir trijų valandų kelionės namo, kad perskaityčiau didžiąją dalį šios knygos :) Jei reikėtų išskirti svarbiausią temą, kuri jungia visą pasakojimą, tai būtų M. D. santykiai su vokiečiais, savo Tėvyne.

Priminsiu, kad ji aktyviai smerkė nacizmą, priėmė JAV pilietybę ir, karams vykstant, aktyviai palaikė tuometinės Vokietijos priešus (aktyviai koncertavo sąjungininkų kariams), dažnai pasisakydavo prieš Vokietijos politiką, tad laikyta išdavike. Nors vaizduojamu laikotarpiu karas jau pasibaigęs, daugybė vokiečių ją vis dar niekina (beje, A. Kuzniak užsimena, kad dar dabar yra tokių). Vaizduojama, kaip ji su tuo tvarkosi. Antra vertus, yra daugybė žmonių, kurie jai dėkingi ir ją kone garbina dėl drąsos pasmerkti savo šalį vardan teisingumo.

Žodžiu, daug emocijų, daug įdomių detalių, nemažai užkabintų aktualių to meto žmonėms temų. Apibendrinant, aprašoma asmenybė išskirtinė (ir tikrai ne visada ją lengva mėgti), įprasto žvaigždės garbinimo daug nėra, rašytojos stilius man labai artimas ir - ačiū dievui - beveik nesivelta į jos meilužių aptarinėjimus.

Įtraukianti knyga. Patiko dėmesys detalėms ir kinematografiškumas, kai interjerai ir scenos su veikėjais išnyra prieš tavo akis; istorinė romano terpė, parodanti, kaip pasauliniai karai paveikė žmones, visuomenę, tradicijas;...

Įtraukianti knyga. Patiko dėmesys detalėms ir kinematografiškumas, kai interjerai ir scenos su veikėjais išnyra prieš tavo akis; istorinė romano terpė, parodanti, kaip pasauliniai karai paveikė žmones, visuomenę, tradicijas; taip pat labai tiko pasirinkta retrospektyvinė pasakojimo maniera, kai į įvykius žvelgiama per laiko prizmę.

Kartais galvoju, kad atostogos yra pats tinkamiausias laikas, skirtas nebaigtoms knygoms perskaityti. Viena iš pastarųjų ir buvo "Rugiuose prie bedugnės". Nebaigta skaityti ne dėl to, kad ji bloga, neįdomi ar kažkokia kitokia....

Kartais galvoju, kad atostogos yra pats tinkamiausias laikas, skirtas nebaigtoms knygoms perskaityti. Viena iš pastarųjų ir buvo "Rugiuose prie bedugnės". Nebaigta skaityti ne dėl to, kad ji bloga, neįdomi ar kažkokia kitokia. Ją aš taupiau skaitydama ir pagriebdavau skaityti tuomet, kai kažko būdavo slogu, liūdna ar tiesiog mintimis nuklysdavau į savo paauglystę. Pamenu, kad dar mokykloje teko skaityti šio kūrinio ištrauką, kad mano vyresnės pusseserės ją skaitydavo iki išnaktų pas senelius kaime vasaros naktimis, kai aš tuo tarpu sapnuodavau devintą sapną. Tačiau dažnai mintimis norėdavau grįžti prie jos ir būtinai perskaityti nuo pradžios iki galo. O tuo labiau, kad daug žymių Lietuvos muzikantų, pradedant M. Mikutavičiumi ir baigiant A. Mamontovu, šią knygą įvardija kaip viena iš geriausių savo perskaitytų knygų. Nežinau, kaip būčiau sureagavusi, jei ją skaityčiau būdama paauglė, tačiau skaitant dabar, ji kartkartėm netgi priminė mane pačią. Ir man pačiai teko maištauti prieš suaugusiuosius bei mokytojus, atvirai išsakyti savo nuomonę tam tikru klausimu, nemėgau to, ką liepė daryti suaugusieji. Todėl skaitydama vietomis net gardžiai juokiausi iš pagrindinio veikėjo ir jį tapatinau su savimi. Ši knyga man artima tuo, kuo aš buvau paauglystėje ir privertė prisiminti tai, ką seniai jau buvau pamiršusi. Kitaip ir negalėčiau šios knygos pavadinti kaip odė maištui prieš suaugusius. Galbūt kiekvienas, kurią jis skaitė ar dar skaitys, manau, kad tikrai atpažins save ar bent prisimins tai, ko labiausiai nemėgo būdamas paauglys. Atrodo, kad lyg skubi žengti į suaugusiųjų pasaulį, o tuo tarpu kažkas tave dar laiko ir nenori paleisti iš vaikystės. Todėl matyt ir yra sakoma: "Nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad yra pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą".