Šiuo metu į rankas griebiu viską, kas susiję su naujomis (ar palyginti naujomis) žurnalistikos formomis, tad šis "thinking paper" apie auditorijos įtraukimą į žurnalistinių produktų kūrimą taip pat patraukė mano akį....

Šiuo metu į rankas griebiu viską, kas susiję su naujomis (ar palyginti naujomis) žurnalistikos formomis, tad šis "thinking paper" apie auditorijos įtraukimą į žurnalistinių produktų kūrimą taip pat patraukė mano akį.

Čia iš esmės viskas sukasi apie bendradarbiavimą tarp profesionalių žurnalistų ir auditorijos, siekiant geriau atskleisti/įdomiau papasakoti/brandžiau pažvelgti į aktualias istorijas.

Tekste tikinama, kad žiniasklaida įžengia į transformacijos laikotarpį ir kad ateityje ji neišvengiamai įgaus naujų, netikėtų formų. Nuolat pabrėžiama, kad tradicinės redakcijos susidurs su nemažais sunkumais ir privalės keisti savo verslo modelius.

Profesionalų atrinktų ir nugludintų naujienų centralizuotas skleidimas "iš aukšto" esą jau atgyveno ir dabar įeinama į decentralizuotų informacinių gijų ir mazgų fazę. Kitaip tariant, išplitęs internetas, panaikinęs geografinį aspektą ir sumažinęs informacijos sklaidos sąnaudas, įtvirtino kitokį informavimo modelį. Dabar bet kas gali informuoti, o vartotojai įgauna laisvę rinktis vartoti tokią informaciją, kokia jiems įdomi, ir ignoruoti visa kita. Taip pat yra svarbu tai, kad kiekvienas gali prisidėti tiek prie profesionalių žurnalistų, tiek prie kitų mėgėjų informacinių produktų kūrimo.

"Paskelbta istorija tampa ne galutiniu produktu, o yra tik pradinis atsispyrimo taškas. Jos esmė - sukelti diskusiją". Kitas iš didelių pokyčių - profesionalaus informacijos skleidimo restruktūrizavimas: tikinama, kad po truputį naujienų kūrimas nuo smulkmeniško informacijos rinkimo, tikrinimo, sudėliojimo ir redagavimo pereina prie atvirkštinės tvarkos "pirma publikuok - paskui redaguok".

Nors tai suteikia lankstumo ir, padedant virtualiai bendruomenei (kritika, faktų tikrinimu, papildoma informacija, naujais požiūriais), iš tiesų gali gimti geresnė istorija, vis tik, manau, iki tol didžioji dalis gaunamos "pagalbos" pasirodys besanti šlamštas (juk matome komentarus po portalų straipsniais - kiek naudos jie neša).

Be to, matau ir kitą silpną vietą - daug žmonių (ypač tų, kurie potencialiai būtų vertingiausi) taip lengvai nepritrauksi ir neišlaikysi gerinant paskelbtą istoriją iki jos optimalaus varianto.

Mano nuomone, nors šio "thinking paper" idėjos skamba gražiai, jų įgyvendinimui nematau rimto pagrindimo. Žinoma, puiku, kad internete gali gauti grįžtamąjį ryšį, vis tik geriausiu atveju (bent kol kas) profesionalų ir mėgėjų žurnalistų bendradarbiavimas suveiktų TIK TAM TIKROMS istorijoms. Galiausiai nepamirškime, kad toks darbo modelis itin imlus laikui. Kažkaip abejoju, kad ir taip darbu užsivertę bei su laiku nuolat lenktyniaujantys žurnalistai sutiktų į kiekvieną didesnį savo darbą įtraukinėti virtualius pagalbininkus. Jei kas nors Lietuvoje bandytų imtis tokios iniciatyvos, tai veikiausiai greitai žlugtų (nors norėčiau būti neteisi).

Kitas aspektas - neatmetu galimybės, kad atsirastų nemažai pokštininkų ir piktavalių, kurie tiesiog pasiųstų žurnalistus vaikytis vėjo laukuose. Būtų įdomu pamatyti, kaip tai veiktų Lietuvoje, bet, matyt, tam reikėtų pakankamai brandžios visuomenės. Deja, nemanau, kad jau tokiais tapome.

Į argumentą, kad "juk internetas globalus ir kam apsiriboti Lietuva?", atsakysiu, kad komunikacija anglų kalba didžiajai daliai vyresnių žmonių būtų problema, tada pasišovęs tokį žurnalistinį modelį išbandyti žurnalistas netektų vertingos potencialios auditorijos dalies. Aišku, tada būtų galima kurti dvi platformas, bet tai vėlgi reiškia išaugusias laiko sąnaudas. Įdomu, bet tik tiek...

Aišku, gali būti įvestos įvairios vartotojų reputacijos sistemos, kitų proceso dalyvių reitingavimas, pasitikėjimo rodikliai ir visa kita, bet čia yra jau ne tokie trumpi procesai, tad, jei straipsniui turi savaitę, ši praktika vargiai pasiteisintų. Galbūt tai galėtų būti geras dalykas tiriamajai žurnalistikai, bet juk žinome jos padėtį Lietuvoje - ambicingų projektų itin maža.

Aš tikrai galiu sutikti, kad vartotojai tradicinei žiniasklaidai suteiks vis daugiau informacijos ir komunikacija tarp rašančiųjų ir skaitančiųjų taps kur kas glaudesnė, vis tik ateities nepieščiau tokiomis vaiskiomis spalvomis. Tradicinei žiniasklaidai bendradarbiavimo modelių ieškoti tikrai reikės, bet - bent jau kol viskas išsigrynins - tikriausiai sulauksime daug chaoso, bevertės informacijos, pykčių ir frustracijos.

Apibendrinant, mano skoniui tekstas atrodė per daug optimistiškas ir naivus, nors gerų idėjų ir atradau. Tiesa, kadangi šiam tekstui daugiau nei dešimt metų, dalį skyrių, besigilinančių į technologinius aspektus, pasakojančius, kaip visa tai galėtų atrodyti realybėje, galima praleisti. Daug kas nebeaktualu. Tiesa, principai išlieka (be to, visai įdomus tas "istorinis" kontekstas, kaip apie tam tikrus dabar mums įprastus dalykus galvota tūkstantmečio pradžioje; įdomu, bet realiai nelabai naudinga...).

Jei kam nors įdomi, šią studiją (?) galima rasti čia: http://www.hypergene.net/wemedia/down... (laisvas legalus platinimas)

Paįvairindama savo skaitomų knygų sąrašą, kaskart sau malonumą suteikiu skaitydama detektyvus. Tik neseniai pradėjusi draugystę su Agata Kristi, į rankas paėmiau jau antrą jos kūrinį. Ir vėl likau maloniai nustebinta...

Paįvairindama savo skaitomų knygų sąrašą, kaskart sau malonumą suteikiu skaitydama detektyvus. Tik neseniai pradėjusi draugystę su Agata Kristi, į rankas paėmiau jau antrą jos kūrinį. Ir vėl likau maloniai nustebinta siužeto vingiais, veikėjais bei nuostabiuoju Erkiuliu Puaro. Šis veikėjas man labiausiai imponuoja ir kaskart pradėjus skaityti detektyvą su juo, laukiu jo gilių įžvalgų, sarkastiško humoro, filosofinių pamąstymų, veikėjų charakterių analizavimo ir galiausiai tobulos atomazgos, kurią tik jis gali pateikti kaip tikras savo srities profesionalas.

Iš esmės nieko naujo. Tie patys pykčiai ir ašaros. Skirtumas tik tas,kad skaitant antra dali pradėjau veikėjuose įžvelgti save. Juk ne vienas gyvenime esam sutike "pagerinto" charakterio žmoniu. Kitaip tariant savotiški...

Iš esmės nieko naujo. Tie patys pykčiai ir ašaros. Skirtumas tik tas,kad skaitant antra dali pradėjau veikėjuose įžvelgti save. Juk ne vienas gyvenime esam sutike "pagerinto" charakterio žmoniu. Kitaip tariant savotiški mazochistai....

Tess Gerritsen knygos - puikios ir įtraukiančios.
Ši - ne išimtis, tačiau kitoms neprilygo. Istorija ir idėja gera, tačiau trūko rimtesnio/išsamesnio jos išplėtojimo. Skaitant toks jausmas, kad autorė norėjo kuo greičiau...

Tess Gerritsen knygos - puikios ir įtraukiančios.
Ši - ne išimtis, tačiau kitoms neprilygo. Istorija ir idėja gera, tačiau trūko rimtesnio/išsamesnio jos išplėtojimo. Skaitant toks jausmas, kad autorė norėjo kuo greičiau parašyti knygą. Norėjosi daugiau įsigilinimo į detales.
Tačiau visumoje - knyga nebloga.

Įdomi, žinoma primena: divergente, parinktuosius, atranką.. bet ši kitokia. Pvz, skaitydama parinktuosius ar atranka, jaučiausi, lyg jau būčiau skaičius, girdėjus, pasidarė nuobodu, nes iš tiesų daug knygų iš eilės ta...

Įdomi, žinoma primena: divergente, parinktuosius, atranką.. bet ši kitokia. Pvz, skaitydama parinktuosius ar atranka, jaučiausi, lyg jau būčiau skaičius, girdėjus, pasidarė nuobodu, nes iš tiesų daug knygų iš eilės ta pačia tematika skaičiau. Šią paėmiau po pertraukos ir ji sužavėjo, lengva, aistringa, įdomi, kažkuo kitokia. Parašyta "Laukite tęsinio", tai viliuosi jog jis yra, nes pabaiga baigiasi be pabaigos :)