Neįpatingas ir niekuo neišskirtinis detektyvas.
Nepatiko Janeko Miterio personažas: nužudyta žmona, apkaltintas jis pats ir jokio susirūpinimo; ar skausmo dėl netekties.
Iki galo trūko aiškumo, kaip būtent inspektorius Van...

Neįpatingas ir niekuo neišskirtinis detektyvas.
Nepatiko Janeko Miterio personažas: nužudyta žmona, apkaltintas jis pats ir jokio susirūpinimo; ar skausmo dėl netekties.
Iki galo trūko aiškumo, kaip būtent inspektorius Van Vėterenas nustatė, kas tikrasis žudikas.
Knyga tokia, jog perskaitei ir pamiršai.

Nieko panašaus nėra tekę skaityti. Mokslinės fantastikos čia ne tiek ir daug, o štai filosofijos galima rasti tikrai nemažai. Kokie mes? Kokie mes galėtumėme būti? Kiek siaurų keliukų sudaro visuomenės vystymosi,...

Nieko panašaus nėra tekę skaityti. Mokslinės fantastikos čia ne tiek ir daug, o štai filosofijos galima rasti tikrai nemažai. Kokie mes? Kokie mes galėtumėme būti? Kiek siaurų keliukų sudaro visuomenės vystymosi, tobulėjimo arba degradavimo kelią? Kiek kartų reikia pasirinkti "ne tą" pusę? Ar gali kažkas pakeisti pasirinkimą? Ką reiškia būti tuo, kuris mato daugiau (ar tik taip galvoja?).
Nors iš pradžių atrodė, jog knyga nebus ypatinga, bet užvertus paskutinį puslapį, supratau, kad ji manyje įsigyveno ir paliko daug minčių. O tai - geros knygos bruožai man.

Perskaičiau knygą jau peržiūrėjusi filmą. Nei kiek nenuvylė, buvo tik įdomiau skaityti, atpažinti vietas, kuriose viskas buvo kiek kitaip. Pripažystu ir tai, kad skaitant šią knygą tako nekartą susigraudinti. Taip pat ji...

Perskaičiau knygą jau peržiūrėjusi filmą. Nei kiek nenuvylė, buvo tik įdomiau skaityti, atpažinti vietas, kuriose viskas buvo kiek kitaip. Pripažystu ir tai, kad skaitant šią knygą tako nekartą susigraudinti. Taip pat ji keičia požiūrį į neįgalius žmones.

Net nežinau nuo ko pradėti.. Beveik nesupratau ką skaičiau. Tikėjausi kažko kito, maniau man ši autorė patiks, buvau susidariusi kitokį įspūdį. Nenorėčiau sakyti, kad tai blevyzgos, visiškai paistalai, bet atrodo, jog jei...

Net nežinau nuo ko pradėti.. Beveik nesupratau ką skaičiau. Tikėjausi kažko kito, maniau man ši autorė patiks, buvau susidariusi kitokį įspūdį. Nenorėčiau sakyti, kad tai blevyzgos, visiškai paistalai, bet atrodo, jog jei jau tai išleista, gali būti betkas išleista.. Realiai mokyklos suole su draugėmis panašius kliedesius šnekėdavome. Nors, kaip ji rašo "sienos, tai ribos iš kurių bando ištrūkti", galbūt ji ištrūko iš savo mąstymo sienų ir jai payko, nes tekstas beprotiškas ir nemanau, kad gerąja prasme :/

Tai viena labiausiai patikusių P. Coelho knygų. Matyt dėl to, kad ji kitokia nei kitos. Nors ir čia gvildenami egzistenciniai klausimai, bet į juos žiūrima per kitą prizmės kampą. Turbūt tai ir yra pagrindinė priežastis,...

Tai viena labiausiai patikusių P. Coelho knygų. Matyt dėl to, kad ji kitokia nei kitos. Nors ir čia gvildenami egzistenciniai klausimai, bet į juos žiūrima per kitą prizmės kampą. Turbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl patiko šis kūrinys.

Kad ir kaip mėgstu Jo Nesbo ir jo pagrindinį veikėją Harį Hūlę, bet šią knygą skaičiau turbūt ilgiausiai iš pastarųjų autoriaus parašytų knygų. Pradžia buvo tikrai verta dėmesio: netrūko aštraus siužeto, šiurpių...

Kad ir kaip mėgstu Jo Nesbo ir jo pagrindinį veikėją Harį Hūlę, bet šią knygą skaičiau turbūt ilgiausiai iš pastarųjų autoriaus parašytų knygų. Pradžia buvo tikrai verta dėmesio: netrūko aštraus siužeto, šiurpių nusikaltimo scenų, daugybės veikėjų ir nežinios, kaip ir dėl ko įvyko vienas ir kitas nusikaltimas. Tačiau vėliau knyga tapo labai ištempta ir darėsi nuobodu skaityti, nes atrodo, kad ir pats Haris Hūlė mažai dominavo tiriant padarytus nusikaltimus. Jis lyg tapo antraeiliu veikėju ir vietą užleisdavo kitiems savo kolegoms. Šioje dalyje Haris Hūlė pasirodė kiek kitoks: nuolatos vartojantis ne tik alkoholį, bet ir narkotikus, susipainiojęs savo jausmuose tarp mylimos moters Rakelės ir jam dėmesį rodančios kolegės, mylintis ir gerbiantis savo tėvą, kuris guli mirties patale ir galiausiai užsimenantis apie savo mylimą rašytoją Bukovskį. Skaitydama susidariau įspūdį, kad jis lyg ir bando susitapatinti su mėgiamu rašytoju, gyventi tą šelmišką bei palaidą viengungio gyvenimą. Jei ne Haris Hūlė su savo lakoniška vaizduote ir analitiniu protu, tai šios dalies būčiau ir neperskaičius.