Patiko, tik knygų tvarką sumaišiau. Pradėjau tas keturias knygas apie Q skyrių nuo šitos. Užkabino, buvo įdomu, bet vistik Nesbo ar Kepler romanai man stipresni. Kaip ir buvo pažymėta ankstesniame komentare, šalia...

Patiko, tik knygų tvarką sumaišiau. Pradėjau tas keturias knygas apie Q skyrių nuo šitos. Užkabino, buvo įdomu, bet vistik Nesbo ar Kepler romanai man stipresni. Kaip ir buvo pažymėta ankstesniame komentare, šalia pagrindinės istorijos sprendžiamos kitos, visiškai nereikšmingos bylos, pasirodė kad puslapiams užpildyti skirtos... kartais norisi jas praleisti skaitant, vien tam, kad sužinoti kas toliau.

Nors ne už tokių knygų užsikabinusi ir tikėjaus kažko kito, bet skaitėsi. Ne nuo pirmo puslapio įsitraukiau. Bet puikiai perteiktas laikotarpis ir pasakojimas įtraukia. Kadangi pirmosios knygos neskaičiau, šią klaidą...

Nors ne už tokių knygų užsikabinusi ir tikėjaus kažko kito, bet skaitėsi. Ne nuo pirmo puslapio įsitraukiau. Bet puikiai perteiktas laikotarpis ir pasakojimas įtraukia. Kadangi pirmosios knygos neskaičiau, šią klaidą bandysiu ištaisyti.

Dar viena puiki Jodi Picoult knyga. Skaitėsi labai lengvai, tačiau tikrai negalėčiau pavadinti šios knygos lengva.
Tai istorija apie berniuką Piterį. Jis buvo kitoks nei kiti vaikai ir nuo pat mažų dienų kentė patyčias;...

Dar viena puiki Jodi Picoult knyga. Skaitėsi labai lengvai, tačiau tikrai negalėčiau pavadinti šios knygos lengva.
Tai istorija apie berniuką Piterį. Jis buvo kitoks nei kiti vaikai ir nuo pat mažų dienų kentė patyčias; darželyje, mokykloje. Neturėjo tikrų draugų, išskyrus vieną mergaitę - Džouzę. Kol galų gale ir ši mergaitė jį išduoda ir pasirenką populiariųjų jaunuolių kompaniją. Galų gale, neištvėręs jaunuolis įžengia į mokyklą ginkluotas ir nužudo 10 vaikų. Čia ir prasideda knygos veiksmas. Autorė sugeba puikiai atskleisti visų veikėjų charakterius: vieni Piterio gailį, užjaučia, kiti - priešingai jo nekenčia ir smerkia. Žinoma, vyksta ir teismo procesas, kurio metu atsiskleidžia dar daugiau viso įvykio aplinkybių. Knygos veiksmas vykta čia dabartiniu metu, čia autorė perkelia į gerokai ankstesnius laikus. Tai padeda atskleisti visus šios istorijos aspektus. Taip pat autorė konkrečiai neparemia nei vienos pusės: skaitytojas pats sprendžia, kurią gi pusę jis pasirinks, ir kas šioje istorijoje kaltas. O knygos pabaiga labai netikėta.
Knygą rekomenduočiau perskaityti mokyklų, darželių darbuotojams ir tėvams. Iš tiesų net ir baigus skaityti kyla labai daug įvairiausių minčių. Tikrai rekomenduoju.

Dar su visiškai "šviežiomis" mintimis, skubu rašyti atsiliepimą apie savo mėgstamiausio autoriaus kūrinį. Kaip jau buvau anksčiau minėjusi, pažintį su šiuo autoriumi pradėjau atsitiktinai ir visiškai netikėtai. Bet jis...

Dar su visiškai "šviežiomis" mintimis, skubu rašyti atsiliepimą apie savo mėgstamiausio autoriaus kūrinį. Kaip jau buvau anksčiau minėjusi, pažintį su šiuo autoriumi pradėjau atsitiktinai ir visiškai netikėtai. Bet jis mane sužavėjo ir todėl jo knygas skaitau darydama pertraukas, kad to malonumo liktų vis daugiau. Jei manęs kas paklaustų apie ką yra šios knygos, tikrai iškart neatsakyčiau. Reiktų gerokai pamąstyti. Sakysit, kad nereikšmingos, jei neatsimenu? Tikrai ne. Man jos kaip tik yra jauste išjaustos, išgyventos ir parašytos su tokia meile ir atsidavimu, jog vietomis skaitai ir galvoji, kad galbūt autorius aprašė pats save, o galbūt netgi kažkurį/kažkurią iš mūsų. Jo kūrinių neįmanoma papasakoti, neįmanoma aprašyti, jie tiesiog turi būti imami ir skaitomi, o tada ir suprasi apie ką yra rašoma. Šis jo darbas yra pats pirmasis ir palyginti su prieš tai jau skaitytais, yra tai, nuo ko galima ir pradėti pažintį su šiuo autoriumi. Pačiame romane nedominuoja nei konkreti vieta ar laikas, tiesiog autorius leidžia skaitytojui neapsistoti ties kažkuo vienu ir vis keliauti tolyn, susipažįstant su naujomis vietomis ir žmonėmis. Šiuose knygos puslapiuose galima įžvelgti pagrindinius egzistencinius motyvus, kurie ir vėliau dominuoja kituose jo kūriniuose. Tai prisiminimai ir užmarštis, kerštas ir gailestis, rimtumas ir lengvumas, žmogaus susvetimėjimas, meilės ir sekso atsiskyrimas. Ir visa tai persmelkta nepakartojama Kunderos ironija. Todėl čia labai tiktų pasakymas: "Svarbiausia, kad žmogus būtų toks, koks yra, ir nesigėdytų geisti to, ko geidžia, ir siekti to, ko siekia".

Nors pagrindinė herojė Ema vis tik atrado savyje stiprybės, tačiau didesnę knygos dalį ji mane kiek erzino. Išlepusiai ir niekada nedirbusiai moteriai pagrindą iš kojų išmušė tai, kad tėvas apribojo piniginius išteklius....

Nors pagrindinė herojė Ema vis tik atrado savyje stiprybės, tačiau didesnę knygos dalį ji mane kiek erzino. Išlepusiai ir niekada nedirbusiai moteriai pagrindą iš kojų išmušė tai, kad tėvas apribojo piniginius išteklius. Net ir bandydama pasipriešinti tėvui, atrasti mėgstamą veiklą ir kažkokį gyvenimo tikslą, ji vis tiek labiausiai koncentruojasi į pinigus. Jei pinigų nebus, tai galima tekėti be meilės, jei pinigai bus, tai vedybos tada galimos tik mylint. Kartais pasirodydavo tikrai principinga, bet susidūrusi su realybe ir galimybe neturėti neribotų piniginių išteklių, pasiduodavo.

Myliu, bet nesakysiu. Noriu, bet neparodysiu. Noriu būti kartu, bet išeisiu. Ir pan. Tokios mintys užvertus knygą. Greitai perskaitoma istorija apie aplinkybių suvestus žmones, iškart pajutusius trauką vienas kitam, bet visaip...

Myliu, bet nesakysiu. Noriu, bet neparodysiu. Noriu būti kartu, bet išeisiu. Ir pan. Tokios mintys užvertus knygą. Greitai perskaitoma istorija apie aplinkybių suvestus žmones, iškart pajutusius trauką vienas kitam, bet visaip bandžiusius to neparodyti, neišduoti verdančių jausmų, viską slėpti po susitarimo šydu. Paprastas vasaros skaitinys vasaros prasiblaškymui.

Gyvenime visi mes kartais darome pertraukas: nuo mokslų, nuo darbo, nuo to, kas dažniausiai mums teikia malonumą, o vėliau tampa eiline kasdienybe. Kiti žmonės daro pertraukas netgi nuo knygų. Ranką pridėjusi prie širdies...

Gyvenime visi mes kartais darome pertraukas: nuo mokslų, nuo darbo, nuo to, kas dažniausiai mums teikia malonumą, o vėliau tampa eiline kasdienybe. Kiti žmonės daro pertraukas netgi nuo knygų. Ranką pridėjusi prie širdies galiu pasakyti, kad man taip neišeina. Pastaruoju metu skaitydama detektyvus arba rimtąją literatūrą, pasiilgau tų tikrų moterų romanų: kur daug meilės, saldžios kaip pyragas, kur daug emocijų, pavydo ir šiaip kasdieniškų dramų. Tarp mano skaitomų knygų tokios literatūros nebuvo, tad teko eiti į biblioteką ir pasiimti pirmą pasitaikiusį meilės romaną. Apie šią autorę ir jos romanus girdėjus buvau šiokius tokius atgarsius, bet kažko tokio įspūdingo, kas priverstų perskaityti jos visus darbus - nebuvo to, už ko galėčiau "užsikabinti". Todėl pasiėmusi, kaip suprantu, antrą knygą iš keturių knygų serijos, perskaičiau per kelias dienas. Kas matė, kad skaitau tokią literatūrą, netgi stebėjosi, kad aš vėl pradėjau skaityti tokias knygas, kurias skaičiau prieš 15 metų. Mano atsakymas buvo trumpas ir aiškus, kad čia tik laikinai, kol susigulės perskaityta prieš tai literatūra mano atminties kloduose. Žmonės, juk kartais ir man reikia tų moteriškų "pezaliukų", kartais ir aš noriu paskaityti apie saldžią meilę ir tuo pačiu pasaldinti savo gyvenimą, kartais noriu intrigų, tad jei neturiu jų savo gyvenime, noriu apie tai paskaityti meilės romanuose. Perskaičiau, pasisaldinau ir toliau einu skaityti savo mėgstamą literatūrą. Ačiū autorei, kad leido atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių ir pasinerti į meilės verpetus.