Paskutiniu metu daug bendraudama su vaikais ir jais praleisdama didžiąją savo laiko dalį, turbūt atitinkamai ir renkuosi skaitomą literatūrą. Vis dažniau noras skaityti veda prie šeimos dramų. Sakysite, kad jose nieko gero ir...

Paskutiniu metu daug bendraudama su vaikais ir jais praleisdama didžiąją savo laiko dalį, turbūt atitinkamai ir renkuosi skaitomą literatūrą. Vis dažniau noras skaityti veda prie šeimos dramų. Sakysite, kad jose nieko gero ir įdomaus nėra? Patikėkite, tikrai yra. Ne kartą tuo įsitikinau skaitydama Dorothy Koomson knygas, kuriuose dominuoja viskas, kas yra susiję su šeima: santykiai, meilė savo artimui, vaikų pasaulis suaugusio akimis. Ne išimtis buvo ir ši knyga, kurią perskaičius dar ilgai analizavau savo mintyse. Prieš akis neseniai iškilo pokalbis su viena pažįstama, kurios sesuo augina įdukrintą mergaitę. Vis susimąstydavau, kiek žmogus turi turėti drąsos, ryžto, kantrybės ir pastangų, norint auginti svetimą vaiką. Matyt neveltui ir ši knyga tiesiog prašyte prašėsi būti mano perskaitoma ir joje rasti visus rūpimus atsakymus į prieš tai užduotus klausimus. Tik šį kartą vaikas buvo ne svetimas, o geriausios draugės atžala. Kartais ir aš susimąstau, kad gyvenime ryžtingų sprendimų priėmimas visada būna į naudą, nes tada pradedi kitaip vertinti pats save bei savo gyvenimą, kitaip pradedi žvelgti į kito bėdą ar nelaimę ir galiausiai gyvenimo duoti smūgiai tave padaro tikru subrendusiu žmogumi. Dažnai tai tenka padaryti per labai trumpą laiką. Perskaičiusi šį kūrinį susimąsčiau, kad jei aš atsidurčiau tokioje situacijoje, mano atsakymas būtų tik TAIP, nes vaikui pasakyti NE yra tas pats, kas atimti dalį jo pasaulio. Man tai buvo stipru, jautru, švelnu, tyra kaip vaiko ašara, kurią nušluosčius visada atsiranda šypsena.

Nudžiugau perskaičiusi pirmąją "Kliftonų kronikų" knygą, nes radau puikią seriją savo skaitiniams. Kurį laiką nereikės galvoti, ką skaityti, nes užvertus paskutinį puslapį jau nekatrauju sužinoti, kaip toliau klostėsi...

Nudžiugau perskaičiusi pirmąją "Kliftonų kronikų" knygą, nes radau puikią seriją savo skaitiniams. Kurį laiką nereikės galvoti, ką skaityti, nes užvertus paskutinį puslapį jau nekatrauju sužinoti, kaip toliau klostėsi veikėjų likimai.

Iš pradžių skaitėsi sunkiai. Jei nebūčiau skaičiusi visko, kas Jo Nesbo išversta į lietuvių kalbą, gal net būčiau numetusi neperskaitytą. Bet kai jau įtraukė - neįmanoma paleist iš rankų. Pasak Larso Keplerio vardu...

Iš pradžių skaitėsi sunkiai. Jei nebūčiau skaičiusi visko, kas Jo Nesbo išversta į lietuvių kalbą, gal net būčiau numetusi neperskaitytą. Bet kai jau įtraukė - neįmanoma paleist iš rankų. Pasak Larso Keplerio vardu pasivadinusių autorių, detektyvinis romanas pavykęs tik tada, kai jis skaitytojui sukelia atjautą ne tik aukoms ir tyrėjams, bet ir kitiems personažams. Man "Sūnus" sukėlė atjautą ne aukoms, o pirmiausia - žudikui.

Puikus istorijos tęsinys, atsitraukti neįmanoma taip pat kaip ir nuo pirmos dalies! Į pasakojimą įpintos įvairių tautų mitologijos istorijos aprašytos tiesiog nuostabiai, veikėjai taip pat vis dar nenuvylė, labai įdomu, kas...

Puikus istorijos tęsinys, atsitraukti neįmanoma taip pat kaip ir nuo pirmos dalies! Į pasakojimą įpintos įvairių tautų mitologijos istorijos aprašytos tiesiog nuostabiai, veikėjai taip pat vis dar nenuvylė, labai įdomu, kas bus toliau!

Knyga labiau patiks tiems kam patinka medžioklė, Trumpi pasakojimai parašyti labai vaizdžiai, toks jausmas, kad kartais pats dalyvauji kartu su veikėjais. Skaudžiausia buvo skaityti apie šunis, man kaip šunų mylėtojai...

Knyga labiau patiks tiems kam patinka medžioklė, Trumpi pasakojimai parašyti labai vaizdžiai, toks jausmas, kad kartais pats dalyvauji kartu su veikėjais. Skaudžiausia buvo skaityti apie šunis, man kaip šunų mylėtojai norėjosi ne vieną kartą knygą padėti, bet noras sužinoti kas bus toliau nugalėjo.