Kai Lukas pranešė, kad rašo savo antrąją knygą labai nudžiugau. Man patinka jo kūryba, ji aštresnė palyginus su knygomis, kurias skaitau dažniausiai, tam tikrais siužeto vingiais itin šokiruojanti. Tas žodis...

Kai Lukas pranešė, kad rašo savo antrąją knygą labai nudžiugau. Man patinka jo kūryba, ji aštresnė palyginus su knygomis, kurias skaitau dažniausiai, tam tikrais siužeto vingiais itin šokiruojanti. Tas žodis ŠOKIRUOJANTIS, man atrodo, kad labiausiai ir apibūdina šią jo knygą. Beskaitant jo kūrinį (-ius) atrodo lyg tavo viduje sukyla adrenalinas, nes siužete vyksta protu nesuvokiami dalykai, sunkiai ‚‚virškinami‘‘. Ir tik įsivaiduoju, kas dedasi rašytojo galvoje ir viduje, kai jis užrašinėja visas tas mintis – tkriausiai ten viskas sproginėja.
Beskaitant šią knygą galvoje vis sukosi dar vienas žodis - vulgaru. Mano pasąmonė nelabai nori priimti tokius siužetus, norisi lyg atsiriboti, bet susimąstai, kad tos detalės kaip tik ir paaštrina, sustriprina knygą, tad į tai pradedi žiūrėti šiek tiek nuolankiau, toks šio rašytojo braižas, bandau tai priimti.
Knyga mane supurtė, visos detalės tokios tikslios, knyga neatvira – įvykių sekos nenuspėsi, tad pabaiga itin nustebino, prisipažinsiu, tikėjausi jos šiek tiek šviesesnės, bet gal ta šviesesnė pabaiga būtų tik viską sugadinusi. Nei vieno puslapio neperbėgau akimis, kiekvieną skaičiau susidomėjus ir įsitempusi.

Kol kas šie metai mane labai stebina. Nežinau ar čia atsitiktinumas ar ne, bet skaitau knygą po knygos ir vis lieku be galo sužavėta, pakerėta jų gerumu. Taip nutiko ir perskaičius autorės Hannah Kent istorinį romaną...

Kol kas šie metai mane labai stebina. Nežinau ar čia atsitiktinumas ar ne, bet skaitau knygą po knygos ir vis lieku be galo sužavėta, pakerėta jų gerumu. Taip nutiko ir perskaičius autorės Hannah Kent istorinį romaną ‚‚Paskutinės apeigos‘‘. Tikriausiai žinot tą jausmą, kai nenorom tenka padėti knygą į šalį, bet tu nuolatos ir be perstojo apie ją galvoji ir tik svajoji, kada vėl ją skaitysi, be jokios abejonės tai ženklas, kad knyga yra neeilinė, turi kažką savito,kas traukia ją skaityti – lygiai taip nutiko ir su šiuo perliuku. Negaliu apsakyti kaip man patiko ši knyga. Jau esu minėjusi, kad mane labai traukia tamsios, niūrios knygos, tai ši buvo būtent tai, tiesiog rijau knygą, mėgavausi ja. Jau vien perskaičius anotaciją, knyga užkabina – čia aprašoma apie realiai gyvenusią Agnes Magnusdotir, kuriai įvykdyta paskutinė Islandijos mirties bausmė. Autorė daug dirbo prie šios knygos, rinko medžiagą, nors ji yra australė, tačiau jai puikiai pavyko perteikti Islandijos XIX a. laikotarpį, šaltį, skurdžią buitį, gamtą, atšiaurumą. Skaičiau, kad daug kam šios knygos stilius pasirodė per sunkus, tačiau man kaip tik jis buvo labai lengvas, bet jokiais būdais neprastas. Labiausiai man įstrigo pačios Agnes ir Margretės paveikslai – buvo įdomu stebėti, kaip iš pradžių sklindanti Margretės neapykanta jai virsta šiltais jausmais, užuojauta ir pasitikėjimu. O paskutiniai knygos puslapiai... Visa širdimi priešinausi, kas ten vyko, bet yra kaip yra, tokia buvo realybė – niūri ir žiauri. Jei ieškote, stipraus, gero kūrinio, kažko naujo knygiškame pasaulyje – ‚‚Paskutinės apeigos‘‘ tikrai turėtų patikti ir palikti kažkokį antspaudą.

Knygoje galime rasti įvairių gyvenimiškų temų - kaip išlikti karo aplinkybėmis, gyvenimo trapumą, laimę, netektį, artimuosius, ir, žinoma, meilę - tikrą meilę tarp pusbrolio ir pusseserės. Knyga tikrai labai unikali. Dar...

Knygoje galime rasti įvairių gyvenimiškų temų - kaip išlikti karo aplinkybėmis, gyvenimo trapumą, laimę, netektį, artimuosius, ir, žinoma, meilę - tikrą meilę tarp pusbrolio ir pusseserės. Knyga tikrai labai unikali. Dar nebuvau skaičiusi tokios knygos, kurioje būtų aprašoma meilė tarp kitos seksualinės pakraipos žmonių arba, šiuo atveju, tarp pusbrolių. Atvirai sakant mane tai kiek suglumino, tačiau visai greitai apsipratau. Knyga nuliūdino, pralinksmino, ir, ko nesitikėjau - nustebino savo pabaiga. Pabaiga labai patiko, privertė knygą visiškai pamilti. Labai Jums rekomenduoju!
Knyga ekranizuota, fimas vadinasi ''Kaip aš dabar gyvenu''. Filme yra pakeistų, pridėtų siužeto vietų, tačiau tai visiškai pateisinu, filmas nuostabus nors ir beprotiškai liūdnas bei žiaurus. Nubraukiau ne vieną ašarą, tačiau beskaitant nei viena ašara nenuriedėjo mano skruostu. Jokiais būdais nesakau, kad knyga prastesnė, tiesiog filmas mane kiek labiau palietė.

Apie šį laikotarpį knygas labai mėgstu, ta XIX amžiaus dvasia taip įtraukia, ypatingai dvarai apsupti kalnų ir miškų, man tai lyg kitas pasaulis, toks niūrokas, tamsus, paslaptingas laikotarpis, kuris nori nenori tave...

Apie šį laikotarpį knygas labai mėgstu, ta XIX amžiaus dvasia taip įtraukia, ypatingai dvarai apsupti kalnų ir miškų, man tai lyg kitas pasaulis, toks niūrokas, tamsus, paslaptingas laikotarpis, kuris nori nenori tave jaudina. Taip buvo ir su šia knyga – įtraukė, skaičiau per kiekvieną laisvą minutę. Likau apžavėta tomis manieromis, humoro jausmu, mandagybėmis, tai taip svetima, bet taip įdomu! Tačiau kaip bebūtų, bet ne knyga mane nuginklavo... Filmas... Filmas buvo kažkas nuostabaus... Filmas labiau atskleidė veikėjus, jų būdą, perteikė to laikotarpio dvasią. Likau apžavėta, manau, kad filmo peržiūrėjimas padarė knygą kiek patrauklesnę, bet kad ir kaip knyga patiko, bet 10 balų jai neskirčiau.

Perskaičiusi knygą ‚‚Tarp pilkų debesų‘‘ iš karto ėmiau skaityti ‚‚Druska jūrai‘‘. Pirmieji knygos puslapiai buvo kiek painoki, daug veikėjų, kiekvienas pasakoja savo istoriją, tačiau ilgai neužtrukau, greit...

Perskaičiusi knygą ‚‚Tarp pilkų debesų‘‘ iš karto ėmiau skaityti ‚‚Druska jūrai‘‘. Pirmieji knygos puslapiai buvo kiek painoki, daug veikėjų, kiekvienas pasakoja savo istoriją, tačiau ilgai neužtrukau, greit įsiminiau kiekvieną, kiekvieną ir pamilau. Sunku net įsivaizduoti iš kur pas juos tiek stiprybės. Kaip žmogus nepraranda vilties, stengiasi ne tik dėl savęs, dėl kitų, iš kur tiek taurumo, pasiaukojimo. Kaip tokie žiaurumai nepavertė jų pačių žvėrimis ir išsaugojo savo geras širdis. Bandau įsivaizduoti save jų vietoje – ar rasčiau tiek stiprybės savyje? Atsakyti negaliu. Nežinau. Bet iš šios knygos galime pasimokyti tikrai labai daug. Niekada nereikia prarasti vilties – tikrai taip, niekada. Žaviuosi rašytoja, jos nueitu sunkiu keliu, kad galėtų parašyti šią knygą. Sužinojau daug istorinių faktų, kurių nebuvau girdėjusi. Knyga manęs neapvylė, kaip tik sujaudino ir pakerėjo. Rekomenduoju taip pat kaip ir ‚‚Tarp pilkų debesų‘‘!

Oj, kiek daug girdėjau apie šią knygą. Metai iš metų – kokia tai sukrečianti, jaudinanti knyga. Ilgai delsiau, neskaičiau, kol pagaliau atėjo šalta 2018 žiema, lyg tyčia susiderinusi su knygoje aprašytu stingdančiu...

Oj, kiek daug girdėjau apie šią knygą. Metai iš metų – kokia tai sukrečianti, jaudinanti knyga. Ilgai delsiau, neskaičiau, kol pagaliau atėjo šalta 2018 žiema, lyg tyčia susiderinusi su knygoje aprašytu stingdančiu šalčiu. Tai knyga, kurios niekada neužmiršiu. Knyga, kuri ilgai išliks atmintyje. Leidau tai kaustančiai lyg ledas knygos istorijai mane visiškai užvaldyti. Užteko kelių valandų ir knyga buvo perskaityta. Įspūdis, kurį ši knyga paliko buvo žiaurus. Tikrai taip, žiaurumai, kuriuos autorė aprašė knygoje, priverčia aikčioti. Nejaugi taip galėjo būti... Nejaugi tokie žiaurumai vyko... Teko sau vis priminti - niekas neišgalvota, viskas tikra. Knyga parašyta itin lengvu stiliumi, tad ją skaityti grynas malonumas. Jau nebesistebiu, kodėl knyga labai greitai tapo „The New York Times“ bestseleriu – knyga išties puiki. Siūlau nieko nelaukti ir perskaityti knygą, kuri, manau, kad tikrai paveiks ir Jus.

Užaugusi su poteriada, taip džiaugiausi išgirdusi apie naują knygą, kad susikūriau labai gražią iliuziją, kad ir ši knyga man patiks. Visiški nepatiko. Žinau, jog pati autorė nedaug prisilietė prie šio scenarijaus, todėl...

Užaugusi su poteriada, taip džiaugiausi išgirdusi apie naują knygą, kad susikūriau labai gražią iliuziją, kad ir ši knyga man patiks. Visiški nepatiko. Žinau, jog pati autorė nedaug prisilietė prie šio scenarijaus, todėl tai mane ramina. Hario šeimos vaizdą ateityje buvau susikūrusi kitokį. Pasirodo, jis prastas tėvas, nekoks vyras. Jo poelgiai ir sūnaus teisimas man buvo nesuprantami. Kita vertus, galbūt pats neturėjęs tikros vaikystės, užaugęs su globotojais žmogus gali ir pats nemokėti būti šeimynišku. Kas dar neskaitė ir yra tikras H.Poterio gerbėjas- neskaitykit. Nesigadinkite sau nuotaikos. ;)

Kai tik sužinojau, kad Lietuvoje išleis Colleen Hoover knygą ‚‚Mes dedame tašką‘‘ – buvau užtikrinta, kad ją skaitysiu. Jau buvau perskaičiusi dvi šios autorės knygas ‚‚Slemas‘‘, kuri man be proto patiko, ir...

Kai tik sužinojau, kad Lietuvoje išleis Colleen Hoover knygą ‚‚Mes dedame tašką‘‘ – buvau užtikrinta, kad ją skaitysiu. Jau buvau perskaičiusi dvi šios autorės knygas ‚‚Slemas‘‘, kuri man be proto patiko, ir ‚‚Never never‘‘, kuri taip pat paliko labai gerą įspūdį. Pagaliau knygą gavau, nekantravau ją perskaityti, labiausiai traukė prie knygos tai, jog ji parašyta remdamasi autorės skaudžia asmenine istorija. Perskaičiau. Ligišiol negaliu pamiršti... Knyga man paliko neišdildomą įspūdį, užvaldė mano mintis ir širdį. Knyga tokia gili ir emocionali, kad jos negali paleisti iš rankų. Nepaliaujamai mąstai, kas bus toliau, kodėl taip vyksta. Tuo metu norėjau turėti magiškų galių, kad galėčiau pakeisti knygoje vykstančius skaudžius dalykus gerais, veikėjus sutaikyti, įkrėsti jiems proto. Tačiau nejučia suvoki, kad taip, tokie baisūs dalykai gyvenime tikrai vyksta. Iš šios knygos nesitikėjau tiek, kiek gauvau, labiausiai iš šios istorijos pasisėmiau stiprybės. Beskaitant ir verkiau, ir liūdėjau, ir šypsojausi, buvo visko. Tikrai viena geriausių skaitytų knygų. Perskaičius knygą noriu ją siūlyti visiems sutiktiems žmonėms, kad tik jie ją perskaitytų, kad tik apie ją sužinotų. Rekomenduoju – būtinai skaitykite!

Pirmoji pažintis su Lorna Byrne prasidėjo ne su šia, o su pačia pirmąja jos knyga "Angelai man glosto plaukus". Lorna iš viso yra parašiusi nemažai knygų, bet į lietuvių kalba išverstos trys - jau minėta "Angelai man glosto...

Pirmoji pažintis su Lorna Byrne prasidėjo ne su šia, o su pačia pirmąja jos knyga "Angelai man glosto plaukus". Lorna iš viso yra parašiusi nemažai knygų, bet į lietuvių kalba išverstos trys - jau minėta "Angelai man glosto plaukus", antroji "Laiptai į dangų" ir trečioji "Vilties žinia", kurią taip pat žadu perskaityti.
Autorė knygoje kalba apie tai, kad ji gali matyti angelus su jais bendrauti, susisiekti su Dievu ir pan. Kai kam tai gali pasirodyti lyg viskas iš fantastikos srities, tad knyga tikrai ne visiems. Knygos turinys man gana priimtinas, tad knyga buvo tikrai įdomi. Nepasakyčiau, kad sužavėjo taip, kaip pirmoji, tačiau vis tiek knyga prikaustė, nes sunku patikėti, kad tokie dalykai tikrai vyksta. Daug kas šią knygą nurašo vien perskaitę anotaciją.

Kaip mane sužavėjo ši knyga! Skaitydama ją daug juokiausi ir skaičiau citatas aplinkiniams. O juokas dažniausiai buvo iš absurdo. Jei kas yra buvęs gražiose ir išpuoselėtose Ikea parduotuvėse, žino, kaip ten viskas...

Kaip mane sužavėjo ši knyga! Skaitydama ją daug juokiausi ir skaičiau citatas aplinkiniams. O juokas dažniausiai buvo iš absurdo. Jei kas yra buvęs gražiose ir išpuoselėtose Ikea parduotuvėse, žino, kaip ten viskas nuostabu. Istorija apie vyrą, kuris išvyko iš savo šalies pirkti Ikea lovos su vinimis ir netikėtai pradeda keliauti po pasaulį ne kaip kitaip, o netyčia- spintoje. Jo kelionė nuotaikinga, pilna keistų nuotykių. Iš pradžių nesupranti jo kelionės tikslo ir paties personažo, juokiesi iš netikėtų situacijų, tačiau vėliau susipažinęs artimiau, matai jog tai sužeista siela, nuo vaikystės turėjusi daug problemų. Vėliau aprašoma ir pabėgelių iš trečiųjų šalių problema, jų baimė, noras rasti geresnį gyvenimą. Skaitant supranti, kad visi mes tik žmonės ir mūsų norai vienodi, nepaisant amžiaus, tautybės ar išsilavinimo. Patiko nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Labai rekomenduoju. ;)