Įdomi knyga. Joje susimaišo keli stiliai ir jos skaitytojas gali būti labai įvairus. Tai ir istorija apie šeimą, vaikų ir tėvų santykius, apie laikmetį, kuris negailestingas protingoms mergaitėms ir moterims. Kartu tai ir...

Įdomi knyga. Joje susimaišo keli stiliai ir jos skaitytojas gali būti labai įvairus. Tai ir istorija apie šeimą, vaikų ir tėvų santykius, apie laikmetį, kuris negailestingas protingoms mergaitėms ir moterims. Kartu tai ir detektyvas, o gal net ir siaubo istorija. Ir, aišku, fantastinės literatūros mėgėjai čia jausis gerai.

Perskaičiau trečią šios rašytojos knygą ir jos visos man labai patiko. "Saldžių sapnų" istorijoje pasakojama apie santykius šeimoje, apie psichologinį smurtą ir didelę meilę vaikams. Tik ta meilė ir suteikia stiprybės...

Perskaičiau trečią šios rašytojos knygą ir jos visos man labai patiko. "Saldžių sapnų" istorijoje pasakojama apie santykius šeimoje, apie psichologinį smurtą ir didelę meilę vaikams. Tik ta meilė ir suteikia stiprybės pasipriešinimui. Man patinka kaip po truputį atskleidžiamas veiksmas, o paskutiniuose puslapiuose autorė pateikia kažką, kas visai kitaip aiškina vykusią istoriją. O ir nusikaltimą tiriantys detektyvai įdomūs, tiek jie, tiek visas pasakojimas man labai britiškas :)

Apie šią knygą buvau girdėjusi labai daug atsiliepimų ir seniai norėjau ją perskaityti. Pagaliau susiruošus tai padaryti prireikė tik kelių dienų visiems beveik 400 puslapių. Knyga įdomi, išties pateisino mano lūkesčius....

Apie šią knygą buvau girdėjusi labai daug atsiliepimų ir seniai norėjau ją perskaityti. Pagaliau susiruošus tai padaryti prireikė tik kelių dienų visiems beveik 400 puslapių. Knyga įdomi, išties pateisino mano lūkesčius. O labiausiai man patiko psichologinė šios knygos pusė. Skaitant daugelį dalykų galima pritaikyti savo gyvenime.

Jau kuris laikas norėjau perskaityti šią knygą ir pagaliau tai padariau. Knygos kalba labai sužavėjo. Iš pradžių pasirodė sudėtinga, bet greitai perpratau. Linksma istorija apie Lietuvą po nepriklausomybės atkūrimo ir kaip...

Jau kuris laikas norėjau perskaityti šią knygą ir pagaliau tai padariau. Knygos kalba labai sužavėjo. Iš pradžių pasirodė sudėtinga, bet greitai perpratau. Linksma istorija apie Lietuvą po nepriklausomybės atkūrimo ir kaip tuo metu gyveno lietuviai. O knygos pabaiga už širdies griebianti.

„Klaidinga tikėti, kad dabartis niekada nesibaigs, kad tai, kas mums duota, – duota visam laikui, ir toliau išliks nepasikeitę. O iš tiesų reikia nepamiršti, kad nieko nėra amžino, viskas gali pasikeisti bet kurią mums...

„Klaidinga tikėti, kad dabartis niekada nesibaigs, kad tai, kas mums duota, – duota visam laikui, ir toliau išliks nepasikeitę. O iš tiesų reikia nepamiršti, kad nieko nėra amžino, viskas gali pasikeisti bet kurią mums skirto laiko akimirką, kad ir kiek mažai mums būtų jo likę. Ir mes palaipsniui mokomės suprasti: kas iš pradžių atrodė kaip sukrėtimas, vieną gražią dieną mūsų gali nebejaudinti, tapti vienu iš gyvenimo įvykių, tik dar vienu faktu. Ateis diena, ir mes netgi neprisiminsime žmogaus, be kurio kadaise net neįsivaizdavome savo egzistavimo, dėl kurio nerimavome ir nemiegodavome naktimis, be kurio negalėjome kvėpuoti, kurio žodžiai ir buvimas teikė prasmę kiekvienai pragyventai dienai, ir netyčia jį prisiminę tik gūžtelėsime pečiais ir galbūt pagalvosime: „Kurgi jis dabar?“ – bet mums net nesinorės atsakymo į šį klausimą, nes mums tai neberūpės. Koks skirtumas, kas nutiko mūsų pirmai merginai, kurios skambučio arba susitikimo taip nekantriai laukdavome? O kaip laikosi priešpaskutinė, irgi nelabai svarbu – juk jau metus su ja nesimatėme. Argi mums rūpi mūsų draugai, bendraklasiai, universiteto laikų ir vėlesni bičiuliai – nors su jais susiję tokie ilgi ir svarbūs mūsų gyvenimo etapai, nors mums atrodė, kad niekada neišsiskirsime? Ir koks skirtumas, kas buvo su tais, kurie mus anuomet paliko, kurie išėjo, atsuko nugarą arba mus išdavė? Seniai juos pamiršome, iš jų liko tik vardai, kuriuos išgirdę prisimename tuos žmones. Pamirštame ir mirusiuosius: jie mirė, taigi mus paliko. Mano motina mirė prieš dvidešimt penkerius metus, ir nors jaučiuosi privaląs ją prisiminęs liūdėti (ir mane iš tikro užplūsta liūdesys), to neįmanoma lyginti su jausmais, kuriuos išgyvenau tada. Jau niekada nebepravirksiu, o juk tada raudojau jos netekęs. Dabar tai liko tik faktas: mano motina mirė prieš dvidešimt penkerius metus, ir nuo tada aš motinos nebeturiu.“

Ši istorija prasideda nuo to, kaip leidykloje dirbanti Marija Dols kasryt pusryčiauja toje pačioje kavinėje ir stebi taip pat, kaip ir ji, kasryt ten pusryčiaujančią porą. Ilgainiui stebėdama šią porą, ji pradeda jaustis tarytum jų drauge, įsivaizduoja, kad viską žino apie jų bendrą gyvenimą, ji jais žavisi, bando skaityti jų kūnų ir žvilgsnių kalbą. Ateina vasara, pora staiga dingsta iš akiračio. Marija laikraštyje perskaito apie nelaimingą atsitikimą, netikėtą, absurdišką žmogžudystę. Pažvelgusi į nuotrauką, atpažįsta kavinėje su žmona kasryt sėdėjusį vyrą. Ji tai priima kaip jai nutikusią nelaimę, tikisi sutikti to nelaimėlio žmoną. Vienąkart ją sutinka ir prisėda, norėdama išreikšti jai užuojautą ir ją paguosti, tampa jos skausmo „klausytoja" , atsiduria jos namuose, susipažįsta su šeimos draugu. Po šitokio vienkartinio bendravimo su ta stebėtąja moterimi, nori nenori, Marija įsivelia į painų meilės trikampį/keturkampį ir tampa ne tik viso to dalimi, bet ir sužino svarbių dalykų, nuo jos pradeda priklausyti šios istorijos ateitis. Ar ji tuo pasinaudoja?

Turbūt visi esame girdėję posakį, jog meilėje ir kare visos priemonės leistinos. Ir tokių istorijų parašyta, skaityta, matyta šimtai. Tačiau „Įsimylėjimai“ yra skirta lėtai tekančio, kokybiško pasakojimo gurmanams. Ši istorija toli gražu nėra ta, kurią perskaitytum vienu prisėdimu, ji skaitoma iš lėto, kartkartėm ir besimėgaujant. Ką žmogus padarytų dėl meilės? O ko nepadarytų? Ar skausmas ir gedulas pasilieka su mumis toks pats, koks buvo pradžioje? Ar mes pajėgūs pamiršti? Sunkiai pamenu tokią knygą, iš kurios norėtųsi citatas persirašyti vos ne puslapiais. Kur apie santykius kalbama taip tiesiai, taip nebanaliai ir brandžiai, kad nebeturi nė ko ir pridurti, norisi sugerti visas tas mintis į save ir nešiotis su savimi, niekad nepamiršti. Ji moko gedėti, tik, šiukštu, ne per ilgai. Ši knyga priminė man, kad nepakeičiamų nėra. Kad santykiai bus tokie, kokius juos sukursi, kad dėl kito žmogaus kartais reikia pasiaukoti, paminant savo jausmus. Vienintelis šios istorijos minusas – keletą kartų pasikartojusios tos pačios pastraipos. Man tai nepasirodė būtina, bet vis tiek norisi žemai nulenkti galvą šiai knygai ir ją rekomenduoti visiems. Tiems, kurie kuria santykius, kurs ateityje ar bando užsigydyti buvusių santykių paliktas žaizdas.

„Galbūt jis taip reaguodavo į žmonos juokavimą, apskritai būna žmonių, kurie mus prajuokina net patys to nežinodami. Jiems tai pavyksta pirmiausia dėl to, kad mes laimingi jau vien būdami su jais, ir mes pasirengę kvatotis bet kokia dingstimi arba be jokios dingsties vien todėl, kad tie žmonės yra šalia, kad mes juos matome ir girdime, nors jie nepasako nieko ypatingo, galbūt kartais netgi paisto kvailystes, bet mums tai vis tiek juokinga. Šie, regis, ir buvo tokie žmonės vienas kitam, nors nekilo abejonių, kad jiedu seniai vedę, niekada jų pašnekesiuose neišgirdau jokios nusaldintos ar apsimestinės gaidelės, jokio išmokto gesto, kokių dažnai galima pastebėti tarp kai kurių ilgus metus gyvenančių porų, kurioms būtina parodyti, kad jos vis dar myli vienas kitą, tarsi tai būtų jų vertę keliantis nuopelnas ar patrauklumo suteikiantis papuošalas. Šiedu, regis, norėjo vienas kitam patikti, atrodė, kad asistavimas ir suartėjimas jiems dar priešaky. Arba jie taip mylėjo ir vertino vienas kitą dar nuo tada, kai nebuvo vedę arba net nebuvo pora, ir taip tebemylėjo ir vertino vienas kitą visus tuos metus, kad bet kokiu atveju jis būtų pasirinkęs ją, o ji – jį kaip draugą, palydovą, pašnekovą ar bendrininką. Ir ne todėl, kad jiedu sutuoktiniai, ne dėl patogumo, įpročio ar net ištikimybės, o tik todėl, kad buvo visiškai tikri: kad ir kas būtų, kad ir kas nutiktų, kad ir ką tektų papasakoti ar išklausyti, jai su juo, o jam su ja visada bus įdomiau nei su kuo nors kitu. Jam su niekuo nebus taip įdomu kaip su ja, o jai su niekuo nebus geriau kaip su juo. Jiedu buvo draugai, o svarbiausia – suprato vienas kitą.“

Labai smagi ir nuotaikinga knyga. Itin lengvai skaitosi ir pilna gero humoro persmelktų dialogų.
Gal kiek per daug panašūs veikėjų vardai, tad kai pastraipose/dialoguose malasi didesnioji dalis veikėjų, reikia atidžiau...

Labai smagi ir nuotaikinga knyga. Itin lengvai skaitosi ir pilna gero humoro persmelktų dialogų.
Gal kiek per daug panašūs veikėjų vardai, tad kai pastraipose/dialoguose malasi didesnioji dalis veikėjų, reikia atidžiau skaityti, ką kuris daro/sako.
Istorija apie apkūnią moterį, kuriai motina įvariusi kompleksą, kad ji stora ir apie itin išvaizdų vyruką, kuris pajėgia ją įtikinti, kad ji graži ir labai seksuali, tik reikia atitinkamai rengtis ir labiau pasitikėti savimi. Patiko mintis, kad pagrindiniai veikėjai nėra tobuli, bet kartu jie tampa geresni.

Šį kūrinį pavadinčiau nuotykiniu romanu su istoriniais intarpais. Meilės linija užima irgi ne paskutunę vietą, nes Zbyškus - pagrindinis herojus pasimetęs tarp dviejų nuostabių merginų. O kur dar noras nukauti kuo daugiau...

Šį kūrinį pavadinčiau nuotykiniu romanu su istoriniais intarpais. Meilės linija užima irgi ne paskutunę vietą, nes Zbyškus - pagrindinis herojus pasimetęs tarp dviejų nuostabių merginų. O kur dar noras nukauti kuo daugiau vokiečių!
Iš principo knygos patiko, skaitomos gana lengvai, o lietuviai aprašomi irgi savotiškai, bet tai priklauso nuo istoriko kuriuo remėsi autorius.