Sužinojusi apie senelio mirtį Lilijana parvyksta į gimtąjį miestelį. Tai nebuvo lengvas sprendimas, nes pastaruosius aštuonerius metus ji praleido Niujorke.
Gimtuose namuose ji visuomet jautėsi svetima, atstumta bei...

Sužinojusi apie senelio mirtį Lilijana parvyksta į gimtąjį miestelį. Tai nebuvo lengvas sprendimas, nes pastaruosius aštuonerius metus ji praleido Niujorke.
Gimtuose namuose ji visuomet jautėsi svetima, atstumta bei nesuprasta.
Nepaisant to, čia ji bus saugi. Bent kol kas. Praeitis ją vejasi, tačiau Lilijana pasiryžusi susigrumti su savo vidiniais demonais..

Dar pernai skaityta Erikos knyga "Melo kaina" mane tikrai papirko. Istorija buvo pagauli bei emociškai paveiki. Tad tikėjausi ir iš šios knygos nemažai. Kad ir kaip bebūtų liūdna, tačiau ši istorija neišpildė mano lūkesčių..
Nepajutau jokio ryšio su knygos veikėjais, o ir pati istorija manęs nepalietė taip, kaip būčiau to tikėjusis. Vietomis atrodė, jog kuriama įtampa, kuri pasirodė šiek tiek pritempta ir perspausta. Keletas siužeto posūkių mane nemaloniai nustebino ir nors vėliau situacija pasikeitė, tačiau mano nuomonės apie knygą nepakeitė. Nei į gerą, nei į blogą. Buvo ir įdomių epizodų, kuriuose Lilijana stengėsi suprasti save bei tai, kas vyksta jos gyvenime..
Galbūt tai buvo tiesiog ne mano knyga ir tikiu, jog ši istorija suras savo skaitytojus 📖

Tai yra knygos "Tarnaitė" tęsinys. Pastaroji man tikrai patiko, tad nekantravau sužinoti ką dar mums paruošė Milė.

Milė pradeda dirbti didžiuliame dviejų aukštų penthauze. Vos įžengus pro duris, galima justi kaip prabanga...

Tai yra knygos "Tarnaitė" tęsinys. Pastaroji man tikrai patiko, tad nekantravau sužinoti ką dar mums paruošė Milė.

Milė pradeda dirbti didžiuliame dviejų aukštų penthauze. Vos įžengus pro duris, galima justi kaip prabanga tvyro ore. Iš pradžių Milė nerimavo, jog bus patikrinta jos praeitis ir ji bus išprašyta lauk, tačiau taip nenutiko. Jos naujasis viršininkas - Daglasas Gerikas paprašė pradėti dirbti iš karto.
Milė be galo patenkinta naujuoju darbdaviu bei žadamu atlygiu, tačiau nerimą jai kelia viena detalė.. Ji vis dar nematė darbdavio žmonos Vendės.
Tvarkydama bei skalbdama drabužius, Milė pastebi kraujo dėmes.. Moteriai tampa aišku kodėl žmona yra taip slepiama. Ji neleis Daglasui taip lengvai išsisukti..

Na, didelių lūkesčių šiai knygai stengiausi neturėti, tačiau kai tai yra istorijos tęsinys nori to, ar ne, ją lygini su pirmąja knyga. Ir deja, bet pirmoji dalis man patiko daug labiau.
Šį kartą manęs neįtikino visa pateikta istorija, buvo tikrai nelogiškų vietų, kurios tik vertė vartyti akis.
Enzo buvo vienas iš tų veikėjų, kuris "piešiamas" tarsi didvyris, kuris visuomet yra tinkamoje vietoje bei tinkamu laiku ir išspręs kilusias problemas joms dar net neprasidėjus.
Artėjant istorijai prie pabaigos, scena su detektyvu buvo tiesiog absurdiška. Na netikiu nei pro kur, jog taip gali vykti tikrame gyvenime 🤭
Pliusas šios knygos yra tas, jog jos trumpi skyriai, o ir knyga skaitėsi tikrai greitai. Bet tik tiek.

Šie metai yra tie metai, kuomet aš stačia galva neriu į romantasy pasaulį. Ir galiu pasakyti tik tiek, jog kuo toliau, tuo labiau jis man patinka 😍

Ilijoje prasiautė Maras, kuris nusinešė daug gyvybių, tačiau tuo pačiu...

Šie metai yra tie metai, kuomet aš stačia galva neriu į romantasy pasaulį. Ir galiu pasakyti tik tiek, jog kuo toliau, tuo labiau jis man patinka 😍

Ilijoje prasiautė Maras, kuris nusinešė daug gyvybių, tačiau tuo pačiu stipriausius ir apdovanojo. Tie, kurie gimė paprasti tokiais ir liko. Karalius visus prasčiokus nusprendė ištremti, jog liktų tik visų gerbiamas elitas.
Pajedina - prasčiokė, kuri tapo ir vagile. Nėra lengvo kelio, norint išgyventi lūšnynuose.
Nieko net neįtardama ji išgelbėja vieno iš Ilijos princų gyvybę. Ir taip ji atsiduria Valymo žaidynėse. Jų metu visas elitas demonstruoja savo galias. Nst jeigu jas ir pasiseks išgyventi, tačiau Pajedina žino, jog princas tikrai jos nepasigailės, vos tik sužinos kas iš tiesų ji esanti..

Kuomet pradėjau skaityti šią istoriją, jos pradžia man ėjosi kiek sunkiau, o vėliau pasinėriau taip į vis veiksmą ir nenuspėjamus siužeto posūkius, jog buvo sunku padėti knygą į šoną. Teko girdėti, jog kitiems ši istorija priminė "Bado žaidynes". Tad galiu pritarti, jog panašumo šiek tiek buvo, bet jis nei kiek netrukdė mègautis skaitoma istorija.
Manau nieko nenustebinsiu pasakydama, jog šioje knygoje, man labiausiai patiko Kajaus ir Pajedinos bendravimas. Jų tarpusavio "pasikandžiojimai" , po truputį besimezganti draugystė bei užgimę šilti jausmai. Abu labai intriguojančios asmenybės, kurios nepaliks abejingų. Taip pat man labai patiko ir princas Kitas. Ryžtingai nusiteikęs bei visuomet pasiryžęs išspręsti tarp Kajaus bei karaliaus kilusius nesutarimus.
Man ši knyga padovanojo gerą laiką bei šypseną, kuri nedingo nuo mano veido. Ieškant prie ko prikibti, tikrai galima rasti kur tai būtų galima padaryti. Pradedant pasaulio kūrimu ir baigiant "sutapimais", kurie stebuklingai gelbėjo prasčiokės gyvybę ne kartą ir ne du.
Tačiau aš nenoriu to daryti, nes man ši knyga tikrai labai patiko.
"Staiga virtau ta maža bejėge mergaite.Ta, kurios tėtis nužudytas, o svajonės žlugusios.Ta, kurią plaka prie stulpo už tai, kad vogė, norėdama išgyventi. Ta, kuri bėga nuo persekiojančių prisiminimų. Ta, kuri riečiasi į kamuoliuką, gniuždoma širdgėlos ir siaubo."
Nekantriai lauksiu tęsinio. Pabaiga tikra 💣

Ši knyga mus nukelia į 1933 m. Mačuchai, Ukrainoje. Sovietinė valdžia suvarė valstiečius į kolūkius ir paliko juos be maisto. Visur lyg maras siautėja badas..
Troškimas užpildyti skrandį priveda prie pačių...

Ši knyga mus nukelia į 1933 m. Mačuchai, Ukrainoje. Sovietinė valdžia suvarė valstiečius į kolūkius ir paliko juos be maisto. Visur lyg maras siautėja badas..
Troškimas užpildyti skrandį priveda prie pačių beprotiškiausių sprendimų.. Žmonės yra pasiryžę vienas kitam perkąsti gerkles dėl duonos trupinio.
Čia gyvena Javdocha ir Solomija. Viena iš jų kiekvieną rytą prabunda kamuojama beprotiško alkio.. Kita savo skaudžius išgyvenimus maskuoja maistu.
Skamba kaip du, tarpusvyje nesuderinami dalykai, tačiau šios moterys gyvena toje pačioje realybėje..

Nemoku apsakyti kokia gera buvo ši knyga.. Nors ir be galo skaudi, sunki emociškai, bet tikrai įtraukianti ir nepaleidžianti iki paskutiniojo puslapio.
Tania Pjankova - tikras talentas. Taip įtaigiai, poetiškai ir lyriškai papasakoti apie žmonių patiriamus žiaurumus tikrai ne kiekvienam. Ir net neabejoju, jog prie šios knygos sėkmės prisidėjo ir talentingos vertėjos Donatos Rinkevičienės darbas.
Skaitant šią knygą, ne kartą strigo gumulas gerklėje ir reikėjo tiesiog sustoti ir pamąstyti apie tai, ką perskaičiau..
Galiu prisipažinti, jog mažai žinojau apie holodomorą ir tai, ką teko patirti Ukrainos piliečiams. Tad labai džiaugiuosi, jog autorė pasiryžo prabilti apie tai, kas yra skaudu, tačiau verta būti papasakota.
"Žmonės tirpsta, žmonės pradingsta, išnyksta sutemose, pasilieka už savų durų, savų sienų ir rytą jau jau nepasirodo; žmonės palieka mane, išeina neatsisveikinę, sustingsta - kaip sustingsta užgesusios ugnies karštis: nepastebimai, be pėdsakų, negrįžtamai.. Iš pradžių skauda dėl kiekvienos žarijos - kiekvieno žmogaus, kurio išėjimas išspaudžia kraują ią širdies, bet vėliau prirpranti, nustoji gailauti.. Žmogus žmogui nustoja būti šviesa, žmogus žmogų paleidžia iš šio pasaulio taip lengvai, lyg nežinotų, kad žmogus be žmogaus neišgyvens..."
Tikrai viena stipriausių knygų, kurią teko skaityti pastaruoju metu. Mano nuoširdi rekomendacija ❤️‍🩹

Šiuo metu man norėjosi kažkokios lengvos bei įtraukiančios istorijos. Neapsirikau šiuo savo pasirinkimu. Manau, jog ši knyga puikiai tinkama skaityti atostogų metu.

Atistiktinai susikirtę dviejų jaunuolių keliai, pakeitė...

Šiuo metu man norėjosi kažkokios lengvos bei įtraukiančios istorijos. Neapsirikau šiuo savo pasirinkimu. Manau, jog ši knyga puikiai tinkama skaityti atostogų metu.

Atistiktinai susikirtę dviejų jaunuolių keliai, pakeitė jų gyvenimus negrįžtamai. Ferna ir Vilas susitiko pačiu netinkamiausiu metu, tačiau jautė, jog tai kas mezgasi tarp jų - tikra bei nuoširdu.
Ferna gyvenime turėjo vieną tikslą - niekada negrįžti vadovauti poilsiavietei, kuri priklausė jos motinai. Taip jau susiklostė, jog ji turi nuspręsti ar tęsti darbus toliau, ar atsisveikinti su šia vieta.
Jai reikia plano, kuris padėtų išsaugoti poilsiavietę. Ir tokį planą jai pateikia Vilas. Bėda ta, jog jis pasirodė vėluodamas devynerius metus..

Tai buvo širdį sušildanti, jautri bei kupina draugystės meilės istorija. Buvo gera skaityti apie tai, kaip Ferna ir Vilas susipažino. Ir tuomet tęsti pažintį jau su suaugusiais Vilu bei Ferna.
Nors jų santykiai ir nebuvo tobuli ir išgyveno ne vieną nuopolį, tačiau džiaugiuosi, jog jie galiausiai nepasidavė vienas dėl kito.
Mane sužavėjo Fernos mamos dienoraščio ištraukos ir ta mintis, jog juos gali palikti savo vaikui. Prasmingas būdas savo vaikui papasakoti SAVO gyvenimo istoriją 📖
Perskaičius šią istoriją suvokiau, kaip yra svarbu suteikti antrą šansą. Galbūt tas šansas bus tas, kuris pakeis jūsų visą likusį gyvenimą. Niekada negali žinoti 🤍

Tikrai nemažai holokausto tema yra prirašyta istorijų ir nustebinti tampa vis sunkiau. Aš šio tipo knygų neskaitau daug, tad mane dar truputį lengviau nustebinti nei tuos, kurie perskaito daug istorijų šia tema.

Situacija...

Tikrai nemažai holokausto tema yra prirašyta istorijų ir nustebinti tampa vis sunkiau. Aš šio tipo knygų neskaitau daug, tad mane dar truputį lengviau nustebinti nei tuos, kurie perskaito daug istorijų šia tema.

Situacija Vokietijoje 1939-aisiais tampa nevaldoma ir Matilda nei minutės nedvejoja ir savo geriausią draugą Hansą paslepia savo namų palėpėje. Tai nėra lengva užduotis, nes reikia neišsiduoti tėvams, o kur dar visur šminirėjantys naciai.
2018-ieji Amerika. Greisė gauna laišką, kuriame teigiama, jog ji iš savo senelės paveldėjo knygyną Dachau miestelyje, Vokietijoje.
Mergina net nesudvejoja ir leidžiasi į kelionę. Ten ją pasitinka šeimos draugas, kuris Greisei perduoda laiškus. Jie yra tarsi raktas, kuris atskleis taip ilgai slėptas ir saugotas paslaptis.

Ši istorija buvo papasakota Matildos bei Greisės akimis. Abi istorijos pusės man buvo įdomios, tačiau labiau intriguojanti bei dramatiškesnė man vis dėlto buvo Matildos istorija. Dar visai jauna ši mergina patyrė sunkiai suvokiamus išgyvenimus, kurie suformavo ją kaip asmenybę ir padėjo siekti savo užsibrėžtų tikslų.
Tai nebuvo labai šviesi bei švelni knyga, tačiau man ji tikrai patiko. Pati knyga nebuvo prikimšta nereikalingos informacijos ir parašyta tam, jog išspausti kuo daugiau puslapių. Manau, jog kartais tikrai mažiau - daugiau.
Net neabejoju, jog ši knyga patiks mėgstantiems istorinę grožinę literatūrą.