Kaip iš pavadinimo galima suprasti knyga apie tėvus ir vaikus, jų santykius ir bandymus išgyventi kartu pasaulyje kuriame kartų nesutarimai yra amžini. Kūrinys lyriškas ir toks gana liūdnas, yra pamąstymų apie žmogų ir...

Kaip iš pavadinimo galima suprasti knyga apie tėvus ir vaikus, jų santykius ir bandymus išgyventi kartu pasaulyje kuriame kartų nesutarimai yra amžini. Kūrinys lyriškas ir toks gana liūdnas, yra pamąstymų apie žmogų ir gyvenimą. Apimtis nedidelė, nėra kur atsibosti, kaip tik man asmeniškai, norėjosi ilgesnio kūrinio.

„Muzika Ilzei Brauchman“ – ypatinga knyga. Tai ne kokia banali meilės istorija, kur susitinka Marija ir Chose Migelis, jie ten šiek tiek pasiožiuoja vienas prieš kitą, susituokia ir laimingai gyvena. Ne, ši istorija yra,...

„Muzika Ilzei Brauchman“ – ypatinga knyga. Tai ne kokia banali meilės istorija, kur susitinka Marija ir Chose Migelis, jie ten šiek tiek pasiožiuoja vienas prieš kitą, susituokia ir laimingai gyvena. Ne, ši istorija yra, pirmiausia, apie meilę muzikai ir gyvenimui, šioje istorijoje tarp dviejų žmonių užsimezga ne banali aistra ar meilė trunkanti mėnesį, čia tarp dviejų žmonių užsimezga RYŠYS, kurio, manau, daugelis žmonių ir ieško visą gyvenimą. Frankas – senamadiškas, užsispyręs plokštelių parduotuvės savininkas ir ypatingas sielų gydytojas, gydantis jas ne kuo kitu, o muzika. Ilzė - paslaptingoji moteris žaliu paltu, įsiveržusi netikėtai į Franko gyvenimą ir jį apvertusi aukštyn kojomis. Tarp jų užsimezga toks ryšys, kuris, net jei truktų tik dieną, paliktų ženklą sieloje visam gyvenimui. Tai ne šiaip vasaros romanas, kurį galbūt rudenį jau pamiršti kitame glėbyje. Tai visa apimanti bendrystė. Kone kiekvienas knygos skyrius prasideda daina, kuri kaip atskira istorija. Tai gyvenimų dėlionė, tai gyvenimų spalvos.

Labai džiaugiuosi, kad šią knygą skaičiau būtent prieššventiniu laikotarpiu, kai taip gražiai ir muzikaliai sninga, knyga sušildė šaltais vakarais. Būtent ši knyga ir priminė, kokia galinga jėga yra muzika, kokia ji svarbi mūsų gyvenimuose gali būti. Vienintelis priekaištas autorei - pernelyg banali pabaiga, apie kurią, žinoma, nepasakosiu, tačiau būtent ji, šiek tiek prislopino knygos magiją, tokia istorija turėtų baigtis kažkaip... ypatingiau ir muzikaliau.

Šią knygą rekomenduočiau visiems mylintiems muziką, visiems svajokliams, visiems, norintiems iš naujo, o gal pirmąkart pamilti gyvenimą.

Autorius, drauge su Amsterdamo meru Robertu Valteriu, paima skaitytoją už rankos ir veda ilgu, dažnai kiek nuobodžiu keliu, į mero paranojos, jaučiamos įtampos žaidimus.

Robertas – visų mėgstamas, sėkmingą gyvenimą...

Autorius, drauge su Amsterdamo meru Robertu Valteriu, paima skaitytoją už rankos ir veda ilgu, dažnai kiek nuobodžiu keliu, į mero paranojos, jaučiamos įtampos žaidimus.

Robertas – visų mėgstamas, sėkmingą gyvenimą gyvenantis vyras, tik štai vieną vakarą pamato savo mylimą žmoną šnekučiuojantis su nuobodyla jo pavaduotoju. Roberto galvoje užgimsta patys keisčiausi scenarijai. Negi neįtartina, kai mėmė pavaduotojas, neturintis humoro jausmo, prajuokina jo žmoną?! Negana to, Roberto 94-erių metų tėvas praneša, jog nusprendė, kad jam ir Roberto mamai laikas numirti, jie nenorį tapti našta ir šiaip, matyt, atsibodo gyvent. Roberto galvoje visiška sumaištis, jis nebesupranta, kur tiesa, o kur tik jo vaizduotė, sėkmingasis gyvenimas pradeda slysti iš po kojų...


Prisipažinsiu, ši istorija manęs pernelyg nežavėjo. Iš pradžių lyg ir žadėjo daug, nagi, įtampa, galima išdavystė, tiesos ieškojimas, emocijos, gedulas, sūnaus santykiai su tėvais, viskas lyg ir buvo, bet daug ko ir pritrūko... Visų pirma, man nepatiko pats Robertas, jis man per nykus, tikėjausi daug ryškesnės asmenybės. Jo tėvukas mane žavėjo labiau už jį patį. O skaitant apie Roberto paranoją ir įvairiausių nesąmonių įsivaizdavimą, supratau, kad didžiausia problema santykiuose, nepaisant to, kiek jums metų, yra nesikalbėjimas. Aš visuomet tiek filmų metu, tiek skaitydama knygas, pradedu spirgėti iš susierzinimo, kai matau, kad žmonės nesugeba pasikalbėti ir dažniausiai būtent tai man atrodo problemos sprendimas.

Nepavadinčiau šios knygos prasta, bet ir geriausios titulo neskirčiau. Tema įdomi, išskirtinė (ypač tėvų atvejis), tačiau pats autoriaus balsas knygoje, rašymo stilius mane atstūmė, skaitydama laukiau knygos pabaigos.

Skaitant šią istoriją neapleido mintis, kad ši knyga tiktų vyresnio amžiaus žmonėms, arba išgyvenusiems gedulą, patyrus santuokos krizę ir tiesiog tiems, kam įdomu, kur gali nuvesti žmogaus vaizduotė ir kiek vaizduotė gali jam kainuoti gyvenime.

Išmokau mintinai upes ir kalnus,
pagarbinau gyvenimus
ir paukščių, ir žvėrių,
vienų – gražius, kitų – piktus ir alkanus.
O skauda tiktai tą, kurį turiu.

Kol vėl neatsiverčiau poezijos knygos, tol nesugebėjau...

Išmokau mintinai upes ir kalnus,
pagarbinau gyvenimus
ir paukščių, ir žvėrių,
vienų – gražius, kitų – piktus ir alkanus.
O skauda tiktai tą, kurį turiu.

Kol vėl neatsiverčiau poezijos knygos, tol nesugebėjau suprasti, ko man trūksta, kaip nuraminti neramią ir sopančią širdį. Regis, poeziją atrandu vis iš naujo tada, kai labiausiai man to ir reikia.
Kaip ir šįkart, Marcinkevičius mano sielai buvo tarytum oro gurkšnis, kurio reikėjo tam, kad atsibusčiau. Šiame rinkinyje jis visoks, jam skauda ir dėl Lietuvos, ir dėl moters nemeilės, dėl jaunų draugų, kurių nepagailėjo likimas, dėl rudens, čia jis jaukinasi mirtį ir primena mūsų laikinumą. Turbūt skaitant poeziją nieko prasmingiau ir negali būti už tas akimirkas, kai siela atsišaukia, kai, regis, apie tave būtų parašyta, apie tavo vargus, didesnius ar mažesnius skausmus. Ir sninga šiame rinkinyje taip ramiai ir jaukiai, ir pasaulis tyliai susikuria iš naujo.


Kasmet prieš šventes man norisi atsisukti į lietuvių autorius, tik jų knygos man suteikia jaukumą, ramybę, šilumą. Mane atstato ir paruošia gyvenimą gyvent iš naujo. J. Marcinkevičiaus kūryba man visuomet primins prieššventinį jaudulį, drebančius kelius ir užmirštas eilutes prieš pilną mokyklos salę, primins teatro repeticijas ir mane pačią, savęs vis ieškančią.

Apie poezijos rinkinius kalbėti yra ypatingai sunku, dievaži, visuomet sugebu pasakyti: siela atsiliepė. Ir viskas. Kad ir kaip ten būtų, mylint poeziją ar norint ją pažinti, J. Marcinkevičių skaityti labai labai verta.

geriau kai neskauda
bet kai visai tylu
negerai

„Nušautas paukštis yra tėvas ar motina, – sakė jis kreipdamasis į Britų mokslo pažangos asociaciją. – Mes naudojamės švenčiausiais jo instinktais, kad įviliotume jį į spąstus, o atimdami tėvo ar motinos gyvastį...

„Nušautas paukštis yra tėvas ar motina, – sakė jis kreipdamasis į Britų mokslo pažangos asociaciją. – Mes naudojamės švenčiausiais jo instinktais, kad įviliotume jį į spąstus, o atimdami tėvo ar motinos gyvastį pasmerkiame bejėgį palikuonį pačiai siaubingiausiai mirčiai iš bado. Jei tai ne žiaurumas – tada kas?“

Nesu didžiulė gamtos mokslų žinovė, tiesą sakant, niekada nebuvau. Mokykloje kažkiek pasiruošdavau atsiskaitymams ir tiek, greitai tam tikrus momentus pamiršdavau, nes niekada pernelyg nesidomėjau nei augalais, nei gyvūnijos pasauliu. Tad ši knyga man tapo ir šiokiu tokiu iššūkiu, ir žinių šaltiniu. Atidžiau leido pažvelgti į tam tikrus gamtoje vykstančius procesus, kartais natūralius, kartais, deja, prisidėjus žmogaus rankai. Šios knygos greitai neperskaitysi (na, nebent jau turi nemenką žinių bagažą gamtos mokslų srityje). Ją skaityti reiktų susikaupus, tad, perskaitydavau skyrių ir padėdavau kitam vakarui, nes jaučiau, kad mano mintys persipildo ir nebegaliu tęsti skaitymo.
Tai turbūt pirmoji tokio pobūdžio knyga skaityta savo noru, tad negaliu su niekuo palyginti. Žinoma, tokios knygos yra svarbios ir jas turėtų perskaityti kone kiekvienas žmogus.

Skaitydama šią knygą vis pasakojau šalia esantiems žmonėms apie tai, ką perskaitau. O apie didžiąsias alkas pasakojau kompanijai draugų ir užvirė diskusija apie tai, kaip žmonės vien vedami pramogos ir tuštybės žudo gyvūnus. Man regis, vien šis momentas išryškino tokių knygų prasmę. Žinoma, vien diskusija ar susimąstymas problemų pasaulyje neišspręs, bet, man regis, tai prasideda jau nuo minčių.

„Ir tuomet didžiosioms alkoms iškilo nauja grėsmė: jos tapo retos. Odų ir kiaušinių nekantriai troško tokie džentelmenai kaip grafas Rabenas, norėję pasipildyti kolekcijas. Kaip tik tokių entuziastų labui 1844 m. nužudyta pati paskutinė žinoma alkų pora Eldėjuje.“

Knygos skyriai liečia vis kitas mūsų brangiojoje Žemėje egzistuojančias problemas, vysktančius procesus, išsamiai aprašomas rifų galimas likimas, jų dabartinė padėtis, šikšnosparnių ligos, vandenynai, miškai, medžiai ir kiti įvairūs tyrimai ir išvados. Tiesa, kartais gal netgi per išsamiai, turint omenyje, kad ši knyga rašyta ne mokslininkams, o įsivaizduokime, tokiam žmogui, kaip aš, kuris pernelyg daug nežino apie tam tikrus procesus tiek gyvūnijos pasaulyje, tiek augalų. Ir skaityti kelioliką ar net keliasdešimt puslapių apie varlytes, kur lotyniški pavadinimai sparčiai veja vienas kitą, yra pakankamai sudėtinga.

Kita, regis, smulkmena, kuri man sukėlė galbūt ne pyktį, bet, tarkime, sutrikimą, buvo autorės lyg netyčia pateiktas požiūris į žmones, kurie užsiima kiek paprastesniais dalykais, nei pasaulio gelbėjimas. Pavyzdžiui, pasišaipė iš vieno rašytojo, kuris buvo jų grupėje ir norėjo savo knygoje panaudoti tam tikrus faktus, patirtis. Šaipėsi iš jo nepasiruošimo žygiui. O labiausiai sutrikdęs momentas buvo, kai autorė lankėsi muziejuje Vokietijoje ir kadangi buvo viena, pasiteiravo suvenyrų krautuvėlės pardavėjos, ar ji negalinti su ja kartu pasivaikščioti, šiai atsakius, kad turi daug darbo, autorė ironiškai pasišaipo, kad muziejuje tuo metu be jos, daugiau nėra žmonių. Šis momentas man pasirodė šlykštokas ir, visgi, kaip tokiai išsilavinusiai, žingeidžiai moteriai, pernelyg arogantiškas. Visgi, aprašant varlytes ir jų kojytes, reiktų nepamiršti, kad pasaulyje yra ir žmonių, dirbančių paprastą darbą ir galbūt negalinčių sau leisti išeiti kada panorėję iš darbo vietos ar keliauti po pasaulį ir kalbėtis su mokslininkais. (Šiukštu, nepagalvokite, kad šiais pastebėjimais noriu pasakyti, jog negerbiu mokslininkių ir žmonių, rašančių tokias knygas. Tiesiog, man regis, kad ir ką veiktum, kad ir kokią žinią norėtum perduoti, žmogiškumo ir supratingumo nustumti į užmarštį taip pat nevalia).

Taigi, kaip matote, mano jausmai, perskaičius šią knygą, tikrai dvejopi. Suprantu šios knygos svarbą, suprantu tai, kokie žmonės yra šikniai Žemės ir kitų rūšių atžvilgiu, bet kartu ir jaučiu, kad man norėjosi kiek kitokio informacijos pateikimo. Tad, ar ją skaityti, belieka nuspręsti jums.

Galiu pasakyti tik vieną, kad perskaičius šią knygą tikrai daugiau minčių šia tema užverda galvoje ir norisi savo gyvenime imtis, nors ir mažyčių, bet pokyčių, mažiau prisidėti prie Žemės alinimo, bei rūšių nykimo.