Ohoho! Antroji knyga, kurią savaitgalio metu aptarėme su sese, tai lietuvio, gerai žinomo kunigo A. Toliato "Žmogaus ir Dievo metai" 📖

Nesu labai religingas žmogus. Mano santykis su Dievu ir tikėjimu išvis gana sudėtingas....

Ohoho! Antroji knyga, kurią savaitgalio metu aptarėme su sese, tai lietuvio, gerai žinomo kunigo A. Toliato "Žmogaus ir Dievo metai" 📖

Nesu labai religingas žmogus. Mano santykis su Dievu ir tikėjimu išvis gana sudėtingas. Todėl niekuomet nesitikėjau, kad mano rankose atsidurs būtent tokia knyga. Ją išrinko sesuo (su baime, kad man ji nepatiks, netiks ir aš ją išdėsiu į šuns dienas 🙈), tačiau dar prieš jai įteikiant ją man, aš kaip tik prieš kurį laiką buvau nužiūrėjusi visus šio kunigo išleistus kūrinius. Nes girdėjau daug gerų atsiliepimų. Nes girdėjau, "kaip gerai, kaip padeda pasijusti geriau", o man tuo metu buvo nelengvas metas (tiesa, tai daugiau buvo atsiliepimai apie knygą "Ramybė tau"). Kažkokiu magišku būdu sesuo matyt pajuto, kad būtent dabar metas šiai knygai! 💛

Tai buvo ilgiausias aptarimas apie knygą, kokiame iki šiol esu dalyvavusi. Jis truko net 4 valandas! 😯🤓

Ką tiek kalbėti? Oj radom.. Ir dar gal būtume pakalbėję, jei ne gurgiantys pilvai ir noras pasižmonėti mieste 😊

Knyga sudaryta iš skyrių, - sekmadienių. Kiekvienas metų sekmadienis (skyrius) prasideda pamokslu, o toliau šio reikšmė paaiškinama paprasta, visiems suprantama, gyvenimiška kalba. Apie gilius, prasmingus dalykus autorius kalba itin paprastai ir lengvai. Ir rodos pamokslai pasirodo visai kitokiomis spalvomis, ne pažodžiui, kaip mes linkę juos suprasti (ar dėl to jų nesuprasti). 🙃

Abi prisižymėjome daugybę gilių minčių, jas išplėtojome, ką kiekviena reiškia mūsų gyvenime, ką galvojame vienu ar kitu klausimu. Pasigilinome į žmogaus esmę. Nuostabiai praleidau laiką 😌

Galima būtų cituoti ir cituoti. Bet geriau paimti knygą į rankas pačiam ir skirti kiekvieną metų sekmadienį trumpam atokvėpiui su gyvenimiškos išminties pamokomis. 😊

Tikrai imsiu į rankas antrą ir trečią dalis. Rekomenduoju ir netikintiems! 🤓

Skaitėm šią kartu su sese. Nors šią ir skaitėme antrąją, pirma aptarėme psichologiniu trileriu vadinamą S. Pinborough "Ydingas ratas". Knyga, kurią perskaičius nieku gyvu negalima išduoti kitiems pabaigos (toks įspėjimas...

Skaitėm šią kartu su sese. Nors šią ir skaitėme antrąją, pirma aptarėme psichologiniu trileriu vadinamą S. Pinborough "Ydingas ratas". Knyga, kurią perskaičius nieku gyvu negalima išduoti kitiems pabaigos (toks įspėjimas yra net ant nugarėlės ir tai intriguoja čiupti ją skaityti). Girdėjau tikrai nemažai liaupsių šiai istorijai, o ir su sese, atrodo, sutarėme, kad mintis kone geniali (nors ir kiek kosminė)! 😊

Trys pagrindiniai veikėjai, dvi moterys ir vyras, viena santuoka, draugystė ir itin painus santykių, paslapčių ir priklausomybės vienam nuo kito labirintas 🙈

Istorija pasakojama per abiejų moterų - Luizos ir Adelės, - prizmes. Abi sutarėme, kad veikėjai kiek erzinantys, jų poelgiai vietomis itin kvaili, neapgalvoti, nepasimokoma iš ankstesnių klaidų. Na bet juk taip būna ir gyvenime. 🤷‍♀️

Istorija įtraukia, norisi skaityti, išsiaiškinti, kas paslėpta po vienais ar kitais veikėjų sprendimais, poelgiais. Nuolat verčia spėlioti, kas bus toliau, kaip yra iš tiesų. Knygoje galima rasti ir psichikos sutrikimų, ir genialios manipuliacijos kitu žmogumi, ir (ne)ištikimybės sau, kitam aspektų, ir net fantastinių elementų. 🌟

Nenorint daugiau išplepėti turinio ir knygos esmės, norisi pridurti, kad apie patį kūrinį kalbėjome ne tiek ir daug. Nuklydome į kosmines temas ir jų sąsajas su realybe. Ir pagalvojom, gal visgi ne taip ir fantastiška ir nerealu viskas čia. Ir net sugalvojome pabaigai pabaigą, kaip reikalai galėtų pakrypti toliau. 🌌

Užvertus paskutinį puslapį, kilo noras pagooglinti kitas autores knygas. Tiesa, išverstų į lietuvių kalbą daugiau nėra, tačiau angliškai galima rasti nemažai.😊

C. Hoover romaną "Mes dedame tašką" perskaičiau dar rugsėjo mėnesį. Pati gal ir nebūčiau jo pasičiupusi, bet kaip tik nuo rugsėjo prisijungiau prie vieno knygų klubo, kurio rugsėjo mėnesio knyga būtent ir tapo ši,...

C. Hoover romaną "Mes dedame tašką" perskaičiau dar rugsėjo mėnesį. Pati gal ir nebūčiau jo pasičiupusi, bet kaip tik nuo rugsėjo prisijungiau prie vieno knygų klubo, kurio rugsėjo mėnesio knyga būtent ir tapo ši, daugelio išgirta istorija. 🙈

Tiesa, nuomonių teko girdėti įvairių. Bet juk "skonis draugų neturi". 🤓

Istorija perteikiama pagrindinės herojės Lilės vardu (ji įsileidžia skaitytoją į savo išgyvenimų sūkurį, pasakojama pirmuoju asmeniu). Veiksmas vyksta čia ir dabar, o apie praeitį Lilė mums papasakoja per dienoraštį, kurį vis atsiverčia paskaityti. Taip sužinome apie jos santykius su tėvais, pirmąją meilę, paauglystėje lydėjusias problemas. 🙂

Pradžia mane įtraukė. Pasakojimas pasirodė toks gyvas, kupinas detalių, kurių dėka buvo itin paprasta pačiai tarsi atsidurti ten, kur veikėjai (pačiame veiksmo sūkuryje!). Jaučiausi, lyg būčiau ten kartu ir stebėčiau juos, klausyčiausi, jausčiau ore tvyrančią įtampą. 🤩

Lengvai įsibėgėjus, knygos vidurys mane pristabdė. Ir net vertė vartyti akis! 🙄 Erotinė istorijos pusė pasirodė nesanti stiprioji autorės vieta. Sekso ar intymių scenų ryškiai per daug, jos nuvalkiotos, šleikščiai saldžios ir tokios netikros, kad, vėl priėjus vieną tokią, norėdavosi versti puslapius tolyn praleidžiant šias vietas. 🤷‍♀️

Negaliu paneigti, - tai istorija su mintimi. Apie smurtą šeimoje, svajonių išsipildymą, sunkius gyvenimo sprendimus. Istorija ir jaudina, ir erzina, ir pikdo, ir džiugina, ir liūdina, ir vietomis kelia pasididžiavimo jausmą. O tai jau nemažai. 😊

Visgi antrą kartą jos neskaityčiau ir, manau, kad šia tema galima parašyti žymiai stipresnį romaną. O bet tačiau lietingiems rudens vakarams labai greitai susiskaitytų. 🍁

Ir vėl Chris Carter, ir dar vienas įtraukiantis, iki pat galo nepaleidžiantis ir pabaigoje priverčiantis aiktelėti iš netikėtumo detektyvas su Robertu Hanteriu priešakyje, - "Šešėlis naktyje" 🍂

Trečioji Carterio knygų...

Ir vėl Chris Carter, ir dar vienas įtraukiantis, iki pat galo nepaleidžiantis ir pabaigoje priverčiantis aiktelėti iš netikėtumo detektyvas su Robertu Hanteriu priešakyje, - "Šešėlis naktyje" 🍂

Trečioji Carterio knygų serijos apie detektyvą Robertą Hanterį dalis atveria skaitytojui vartus į serijinio žudiko, kuris išskirtinai savo aukomis renkasi moteris, bylą. Brutalūs, sunkiai įsivaizduojami žudimo metodai, su paslaptimi, paliekama kiekvienos aukos kūne.. Tiesa, pavadinti tai "paslaptimi" būtų pernelyg švelnu. 🤔

Knyga parašyta meistriškai vien dėl to, kad ji sudaryta iš trumpų, vos kelių puslapių skyrių, kurie kiekvienas baigiasi intriga, dėl ko norisi skaityti vis "dar vieną skyrių" ir sužinoti visus atsakymus. Lengvas, bet ne nuobodus rašymo stilius, įtraukiantis siužetas, ryškūs veikėjų charakteriai, - visa tai nejučia įsuka į istorijos verpetą ir net nepajunti, kaip praėjo viena, dvi, trys skaitymo valandos.. 🙈

Stebina ir pagrindinio veikėjo Roberto gebėjimas įžvelgti detales, "pamatyti nematomą". Tiesa, man vietomis tai ima atrodyti kiek per daug nerealu, nes Hanteris vaizduojamas kaip herojus, kuris niekuomet neklysta. Su trečiąja dalimi pastebiu, kad norisi daugiau jo žmogiškumo, panašumo į mus visus, o ne vien super genijaus, iš nieko sukuriančio kone teisingą teoriją, kurią belieka tik patvirtinti. Beje, su šia dalimi imu labiau žavėtis ir Roberto partneriu Garsija. 😌😊

Apie viską daugiau pačioje knygoje. Skaitant net galima užuosti kvapus! 🤓 Manau, tai šio autoriaus vizitinė kortelė 🌟

P. S. silpnų nervų skaitytojams visgi nerekomenduočiau dėl brutalių ir gan smulkiai aprašomų nužudymo scenų 😳

Į liepos mėnesio skaitinį nespėjau, o pamačius šį, pirma mintis buvo "o nee, meilės romanas, neskaitysiu". Bet mane nepaprastai sužavėjo šios knygos viršelis. Toks gaivus, kvepiantis alyvom, net labiau pavasariškas nei...

Į liepos mėnesio skaitinį nespėjau, o pamačius šį, pirma mintis buvo "o nee, meilės romanas, neskaitysiu". Bet mane nepaprastai sužavėjo šios knygos viršelis. Toks gaivus, kvepiantis alyvom, net labiau pavasariškas nei vasaros pabaigos. 😍

Anotacijoje kalbama apie tris veikėjus, priėjusius savo gyvenimo ribą - "viskas, nebegaliu!". Palūžusios sielos, paslaptingasis ponas Žanas ir jo stebuklų ateljė, kurioje sielos atgyja.. Daug žadantis aprašymas 😊

Per puslapius akys vedė gana greitu tempu, skyriai neilgi, kiekviename savo istorijos dalį pasakoja vis kitas iš trijų knygos herojų. Visi jie skirtingi. Kiekvienas su savomis sielos žaizdomis, nemaloniomis gyvenimo patirtimis, stipriu jausmų pasauliu. Tačiau visus juos vienija vidinis skausmas ir ta riba, kurią priėjus norisi rėkti, dingti, sprogti ar net mirti.. 😔

Ir visų jų likimai atsiduria Žano iš "Stebuklų ateljė" rankose, nors.. Visgi tai yra jų pačių rankos, tik su maža kito pagalba iš šalies. Kurios taip kartais trūksta realiame gyvenime. 🙈

Kyla klausimas, kiek "švari" yra ta Žano sukurta "sielų gelbėjimo programa". Žanas juk taip pat žmogus, su sava patirtimi, kuri galbūt ir paskatino jį to imtis. Sujungti žmones. Parodyti jiems kelią. Pastūmėti. Padrąsinti. 🌟

Mano lūkesčiai perskaičius nebuvo patenkinti. Istoriją įsivaizdavau kitokią. Visgi galvojant dabar apie ją, susigulėjus mintims, lieku su pagrindine išsinešta mintimi, kaip mūsų gyvenimai turi įtakos kitų per gyvenimą sutinkamų žmonių gyvenimams ir kaip kartais atsitiktinai sutiktasis gali pagydyti mūsų palaužtą sielą. 💛

Visos trys knygos pasakoja paprastos, nuoširdžios merginos Luizos gyvenimo ir meilės istoriją ir visos jos parašytos tokiu lengvu, atrodytų paprastu, bet patraukliu, įtraukiančiu stiliumi, kad nejučia pasijauti esantis kažkas...

Visos trys knygos pasakoja paprastos, nuoširdžios merginos Luizos gyvenimo ir meilės istoriją ir visos jos parašytos tokiu lengvu, atrodytų paprastu, bet patraukliu, įtraukiančiu stiliumi, kad nejučia pasijauti esantis kažkas daugiau nei tik paprastas skaitytojas (tarsi artimas pažįstamas herojams), o istorija įsuka į savo verpetą ir vis norisi sužinoti, kuo gi viskas baigsis, kas nutiks toliau. 🙈

Gyvenimiška, nuoširdu, o Luiza žavi savo paprastumu, naivumu, kartais nepamatuotu tiesmukumu, savitu stiliumi. 🤩 Vis nenustojau ja žavėtis, dėl jos nerimauti, juoktis bei liūdėti iš jos ir su ja, o tai jau geros knygos ženklas. 🤓

Trečioji dalis pasakoja apie Luizos nuotykius Niujorke, iššūkius palaikant santykius per atstumą su vaikinu Semu, prabangaus gyvenimo skonį ir kainą, sėkmes ir nesėkmes bei ištikimybę sau. 😊

Subtilu, nenuvalkiota, ne per saldu, lengva bei gyvenimiška, - rekomenduoju! 🤩

Puikus pasirinkimas vasaros pabaigai. 😌

Iš šios istorijos pasilikau pagrindinę mintį, jog svarbu likti ištikimai sau, kad ir kas vyktų gyvenime. 🌟

Chris Carter "Egzekutorius" - tai antroji šio autoriaus knyga iš knygų serijos apie detektyvą Robertą Hanterį. Ir nors pirmoje dalyje ("Krucifiksas") man užkliuvo pagrindinio charakterio per dažnai afišuojamos ydos (rodos,...

Chris Carter "Egzekutorius" - tai antroji šio autoriaus knyga iš knygų serijos apie detektyvą Robertą Hanterį. Ir nors pirmoje dalyje ("Krucifiksas") man užkliuvo pagrindinio charakterio per dažnai afišuojamos ydos (rodos, tipinis vienišas detektyvas, savo vienatvę ir sunkumus nuolat skandinantis alkoholyje ir atsitiktiniuose santykiuose), ši nusviedė į tobulus vakarus su kokybišku detektyvu. 🧐😌

Gaila tik, kad tie vakarai greitai baigėsi, nes istorija buvo tokia įtraukianti, kiekvienas mini skyrius baigiasi paslaptimi, kurią norėdamas įminti, sužinoti atsakymus, imi nejučia skaityti toliau ir toliau, taip be perstojo verčiant puslapius iki pat knygos pabaigos. 😯🙈

Meistriškai sugalvotos žudynės, į pagalbą sau pasitelkiant didžiausią kiekvienos aukos baimę, įtampa, tas net ore aplink tave tvyrantis autoriaus taip įstabiai taikliai ir realistiškai nupasakojamas kvapas... 😅

Į pagrindinį herojų taip pat pažvelgiau "antromis akimis", - jis tapo artimesnis ir šįkart akcentavausi ties jo stiprybėmis: įžvalgumu, išmintimi, nuoširdumu, genialiu protu. 🧠🤓

Po šios dalies, drąsiai dedu knygą į mėgstamiausių lentyną, o Chris Carter skelbiu dar vienu savo detektyvų favoritu šalia pačios Tess Gerritsen. 🤩🌟

Nekantrauju griebti trečią dalį ir laukiu @leidyklajotema pasirodančios ketvirtosios (kuri, net neabejoju, bus mano lentynoje). 🙈😊

Kiek iš tiesų kiekvienas iš mūsų žinome, kokie žmonės yra šalia mūsų? Kiek nuoširdūs ir atviri galime būti patys šalia kitų? Kaip netikėtai susikerta žmonių keliai ir kur jie gali nuvesti? 🤷‍♀️

Vieną dieną...

Kiek iš tiesų kiekvienas iš mūsų žinome, kokie žmonės yra šalia mūsų? Kiek nuoširdūs ir atviri galime būti patys šalia kitų? Kaip netikėtai susikerta žmonių keliai ir kur jie gali nuvesti? 🤷‍♀️

Vieną dieną Bekė užsukusi į knygyną susipažįsta su ten dirbančiu Džo ir nuo tada pasikeičia ne tik jųdviejų, bet ir kitų, niekuo nekaltų žmonių gyvenimai 👥

Nuo pirmų puslapių tarsi patenkama į psichopatinį asmenybės sutrikimą turinčio personažo sąmonę: knyga parašyta pirmuoju asmeniu, o pasakotojas yra Džo. Slapčiausi troškimai, jausmai, kaip ir priklauso, jokios cenzūros (juk tai asmeninės mintys, kurių niekas negali girdėti), todėl rašymo stilių pavadinčiau gruboku, provokuojančiu. 🙊

Tikriausiai dar nesu susidūrusi su kūriniu, kuriame nerasčiau širdžiai artimo, - mėgstamiausio, - personažo. Iki šiol. 😳 "Tu" ne ta knyga, kuri kėlė susižavėjimą su kiekvienu puslapiu. Dažniau lydėjęs jausmas buvo susierzinimas. 🤨

Bekė - provokuojanti, hiperseksuali; Džo - manipuliuojantis, egocentriškas.
Atrodo, kaip ir aišku (ar turėtų būti aišku), kas šioje istorijoje yra nukentėjusieji, kas skriaudėjai, bet.. Ne kartą vis kirbėjo mintys, kad bent pagrindiniai herojai verti vienas kito (arba, kaip sakoma, "toks tokį" 🙈). Neteisinu poelgių, jokiu būdu nesakau, jog vienas ar kitas personažas nusipelnė ar nenusipelnė to, ką gavo. Tiesiog..

Man tai buvo knyga apie sutrikusius žmones šiuolaikinėje socialiniuose tinkluose paskendusioje visuomenėje.. Ir apie tai, kaip socialiniai tinklai ir dalinimasi gyvenimo detalėmis juose su kitais, paverčia mūsų gyvenimus ir mus pačius ypatingai pažeidžiamus.. 🧐

Manau, kad tai kitoks, lengvai skaitomas, nesudėtingai parašytas trileris, kuris gali tapti visai neblogu atostogų ar lengvos dienos grobiu 😊

Ir visgi, kažkas jame yra tokio viliojančio, dėl ko norisi perskaityti kitą dalį, pažiūrėti serialą 🤔😎

Šachta - ne visiškai mano stiliaus knyga. Nors negaliu sakyti, kad tai knyga iš serijos "wow!, kažkas TOKIO!", bet negaliu ir sakyti, kad ji man nepatiko. Domina ir traukia mane kažkuo tos fantastinės distopijos. 🤷‍♀️
Jau...

Šachta - ne visiškai mano stiliaus knyga. Nors negaliu sakyti, kad tai knyga iš serijos "wow!, kažkas TOKIO!", bet negaliu ir sakyti, kad ji man nepatiko. Domina ir traukia mane kažkuo tos fantastinės distopijos. 🤷‍♀️
Jau apsilankiau bibliotekoje ir prigriebiau antrąją dalį (nes įdomu, o kaipgi ten viskas prasidėjo? Antroji dalis yra priešistorė). Kadangi mūsų mažoje rajono bibliotekėlėje buvo laisva ir trečia dalis, bibliotekininkė įdavė man ir ją naiviai tikėdamasi, kad perskaitysiu abi per mėnesį (nors atėjau su vaiku ant rankų ir akivaizdžiai įdubusiom akim nuo miego trūkumo 🙈).
Kas, jei visas tavo pasaulis yra viena gili ir neįsivaizduojamai didelė šachta? Kiekvienas žmogus priklauso tam tikrai žmonių grupei, visą gyvenimą užsiima tik tai grupei priklausančiais darbais (kurie daugiau mažiau, bet visi orientuoti į Šachtos gyventojų gerovę [na ar bent išgyvenimą]) ir kone niekuomet nemato, koks pasaulis plyti už Šachtos ribų 🙊
O kas, jei jokio pasaulio ten nėra? Bet kur tuomet išsiunčiami pasmerktieji "valyti"? 😯
Istorija apie žmonių kastas, apie lygius, bet visuomet kažkur esančius "lygesniuosius" (netoli nutolstama nuo tam tikrų valdžios atstovų peripetijų ir šių dienų gyvenime), apie daugybės žmonių likimus, kurie priklauso nuo "visa žinančių Šachtos meistrų", apie viltį, maištą prieš nusistovėjusias normas, karą ir bandymą išgyventi bet kokiomis sąlygomis. 🎭
Įtampa, liūdesys, pyktis, džiaugsmas, nerimas, ramybę vėl keičianti įtampa - tai jausmai, kurie lydi nuo pradžios iki galo 🙈🤯