Tiesiog panirau į šią istoriją.. Kiekvieną laisvą minutę nesinorėjo daryti nieko kito, o tik skaityti. Labai pagaulus pasakojimas, kuris nesinorėjo, jog baigtųsi 🙈 O aš dar jaudinausi dėl knygos storumo.. 🤭
Skaitydama...

Tiesiog panirau į šią istoriją.. Kiekvieną laisvą minutę nesinorėjo daryti nieko kito, o tik skaityti. Labai pagaulus pasakojimas, kuris nesinorėjo, jog baigtųsi 🙈 O aš dar jaudinausi dėl knygos storumo.. 🤭
Skaitydama ir pykau ant pagrindinės veikėjos dėl jos naivumo. Teko daug ir plačiai šypsotis, o vietomis ir graudintis.
Ši kelių kartų saga tikiu, jog nepaliks abejingų. Joje glaudžiai tarpusavyje susipynusi draugystė bei meilė, pasiaukojimas bei besąlygiškas atsidavimas.
Skaitydama šią knygą turėjau puikų laiką, jau senokai taip mėgavausi knyga. Šioje knygoje apstu buvo ir intrigų bei išdavysčių, draugysčių bei meilių. Ko dsugiau galima norėti iš gero romano? 🤭
Šią knygą rekomenduočiau mėgstantiems šeimos istorijas bei meilės romanų gerbėjams ✨

„Akimirksniai ir toliau laša pritvinkę, vos nukrenta vienas, jau palengva kaupiasi kitas, veidas blyškus ir mažytis. Staiga ir akimirksniai baigiasi. Belaikybė teka mano sienomis, apgaulinga ir akla. Pamažu susitvenkia į...

„Akimirksniai ir toliau laša pritvinkę, vos nukrenta vienas, jau palengva kaupiasi kitas, veidas blyškus ir mažytis. Staiga ir akimirksniai baigiasi. Belaikybė teka mano sienomis, apgaulinga ir akla. Pamažu susitvenkia į tamsų, tykų ežerą ir aš šaukiu: gyvenau!“ (179 p.)

Žoana – jauna moteris, bandanti kabintis į gyvenimą visais pojūčiais, bandanti suvokti kiekvieno daikto ir reiškinio vietą pasaulyje ir sąmonėje. Ne išimtis ir ji pati – įsiraizgiusi į keistų santykių su vyru Otavijumi verpetą, bando suvokti savo vietą pasaulyje, gyvenime, amžinybėje. Kiek amžinybėje vietos atsiranda, kai nebelieka tavęs? Tai kelionė į Žoanos sąmonės srautą.

Ši knyga – nebanalus iššūkis. Prieš paimant ją į rankas, privalu išlaisvinti mintis iš buities gniaužtų ir atsiduoti būčiai, pasirengti ją klausti. Paviršiumi praplaukti nepavyks, autorė nusineš gilyn į (pa)sąmonės šulinį. Tame šulinyje išnyks laiko nuovoka, aptirps tai, kas buvo suvokta ir klausta anksčiau.

Skaitant norisi žymėtis citatas kas antrame puslapyje, kaskart abejojant, ar supratai tą mintį? Kaskart norint perskaityti dar ir dar kartą, nes randi ten užslėptą pats save, savo nemigos nakties susimąstymus, tik gal ne tokius genialius, kaip Lispector, bet ji – tarytum, visa, ko bijai ir visa, ką taip norisi pažinti, įprasminantis balsas.

Knyga tikrai nuostabi, tačiau po pirmo perskaitymo aš pati jaučiu, kad nesugebėsiu jos tinkamai įvertinti. Tokias knygas reikia skaityti keliskart, kad susivoktumei ir skaityti reikia absoliučioje ramybėje bei vienumoje, kitaip įmanoma netekti pusės jos prasmės. Jai apibūdinti net nereikia atskirų žodžių, pakaktų kelių citatų, kad tie, kuriems ji skirta, kaipmat užsimanytų ją perskaityti.

Nors knygos paviršius daug žadantis ir traukiantis akį, turinys, deja, išlieka dvilypis. Paviršiuje plaukioja pagrindiniai veikėjai, kuriantys destruktyvius tarpusavio santykius, kartais nesuprantantys nei ko nori iš pasaulio...

Nors knygos paviršius daug žadantis ir traukiantis akį, turinys, deja, išlieka dvilypis. Paviršiuje plaukioja pagrindiniai veikėjai, kuriantys destruktyvius tarpusavio santykius, kartais nesuprantantys nei ko nori iš pasaulio patys, nei ko pasaulis ar artimieji nori iš jų. Užčiuopiama detektyvinė linija, kai dingsta charizmatiškoji, socialiniuose tinkluose nardanti Eglė, pakliuvusi į destruktyvų santykių su kitais veikėjais tinklą. Kaltų ieškoma palaipsniui ir tai visgi nėra svarbiausias knygos motyvas. Vis dėlto, kaip sufleruoja pats šios knygos pavadinimas, svarbiausia čia remontas ir sutrūkinėjęs santykių, ypač tarp skirtingų kartų, tinkas. Ypatingas dėmesys skiriamas jaunos moters santykiams su nuolat nepatenkinta motina. Ar sukandusi dantis, kenčianti savo likimą, motina gali užauginti laimingą dukrą, sugebėsiančią kurti sveikus santykius? Jeigu motina sudūžta vos gimus dukteriai, ar pernelyg besistengdama nesudaužyti ir paremontuoti, nesudaužys ir dukters savasties?
Juk kartais gailimės vonią pakeitę dušo kabina, ar dušo kabiną – vonia. Lygiai taip pat tenka gailėtis užslopinus kito žmogaus savastį, nenatūraliai primetant svetimą jo prigimčiai. Ne viskas, pamatyta interjero dizaino žurnaluose, tinka ir senam, iki skausmo visiems pažįstamam, sovietmečio išplanavimo butui. Ne visur išgriovus sieną staiga pasidarys erdviau ar šviesiau. Kartais net atvirkščiai – jausiesi it uždarytas vienutėje, kai sienos ir vienatvė dusins, netgi jei kambarys bus madingo skandinaviško stiliaus. Ar ne taip ir su žmogaus siela? Patys kartais prisibijome ją remontuoti, tačiau kiek daug aplinkui trainiojasi tų, kurie progai pasitaikius, iškart puola remontuoti svetimas. Remontuojam svetimas sielas nežinodami ir nenujausdami, kad remontas nebus kokybiškas ir anksčiau ar vėliau atsiras įtrūkių, pradės byrėti tinkas, pareikalaudamas ne vienos aukos.
Deja, net ir išdavystė šioje knygoje absoliučiai nuspėjama ir neįdomi. Knygai baigiantis tikiesi kažko įspūdingo, kaži kokios įdomesnės atomazgos, o gauni tik banalų neištikimybės faktą. Kaip skaitytoja tik gūžtelėjau pečiais ir abejingai užverčiau paskutinius knygos puslapius. Pasakojimas galbūt ir pretenduoja į žaismingą, detektyvo prieskoniais gardintą romaną, bet galiausiai jam pritrūksta kibirkšties arba geresnės kokybės tinko (kas žino?). Ne iki galo vykęs bandymas remontuoti sielą. Ant viršelio esantis švitrinis popierius lyg ir kėsinasi pasiekti skaitytojo šerdį, bet nutrina per mažai. Kad atliktum kokybišką remontą, reikia pirma išgriauti, nuplėšti, kažką nudaužyti. Sielos pirma neapdaužęs, jos ir nesuremontuosi. Šiame romane siela nei sudaužyta, nei pilnai suremontuota. Trumpalaikis remontas, kurį netrukus teks pakartoti.

Nuo pat pirmųjų puslapių „Vernonas Subutexas“ sužavi rokenroliška, laisva atmosfera ir šnekamąja kalba, vos pradėjęs skaityti ieškai savo aplinkoje vernonų ir prunkšti iš atitikimų. Autorė iškart užmeta kabliuką,...

Nuo pat pirmųjų puslapių „Vernonas Subutexas“ sužavi rokenroliška, laisva atmosfera ir šnekamąja kalba, vos pradėjęs skaityti ieškai savo aplinkoje vernonų ir prunkšti iš atitikimų. Autorė iškart užmeta kabliuką, sukurdama daugialypį pagrindinį veikėją Vernoną Subutexą, ji paleidžia jį it gidą skaitytojams po margaspalvį Paryžių ir jo užkaborius. Tik tas gidas atsipalaidavęs, besikeikiantis ir visiškai nebandantis įtikti. Vernono abejingumas bei nuoširdumas ir glumina, ir žavi. Pavyzdžiui, jis konsultantei, kuri tvarko jo bedarbio išmokos gavimo popierius, lyg tarp kitko užsimena, jog bedarbio išmoką išleidžia tokiems dalykams, kaip „The Stooges“ koncui ar 100 eurų pralošia lošdamas pokerį. Žinoma, ta konsultantė jį išbraukia iš išmokos gavėjų sąrašo. Ir kaltas čia visai ne Vernonas, o konsultantė ir, savaime suprantama, sistema, kurioje ji dirba. Vernoną norisi pažinoti, iškart įsivaizduoji, kiek daug jis galėtų papasakoti apie muziką, žmones, patį gyvenimą ir jo purvą. Knyga muzikali, kone kas antram puslapy norisi sustoti ir pasiklausyti aprašytų grupių, kai kurie pavadinimai žinomi, kai kurie visai negirdėti, bet atveria labai įvairiapusį muzikos pasaulį.



Ir vis dėlto ši knyga nėra vien „Sex, Drugs and Rock‘n‘Roll“ (nors to tikrai čia nemažai ir mano rokenrolišką sielą tai užvežė labiausiai). Kartu su Vernonu keliavom apačion, kartu sėdėjom gatvėj gurgiančiais pilvais ir už kiekvieno kampo laukiančiais, ne visada smagiais, nuotykiais. Kažkada Vernonas buvo visai „sėkmingas“ vyrukas. Turėjo savo muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“, kurioje nuo pardavėjo pakilo iki savininko. Tik pradirbus ten daugiau nei pusę gyvenimo, staiga viskas pradėjo ristis žemyn. Muzikos įrašų niekam nebereikia, kaip ir parduotuvės ar net paties Vernono. Taip jo gyvenimo pamatai pradeda byrėti, jis netenka nuomojamo buto, prisimena visus buvusius draugus ir miega tai pas vieną, tai pas kitą. Bėga nuo vienos moters jaukaus sparnelio, prie kitos, taip vis sukeldamas konfliktines situacijas ir gailestį ar net pasišlykštėjimą. Ką iš tiesų reiškia pasiekti dugną? Ar apskritai egzistuoja dugnas? Gal mes tik nevalingai ir nebūtinai sąžiningai surikiuojam visą gyvenimą į laiptelius ir stalčiukus, net nesusimąstydami, kad tai darome klaidingai? Vernonas man yra puikiausias pavyzdys to, kaip dažnai mes klystame, skirstydami žmones į sėkmingus ir nesėkmingus, į vertingus ir kažkodėl mažiau vertus. Galbūt gyvenime neįmanoma pasiekti dugno. Galbūt dugnas yra tik mirtis ir nebūtis, kai žmogaus tikrai nebelieka.

Galiausiai jau nuo pat pradžių įsivažiavus į šmaikštų, ironišką ir tiesmuką Vernono pasaulį, skrendant knygų puslapiais ir pakliuvus į įvairiausio plauko veikėjų voratinklį, pasiilgau paties Vernono, kuris ištirpo toje veikėjų minioje. Kaip tas voras, kuris nusiaudžia voratinklį, prisineša ten pilna vabzdžių ir pats išeina į kitus medžioklės plotus, palikęs tas aukas kapanotis pačioms, kol bus suėstos, Vernonas tyliai prižada tau rokenrolą su purvo ir melancholijos intarpais ir įvilioja į tą voratinklį, kurio centre paslaptingos mirusio draugo įrašytos kasetės, neatsakydamas nė į vieną klausimą, palieka kapanotis vieną. Tikiuosi, kad ta veikėjų vaivorykštė pasiteisins kitose šios istorijos dalyse, kurių vertimo laukiu turbūt labiau nei Kalėdų ar gimtadienio.

Žinau, kad šią knygą galiu rekomenduoti ne visiems. Bet jei jums nesvetimas rokenrolas, nesiraukot skaitydami apie nuolat tūsinančią, besikeikiančią ir margą chebrą ar nebijot kryčio veidu į purvą, tai ši knyga bus kaip tik jums. Šviesiai purvina pasaka suaugusiems. Ar pabaiga laiminga? Nežinia, kitos dalys parodys.

P.S. Turbūt pirmąkart nuoširdžiai džiaugiuosi ir noriu pagirti vertėjo darbą, jei ne vertėjas Paulius Jevsejevas ir jo sprendimai, ši knyga, tikiu, būtų praradusi bent pusę savo rokenrolo.

Norėjau įtraukiančio skaitinio - tokį jį ir gavau. Nuo pat pirmojo puslapio autorė palieka intrigą, kuri mus lydi iki pat paskutiniojo knygos puslapio. Knyga jau vien įdomi pasirodė tuo, jog buvo paliečiama nevaisingumo tema...

Norėjau įtraukiančio skaitinio - tokį jį ir gavau. Nuo pat pirmojo puslapio autorė palieka intrigą, kuri mus lydi iki pat paskutiniojo knygos puslapio. Knyga jau vien įdomi pasirodė tuo, jog buvo paliečiama nevaisingumo tema ir ką poroms, kurios su tuo susiduria tenka patirti. Autorė vien tik tuo neapsiribojo, taip pat palietė ir kitas jautrias socialines temas. Taip pat patiko Lanos personažas, o Katia pasirodė turinti savą cinkelį. Ne taip smarkiai sužavėjo Taileris, bet nepaisant to knyga man tikrai labai patiko.
Rekomenduočiau ją psichologinių trilerių gerbėjams, net neabejoju, jog šią knygą "suvalgysite" lygiai taip pat, kaip ir aš 🤭