„Akimirksniai ir toliau laša pritvinkę, vos nukrenta vienas, jau palengva kaupiasi kitas, veidas blyškus ir mažytis. Staiga ir akimirksniai baigiasi. Belaikybė teka mano sienomis, apgaulinga ir akla. Pamažu susitvenkia į...

„Akimirksniai ir toliau laša pritvinkę, vos nukrenta vienas, jau palengva kaupiasi kitas, veidas blyškus ir mažytis. Staiga ir akimirksniai baigiasi. Belaikybė teka mano sienomis, apgaulinga ir akla. Pamažu susitvenkia į tamsų, tykų ežerą ir aš šaukiu: gyvenau!“ (179 p.)

Žoana – jauna moteris, bandanti kabintis į gyvenimą visais pojūčiais, bandanti suvokti kiekvieno daikto ir reiškinio vietą pasaulyje ir sąmonėje. Ne išimtis ir ji pati – įsiraizgiusi į keistų santykių su vyru Otavijumi verpetą, bando suvokti savo vietą pasaulyje, gyvenime, amžinybėje. Kiek amžinybėje vietos atsiranda, kai nebelieka tavęs? Tai kelionė į Žoanos sąmonės srautą.

Ši knyga – nebanalus iššūkis. Prieš paimant ją į rankas, privalu išlaisvinti mintis iš buities gniaužtų ir atsiduoti būčiai, pasirengti ją klausti. Paviršiumi praplaukti nepavyks, autorė nusineš gilyn į (pa)sąmonės šulinį. Tame šulinyje išnyks laiko nuovoka, aptirps tai, kas buvo suvokta ir klausta anksčiau.

Skaitant norisi žymėtis citatas kas antrame puslapyje, kaskart abejojant, ar supratai tą mintį? Kaskart norint perskaityti dar ir dar kartą, nes randi ten užslėptą pats save, savo nemigos nakties susimąstymus, tik gal ne tokius genialius, kaip Lispector, bet ji – tarytum, visa, ko bijai ir visa, ką taip norisi pažinti, įprasminantis balsas.

Knyga tikrai nuostabi, tačiau po pirmo perskaitymo aš pati jaučiu, kad nesugebėsiu jos tinkamai įvertinti. Tokias knygas reikia skaityti keliskart, kad susivoktumei ir skaityti reikia absoliučioje ramybėje bei vienumoje, kitaip įmanoma netekti pusės jos prasmės. Jai apibūdinti net nereikia atskirų žodžių, pakaktų kelių citatų, kad tie, kuriems ji skirta, kaipmat užsimanytų ją perskaityti.