Knyga apie visiems žinomą, iš istorijos pamokų, Adolfą Hitlerį, paremta įslaptintais dokumentais ir istoriniais faktais, prasideda lyg romanas. Autoriai pradeda pasakoti viską nuo galo, t.y. nuo tos vietos, kai Valteris...

Knyga apie visiems žinomą, iš istorijos pamokų, Adolfą Hitlerį, paremta įslaptintais dokumentais ir istoriniais faktais, prasideda lyg romanas. Autoriai pradeda pasakoti viską nuo galo, t.y. nuo tos vietos, kai Valteris Vagneris, sutuokęs Hitlerį ir Evą, išeina iš bunkerio. Ir štai pirmo skyriaus gale sužinome, jog iš tiesų Vokietijos žurnalas "Stern" klydo - Valteris žuvo.
Toliau knyga, sakyčiau, nėra kažkuo ypatinga ar išskirtinė, kaip ir kiekvienoj dokumentinėj knygoj iš visokių dokumentų, laiškų, liudininkų pasakojįmų ištraukiamos citatos ir jomis pagrindžiami faktai. Tačiau kai kur faktai nėra labai įtikinami, skamba kaip tarnaičių (iš Meksikietiškų serialų) gandai, pvz.: apie Hitlerio seksualinį gyvenimą yra spėliojama pagal lovos paklodes, garsus iš kambario, jo pažįstamų nuomones. Nieko tikslaus, tik daugybė "gal".
Knygoje galima rasti kambarinių prisiminimus apie Hitlerį, jo daktaro diagnozes, taip pat papasakota apie visas buvusias (o jų buvo tikrai daug), bent šiek tiek artimesnes Hiteriui, moteris, tarp jų ir Evą Braun, bei Hitlerio dukterėčią Geli Raubal. Knygos viršelyje taikliai parašyta: "Visas pasaulis jo nekentė... Moterys dėl jo ėjo iš proto."
Knygos pabaigoje, gal apie 70 puslapių skirta Hitlerio mirties įrodymams. Paskutinioje knygos dalyje Daug dėmesio skirta Hitlerį sutuokusiam žmogui, publikuojami jo laiškai žmonai ir sūnui.
Knyga asmeniškai man pasirodė nelabai vykusi (daug pasikartojančių faktų, gandų, kai kas atrodo visai ne į temą). Antrą kartą neskaityčiau.

Arthur Golden – Geišos išpažintis. Pirma mintis pradėjus skaityti šitą knygą: „Kodėl aš nežiūrėjau filmo, tokiu atveju būtų lengviau susigaudyti temose ir aprašymuose“. Vis dėlto, žinant tą faktą, kad filmas...

Arthur Golden – Geišos išpažintis. Pirma mintis pradėjus skaityti šitą knygą: „Kodėl aš nežiūrėjau filmo, tokiu atveju būtų lengviau susigaudyti temose ir aprašymuose“. Vis dėlto, žinant tą faktą, kad filmas negali perteikti visų romano subtilybių, emocijų bei veikėjų poelgių, manau, filmas nublanktų prieš knygą. Skaitant kūrinį buvo paneigtas faktas, kad geišos – prostitutės. Labiausiai įsiminė kūrinio dalis, kur pagrindinė veikėja pasakoja apie savo gyvenimą Amerikoje ir tai, kaip į ją reaguodavo aplinkiniai. Ji lygino savo darbą su tuo, kad jaunos moterys išteka už vyresnio amžiaus vyriškių vien dėl pinigų, bet „morališkai“ jos jaučiasi teisesnės. Na, kaip jau supratote, knygoje aprašomas vienos jaunos merginos gyvenimas, pradedant nuo jos vaikystės iki gyvenimo užsienyje ir per tą laiką patirtą skausmą, nusivylimą ir simpatijas. Manau, kad jei esate matę filmą, knyga jus tikrai turėtų sudominti, nors, tiesą sakant, manau, kūrinį reikėtų perskaityti kiekvienam, kuriam patinka skaityti istorinius ar kitokio pobūdžio romanus.

Sandra Brown - mano mėgstamiausia rašytoja. Kiekvienas jos romanas kaustyte prikausto, tačiau šis pranoko visus. Knygoje rašoma apie prezidentą ir jo žmoną, jų mirusį kūdikį ir kitas Baltųjų rūmų paslaptis, kurias...

Sandra Brown - mano mėgstamiausia rašytoja. Kiekvienas jos romanas kaustyte prikausto, tačiau šis pranoko visus. Knygoje rašoma apie prezidentą ir jo žmoną, jų mirusį kūdikį ir kitas Baltųjų rūmų paslaptis, kurias išaiškinti stengiasi gabi žurnalistė Berė Treivis.
„Išskirtinis interviu“ įtraukia jau po kelių pirmųjų puslapių. Žurnalistės ir pirmosios šalies ponios susitikimas užmena daugybę mįslių, kurias išnarplioti nėra lengva, bet dėl to darosi tik dar įdomiau. Gilindamasi į Baltųjų rūmų paslaptis žurnalistė Berė Treivis yra priversta susipažinti su Grėjumi Bondurantu, buvusiu prezidento patarėju. Taip prasideda Sandros Brown knygoms būdinga meilės istorija, šįkart pilna neaiškumų ir kliūčių.
Romanas „Išskirtinis interviu“ pasižymi pritrenkiančiomis skyrių pabaigomis. Kone kiekvieno skyriaus pabaigoje autorė pateikia įdomų faktą ar naujieną, sudomina ir neleidžia paleisti knygos iš rankų. Kūrinyje puikiai vystomos intrigos, išmoningai pateikiami sąmokslai, nėra tokių vietų, kuriose niekas nevyktų – kiekvienas knygos puslapis užpildytas mažomis kulminacijomis, kurios verčia skaitytoją neatidėlioti mėgavimosi detektyvų meistrės kūryba.
Sandros Brown romanas „Išskirtinis interviu“ nepaliks abejingo nei vieno detektyvinių trilerių mėgėjo. Knyga įtraukia, sudomina skaitytoją nesibaigiančiomis intrigomis, priverčia mąstyti, stengtis pačiam išnarplioti mįsles. Šis romanas tiesiog prikausto – nesinori paleisti knygos iki pat pabaigos, o perskaičius kyla noras ieškoti dar vieno Sandros Brown romano.

Na, manasis atsiliepimas nebus ilgas. Asmeniškai man skaityti eilinį knygos atpasakojimą - nuobodu...
Taigi, Sandros Brown "Prancūziškas šilkas". Savotiška mūsų šeimos Biblija - keliavo iš rankų į rankas. Prisipažinsiu,...

Na, manasis atsiliepimas nebus ilgas. Asmeniškai man skaityti eilinį knygos atpasakojimą - nuobodu...
Taigi, Sandros Brown "Prancūziškas šilkas". Savotiška mūsų šeimos Biblija - keliavo iš rankų į rankas. Prisipažinsiu, jog skaičiau ne vieną šios autorės knygą. Braižas, be abejo, visose jos knygose panašus, tačiau ši - kažkuo išskirtinė. Pagrindiniai veikėjai įtikinantys, įdomūs, ryškus, saviti... Nemažai epitetų galėčiau pririnkti. O dar tas smulkiai aprašytas erotikos dvelksmas. Žavu. Ir, aišku, VISIŠKAI netikėta atomazga. Prisipažinsiu - buvau tvirtai įsitikinęs, kad žudiką radau knygos viduryje. Tačiau likę puslapiai - nustebino.
Tad ramia "dūšia" ir sveiku protu galiu teigti, jog Sandra Brown - mėgstamiausia (kol kas) detektyvinių knygų rašytoja. O "Prancūziškas šilkas" - greičiausiai "prarytas" romanas.

Knyga pasirodė tikrai intriguojanti. Niekada neturėjau didelio susidomėjimo kazino ar lošimu kortomis, tačiau šita knyga tikrai nustebino. Ir sugebėjo sudominti. O ypač suintrigavo faktas, kad ši knyga buvo parašyta remiantis...

Knyga pasirodė tikrai intriguojanti. Niekada neturėjau didelio susidomėjimo kazino ar lošimu kortomis, tačiau šita knyga tikrai nustebino. Ir sugebėjo sudominti. O ypač suintrigavo faktas, kad ši knyga buvo parašyta remiantis tikrais įvykiais. Tada pasidarė keista, kad realiai pasaulyje egzistuoja tokie kortų skaičiuotojai, kurių nė kazino negali prigauti. Nors tam tikra prasme, lošdami jie "atidavė‘‘ savo duoklę kazino. Juk jame niekas niekada nelaimi, nauda visada būna kazino naudai, kitaip kokia prasmė juos steigti?
Siužeto linija prasidėjo pasakojant kaip į MTI "akies'' komandą buvo įtrauktas vienas iš studentų - Kevinas. (Pasidomėjusi radau informacijos, kad tikrasis jo vardas - Džefas Ma.) Jam buvo rengiami išbandymas, kurį jis išlaikė ir taip galutinai užtvirtino savo vierą komandoje. O tada prasidėjo visos linksmybės. Dvigubas gyvenimas, melavimas savo šeimai, naktiniai lošimai bei pinigų gabenimas po marškiniais ir kelnėse.
Apie veikėjus kalbant, mane itin pavergė Kevinas. Ir Fišeris, nors visi veikėjai knygoje buvo tikrai ryškūs ir skirtingi. Dėl Kevino nieko keista - juk jis gerietis, kuris seniau nesivėlė į nemalonumus, mokyklą baigė geriausiais pažymiais, o be viso to, dar buvo ir neįtikėtinas matematikas. Be lošimo kortomis jis itin stengėsi gyventi ir normalų gyvenimą, kortos jam buvo aistra, bet ne gyvenimo tikslas, dėl kurio turėtų viską paaukoti, ir jo pozicija buvo puikiai atskleista knygoje. Fišeris viską darė atvirkščiai. Svarbiausias prioritetas jam buvo akies lošimas, o visi kiti dalykai ėjo antru planu. Sužavėjo ir jo noras iš viso to lošimo spausti kuo daugiau, iki maksimumo. Judviejų su Kevinu draugystė man itin patiko knygoje, ir buvo apmaudu, kai jiedu nutraukė savo bendravimą.
Apskritai beskaitydama knygą suvokiau, kad net ir mokant skaičiuoti kortas ir turint neeilinį protą, vis vien negali būti tikras, kad nuolat laimėsi ir šluosi žetonus nuo stalo sau į kišenę. Lazda turi du galus ir nebūna taip, kad tas antras galas neatsisuktų. Knygoje tai viskas labai aiškiai perteikiama. Negali nuolat lošti, skaičiuoti kortas ir tikėtis, jog niekas to nepastebės ir nesupras. Knyga mane tikrai sužavėjo, tad rekomenduoju ją paskaityti ir kitiems. Nebūtinai tik tiems, kurie domisi "akimi'', bet ir apskritai visiems. Ši knyga - tai gryniausias įrodymas, jog net ir nieko nenutuokiantys apie lošimą kortomis bei kazino, gali su didžiausiu malonu ją suryti per kelias dienas. Tačiau nerekomenduočiau jos tiems, kurie tikisi, jog perskaitę knygą lygiai taip pat kaip knygos veikėjai išmoks skaičiuoti kortas ir siaubti kazino. Kaip knygos pradžioje užsiminta, tam reikia daug laiko ir praktikos.

Alfonso Perez Agote - baskų sociologas, ilgą laiką tyrinėjantis baskų nacionalizmo klausimą, analizuojantis dabartinę situaciją šiame kalnuotame Ispanijos regione, pasaulyje dažnai žinomam kaip teroristinės grupuotės ETA...

Alfonso Perez Agote - baskų sociologas, ilgą laiką tyrinėjantis baskų nacionalizmo klausimą, analizuojantis dabartinę situaciją šiame kalnuotame Ispanijos regione, pasaulyje dažnai žinomam kaip teroristinės grupuotės ETA gimimo vieta. A.P.Agote yra pirmasis mokslininkas, pradėjęs tyrinėti ispanų visuomenę po diktatoriaus gen. Francisco Franco mirties 1975-aisiais. Iki tol "baskų nacionalizmo" tema buvo tabu, kurio niekas nedrįso liesti.
Autorius knygoje "The social roots of Basque nationalism" remiasi XIX a. pab.-XX a. pr. vyravusia sociologinės krypties mintimi, jog visuomenė/sociumas yra ne individų suma, o jų asociacijos sukurta autonomiška ir konkreti tikrovės sfera, kurios raida vyksta tik pagal jos pačios vidinius dėsnius. Tai reiškia, kad visuomenė yra sudaryta ne iš pavienių žmonių, formuojančių jos veidą, o greičiau yra tam tikras žmonių grupių junginys. Tokiu atveju nebelieka asmeninio individualumo, atsiranda tik grupės identitetas.
Knygoje A.P.Agote apžvelgia teorinius identinteto ir nacionalizmo klausimus, tačiau daug įdomiau skaityti jo įžvalgas apie konkretų pavyzdį - Ispaniją ir jos veidą prieš ir po pilietinio karo 1936-1939-aisiais.
Pilietiniame kare pergalę šventęs gen. F.Franco šalyje įvedė diktatūrą, siekė sujungti iki tol autonomiškas buvusias dabartinės Ispanijos teritorijas. Jo valdymo politika kiek primena Lietuvos situaciją - egzistavo viena Partija, viena Tiesa ir viena Nuomonė. Tie, kas buvo prieš ją, buvo prieš visą valstybę. O to F.Franco atleisti negalėjo.
Kaip aiškina A.P.Agote, būtent F.Franco režimas lėmė baskų nacionalizmo sustiprėjimą ir jo radikalėjimą. Iki diktatoriaus valdžios Baskų kraštas (Euskadi - baskų klb.) turėjo autonominio regiono teises ir galėjo valdyti save nekreipdamas dėmesio į Ispanijos karalių politiką. Po pilietinio karo situacija pasikeitė, Baskų kraštas įtrauktas į Ispanijos teritoriją, uždrausta kalbėti baskų kalba (euskera), kultūra, tradicijos, papročiai - viskas buvo naikinama ir stengiamasi homogenizuoti. Taigi, toks socialinis kontekstas sudarė puikią nišą atsirasti radikaliai ETA (Euskadi ta Askatasuna, Euskadi ir laisvė - liet.) grupuotei, vėliau paskelbtai teroristine organizacija.
Autorius gana aiškiai ir įdomiai apžvelgia įvairias F.Franco ir post-frankistinės Ispanijos socialinio gyvenimo detales, lėmusias vieno ar kito reiškinio sustiprėjimą ar susilpnėjimą. Perskaičius šią knygą susidaro šiek tiek platesnis Baskų krašto vaizdas, o kartu ir šio regiono žmonių nacionalistiniai siekiai turėti savo kultūrą, kalbą ir tradicijas pamatomi iš kito kampo.
Kalbėti šia tema galima išties nemažai, todėl, kad šis mažas, vos porą milijonų gyventojų turintis Ispanijos lopinėlis turi išties ilgą ir spalvingą istoriją, savyje talpinančią begalę skirtingų pasakojimų, nutikimų ir priežasčių, kodėl yra vienaip ar kitaip. Ši knyga tikriausiai nėra tinkama pirmai pažinčiai su baskų nacionalizmu, bet neabejotinai ji išplės ir praturtins jau turimas žinias.

Virginios Woolf "Orlandas" nepriminė jokios kitos iki šiol skaitytos knygos. Šį romaną pavadinčiau laužančiu standartus. Įdomu tai, jog veiksmas tęsiasi nuo XVI iki XX amžiaus, tačiau kūrinys pasakoja vieno žmogaus, o ne...

Virginios Woolf "Orlandas" nepriminė jokios kitos iki šiol skaitytos knygos. Šį romaną pavadinčiau laužančiu standartus. Įdomu tai, jog veiksmas tęsiasi nuo XVI iki XX amžiaus, tačiau kūrinys pasakoja vieno žmogaus, o ne šeimos ar giminės istoriją. Aplinka keičiasi, karietas pakeičia automobiliai, vienus valdovus keičia kiti, o Orlandas ne tik nemiršta, bet dar ir lieka beveik to paties amžiaus, nelyginant Dorianas Grėjus. Tačiau kai kas visgi pasikeičia - vieną rytą Orlandas pabunda moterimi ir nuo šiol pasakojime yra vadinama Orlanda. Taigi, dabar Orlanda turi progą savo kailiu pajusti koks suvaržytas yra moters gyvenimas - "kai nužengsiu ant Anglijos žemės, man bus leista tik pilstyti arbatą ir klausinėti ponų, ar ji jiems patinkanti." (p.107). Nepaisant to, jog dabar Orlanda atrodo ir aplinkinių yra suvokiama kaip moteris, ji turi abiems lytims tariamai būdingų savybių: mėgsta jodinėti ir žaisti azartinius žaidimus, tačiau lengvai apsiverkia ir neišmano matematikos. Virginia Woolf pateikia idėją apie lyties performatyvumą - "nors lytys skirtingos, bet jos susimaišiusios. Kiekviena žmogiška būtybė svyra tai vienos, tai kitos lyties link, ir dažniausiai tik drabužiai daro juos panašius į vyrą ar moterį, o giliai glūdinti lytis gali būti kita negu išorėje." (p. 128). Besidomintiems Judith Butler teorijomis, šis romanas turėtų būti vienas pirmųjų "būtina perskaityti" sąraše.

Be lytiškumo tematikos, kūrinyje plėtojamos ir gamtos, poezijos bei vidinių konfliktų temos. Orlandas/Orlanda jaučia stiprų ryšį su gamta, įkvėpiančia kurti, tad ko gero neatsitiktinai Orlando viso gyvenimą rašomas kūrinys pavadintas "Ąžuolu". Gamta Orlandui siejasi su tobulumu, kuriam žmogus niekada neprilygs.

Buvau pasiilgusi knygos, taip giliai pavaizduojančios žmogaus vidinį gyvenimą - Orlandas patiria daugybę nusivylimų, po kurių vėl krenta į entuziazmo ir euforijos sūkurį. Labiausiai patiko veikėjo/veikėjos nuolatiniai pokyčiai ir nenutrūkstantis savęs ieškojimas.

Šioje knygoje pasakojamos dvi gražios istorijos apie du šventų Kalėdų Stebuklus - šuniuką Ūdriuką ir šunytę Bilą. Tai dvi apysakos, kuriose tik dar kartą pasitvirtina sena tiesa, kad GERIAUSIAS Žmogaus Draugas - Šuo....

Šioje knygoje pasakojamos dvi gražios istorijos apie du šventų Kalėdų Stebuklus - šuniuką Ūdriuką ir šunytę Bilą. Tai dvi apysakos, kuriose tik dar kartą pasitvirtina sena tiesa, kad GERIAUSIAS Žmogaus Draugas - Šuo. Nors jie prikrečia begales eibių ir pridaro nemažai bėdos, bet jų buvimas šalia viską atperka. Toji būtybė, su keturiomis letenėlėmis, suvienija Šeimą ir leidžia patirti daug puikių akimirkų. Vargu, ar galima rasti draugiškesnį padarėlį už mielą šuniuką: jis - neišduos, neišjuoks ir NIEKADA nepaliks.
Manau, kad šios dvi istorijos gali sudominti ne tik mokinius, bet ir suaugusiuosius, kurie yra išsiilgę Tikrojo nuoširdumo, jį galite atrasti knygoje "Kalėdų Angelas su keturiomis letenomis".

Tai autobiografinė knyga apie jauną žavią moterį ir jai tekusį sunkų gyvenimo išbandymą - klastingą ligą. Marla nuo pat jaunų dienų buvo nenuorama ir mėgo greitą gyvenimo tempą. Abiems su vyru Viljamu nerūpėjo...

Tai autobiografinė knyga apie jauną žavią moterį ir jai tekusį sunkų gyvenimo išbandymą - klastingą ligą. Marla nuo pat jaunų dienų buvo nenuorama ir mėgo greitą gyvenimo tempą. Abiems su vyru Viljamu nerūpėjo materialūs dalykai. Jiems svarbiausia buvo muzika. Jų gyvenimo tempas buvo pašėlęs. Tai lyg nuojauta, kad kažkas greitai turi pasikeisti ir reikia suspėti įgyvendinti savo planus. Šią knygą turėtų paskaityti tie, kurie verkšlena dėl smulkmenų, ir kuriems atrodo, kad tai jau "pasaulio pabaiga". Žavi Marlos ryštas nepasiduoti ligai ir bet kokiu atveju siekti savo svajonių. Tai puiki knyga ne tik sergantiems IS, bet ypač vertinga jų artimiesiems, kuriems gera proga labiau suprasti su liga susiėjusius išgyvenimus ir kaip jiems yra sudėtinga gyventi sveikųjų pasaulyje. Rekomenduoju ją paskaityti visiems.

Nuo 1936 metų, savo kūryba, Džordžas Orvelas bandė kovoti su totalitarizmu ir ginti demokratinį socializmą. Ši knyga - ne išimtis.
1984m. visą pasaulį dalinosi 3 valstybės, kurios nuolat kovojo tarpusavyje. Okeanijos...

Nuo 1936 metų, savo kūryba, Džordžas Orvelas bandė kovoti su totalitarizmu ir ginti demokratinį socializmą. Ši knyga - ne išimtis.
1984m. visą pasaulį dalinosi 3 valstybės, kurios nuolat kovojo tarpusavyje. Okeanijos žmonės buvo dėkingi už tai savo vadui Didžiajam Broliui. Dauguma jų, dėl savo vado, galėjo padaryti viską ir jų visai neglumino tai, kad juos nuolat stebėdavo teleekranas, jų gyvenimas buvo visapusiškai kontroliuojamas, jie negalėdavo turėti ne masinės (nepaklūstančios partijai) nuomonės, kiekviename žingsnyje juos sekė minčių policija, o už menkiausią nusikaltimą, tokį kaip abejonė žvilgsnyje, ar įsimylėjimą, juos bausdavo nežmoniškais kankinimais ir mirtimi. Vinstonas Smitas, kartu su savo mylimaja, pabandė kovoti. Atsidavė meilėi,nors ir žinojo, kad tai ilgai netruks, kad galiausiai už tai bus nužudytas (tiksliau - ištrintas. Nes Okenaijoje žmonės nemirdavom, jie tiesiog dingdavo iš istorijos. Lyg jų niekada anksčiau nebūtų egzistavę). Kūniški kankinimai, mirtis jiems nebuvo baisi, nes labiausiai jie norėjo išlikti žmonėmis ir buvo įsitikinę, kad partija negali pakeisti jų jausmų, pavegti jų dvasios. Bet ar tikrai?
Perskaičius šią knygą, dar labiau pradėjau vertinti laisvę ir maištą prieš vegovę, individualų mąstymą, nepasidavimą masei. Atsirado noras kovoti už savo gerovę. Tai tikrai dvasią auginati knygą. Pradedi suprasti, kiek daug tu turi ir, kad būtina rizikuoti, kad gautum tai, ko norisi.