Labai paprasta knyga, apie paprastus žmones, paprastą jų kasdienybę. Tačiau paprastume ir yra žavesys. Sunku patikėti, kad šiais laikais dar atsirastų bendruomenių, kurios vardan tikėjimo, savitumo, prietarų bei papročių...

Labai paprasta knyga, apie paprastus žmones, paprastą jų kasdienybę. Tačiau paprastume ir yra žavesys. Sunku patikėti, kad šiais laikais dar atsirastų bendruomenių, kurios vardan tikėjimo, savitumo, prietarų bei papročių sugebėtų neįsileisti jokių naujovių į savo namų buitį. Knyga, kaip ir visos šios autorės knygos, lengvai skaitoma, vietomis graži, vietomis romatiška, vietomis jautri ir, kas be ko, su detaliu teismo procesu :)

Oficialiai. Londonas, 1889-ieji. Oskaras Vaildas, žymus rašytojas, dendis, kaip tik kuriantis "Doriano Grėjaus portretą", laikomas literatūrine sensacija. Visa Europa po jo kojomis, visi žavisi jo šmaikščiomis sentencijomis ir...

Oficialiai. Londonas, 1889-ieji. Oskaras Vaildas, žymus rašytojas, dendis, kaip tik kuriantis "Doriano Grėjaus portretą", laikomas literatūrine sensacija. Visa Europa po jo kojomis, visi žavisi jo šmaikščiomis sentencijomis ir įmantriais apdarais. Radęs degančiomis žvakėmis apdėliotą nuogą šešiolikmečio Bilio Vudo lavoną, Vaildas ima tirti šią paslaptingą žmogžudystę. Padedamas detektyvų autoriaus Artūro Konano Doilio, jis vedžioja skaitytoją ir po Viktorijos laikų salonus, ir po bohemišką demimondo aplinką. "Oskaras Vaildas ir žmogžudystė žvakių šviesoje" - ne tik įtraukianti detektyvinė istorija, bet ir kelionė į Vaildo pasaulį, rafinuotą fin de siecle Londoną ir Paryžių, kur niekuomet nežinai, kas nutiko iš tikrųjų, o kas - tik rašytojo fantazijos vaisius.

Mano nuomonė. Šią knygą į iššūkio sąrašą įtraukiau, nes tikėjaus joje rasti kažką apie knygos ar skaitymo galią. Deja, teko nusivilti. Nelabai mėgstu ir "kostiuminius" romanus, iš pradžių knyga skaitėsi neįdomiai. Ir tik perskaičius beveik pusę knygos, atsidaro įdomumas. Turiu pripažinti, kad ji mane užkabino. Užkabino tuo, kad siužetas pradėjo vystytis aiškiau, o žmogžudystės paslaptis išliko iki paskutinio knygos puslapių. Sudomino Oskaro Vaildo asmenybė. Ši knyga paskatino mane dar paskaityti ar bent jau įtraukti į norimų perkaityti knygų sąrašą visas Oskaro Vaildo knygas, prisiminti ir pakartotinai paskaityti Artūro Konono Doilio knygas.

Tai mano pirmoji J. Ivanauskaitės skaityta knyga, taigi nežinojau, ko tikėtis. Knyga parašyta dienoraščio stiliumi, kurį rašo turtingo plastinio chirurgo žmona Monika, nuolat kankinama depresijos ir gyvenimo prasmės klausimų....

Tai mano pirmoji J. Ivanauskaitės skaityta knyga, taigi nežinojau, ko tikėtis. Knyga parašyta dienoraščio stiliumi, kurį rašo turtingo plastinio chirurgo žmona Monika, nuolat kankinama depresijos ir gyvenimo prasmės klausimų. Moters gyvenimas pastovus ir be iššūkių, kol kartą "su trenksmu" įpuola prostitutė Lariska ir iš pašaknų sukrečia Monikos gyvenimą. Staiga moteris pradeda užsiimti socialine veikla ir ima globoti tris iš Vokietijos grįžusias prostitutes. Faktas, kad veiksmas vyksta Vilniuje ir sostinės priemiestyje, minimi objektai, kuriuose lankiausi šimtus kartų, suteikia realybės pojūtį ir prekybos moterimis baisumai bei prostitučių istorijos tampa tiesiog apčiuopiamos.

Prostitutės įvaizdis mano akyse dažniausiai asociuojasi su Hollywood'o filmų savimi pasitikinčiomis, gatvės moterimis, su iššaukiančiais rūbais, įžūliai siūlančiomis savo paslaugas praeinantiems vyriškiams, tačiau šioje knygoje atskleidžiamas kitoks 'naktinių peteliškių' amato veidas. Merginos palengva atskleidžia savo istorijas, kaip jėga buvo išvežtos, apgautos, įviliotos į sutenerių pinkles ir parduotos savo pačių tautiečių į arabų, turkų ar albanų rankas, uždarytos tarsi į kalėjimą ir priverstos parsidavinėti už grašius. Kiekviena turi savo istoriją apie kankinimus, išsityčiojimą ir klientų sadistinius užmojus. Vietomis skaitydama mąsčiau, kad nežinia, ar turėsiu stiprybės pabaigti, tačiau išpažintims pasibaigus, niekas nebegalėjo iš manęs išplėšti šios knygos.


Knygoje vyrauja trys tematikos: prekyba moterimis, į pusamžio krizę patekusios Monikos gyvenimo apmąstymai, daug susiję su būties klausimais ir Apokalipsės tematika. Pastaroji pateikta nepaprastai intriguojančiai - Monika nuolatos skaičiuoja per Tailando cunamį žuvusių aukų skaičių, klauso bent menkiausių BBC žinių pranešimų apie masines nelaimes ir tvirtai tiki, kad pasaulio pabaiga jau ant slenksčio. Nuotaika visad svyruoja, kai atrodo, kad tarp merginų ir Monikos užsimezga tvirtas ryšys, būtinai įsimaišo koks dramatiškas vingis. Labai verta paskaityti! Knyga verčianti susimąstyti.

Šioje knygoje pasakojama apie pasaulį berniuko akimis. O tas pasaulis atrodo painus, nesuprantamas, sudėtingas... Nepaisant to, kad knygos anotacijoje nuraminta, jog "kalbos vingrybėse niekada nepasimeta pasakojamos istorijos...

Šioje knygoje pasakojama apie pasaulį berniuko akimis. O tas pasaulis atrodo painus, nesuprantamas, sudėtingas... Nepaisant to, kad knygos anotacijoje nuraminta, jog "kalbos vingrybėse niekada nepasimeta pasakojamos istorijos siūlas", aš jį pamesdavau nuolat. Tarp daugybės metaforų, detalių ir smulkmenų sugauti istorijos esmę dažnai tikrai labai sunku.

Taigi, viena vertus, knyga labai fragmentiška, lyg įsimintiniausių vaikystės nutikimų nuotrupų (nepažintame užleistame sode sutikta paslaptinga būtybė ("Panas") ar visą vasarą džiuginęs "aksominis, šiltas, greitai pulsuojančia maža širdele" šunelis ("Nemrodas")) rinkinys. Kita vertus, tai mozaikiškas pasakojimas apie vieną šeimą, jos santykius, vaiką ir jo mažus džiaugsmus, kur susipainioja realybė ir sapnas, kai kurie dalykai padidėja, o kai kurie lieka beveik nepastebimi. Dažnai pasakojamos istorijos panašesnės į sapną ar net košmarą ir atskirti realybę tampa dar sunkiau.

Vienas svarbiausių knygos veikėjų - tėtis, kuris stebina bene labiausiai. Tėtis sunkiai sirgo, o jo kūno transformacijas pasakotojas perteikė itin vaizdingai. Kartais tėtis virsta paukščiu, o kartais - tarakonu. Tėtis lyg niekur nieko "kartais užsikardavo ant karnizo ir lyg sustingęs tupėdavo taip, kad poza būtų simetriška už lango ant sienos pakabintai didžiulio grifo iškamšai. Šitaip atsitūpęs, nejudėdavo valandų valandas, žvilgsnis būdavo apsiblausęs, veido mina - gudriai šypsanti. O kam nors įėjus, staiga suplasnodavo rankomis ir užgiedodavo kaip gaidys." Tėčio pasaulis ne tik pasakotojui, bet ir visai jo šeimai dažnai nesuvokiamas, tačiau manau, kad skaitytojui turbūt bene įdomiausias.

Ši knyga man patiko savo labai sudėtinga, bet gražia teksto tėkme - man labai patiko vienas iš kito plaukiantys žodžiai, metaforomis apipilantys, rodos, pačius paprasčiausius dalykus. Metafora po metaforos aplipdo kiekvieną baldą, įvykį ir pasaulis įgauna daug daugiau spalvų.

Dašą Vasiljevą, kuri gyvena Paryžiuje, užgriūna svečiai iš Maskvos. Kartu nutariama paatostogauti Tunise, kur kone jų akyse nužudomas turtingas verslinikas. Pritrūkus įkalčių bylą ruošiamasi nutraukti, tačiau Daša...

Dašą Vasiljevą, kuri gyvena Paryžiuje, užgriūna svečiai iš Maskvos. Kartu nutariama paatostogauti Tunise, kur kone jų akyse nužudomas turtingas verslinikas. Pritrūkus įkalčių bylą ruošiamasi nutraukti, tačiau Daša rankų nenuleidžia. Jai vėl tenka imtis "privačios seklės" vaidmens.

Tai jau ne pirma mano skaityta D. Doncovos knyga. Kartais, kai norisi tiesiog kažko lengvo ir neįpareigojančio - tai visai tinkamas variantas. Dinamiškas pasakojimas, paprastas stilius, jumoro dozė ( rusų kalba skaitant, žinoma, jis suprantamas geriau). Kartais nervina pagrindinės herojės patiklumas ir naivumas, bet tokia jau ji yra. Gilaus kapstymosi po sielas ir žmonių charakterius čia nerasite. O ir nereikia. Intelekto lygis pas visus skirtingas, tad visokia literatūra irgi reikalinga. Tiems, kuriems per sunki rimta klasika, tokia knyga - galimybė atitrūkti nuo savo problemų, rutinos ir nors minutėlei užsimiršti ir paklaidžioti su naivia, bet nuoširdžia Daša jos klystkelių ir spėjimų labirintuose. Ir tai daug geriau, nei smaksoti valandomis prie kompiuterių :)

Tiek Šekspyras, tiek Balzakas, tiek Doncova pelnytai užima savo vietą knygų lentynose. Šiame triukšmingame ir sujauktame pasaulyje, vyraujant masinei kaltūrai, tokia kiek popsinė Doncovos knyga yra paklausi. Ir nieko nuostabaus - tai tiesiog padarinys to, kas vyksta šiandien. Tai knyga, skirta skaityti važiuojant metro ( nepamirškim, kur gyvena autorė), arba lengvas pasiskaitymas kelionėja ar prieš miegą, kai nesinori pasinerti į gilius herojaus išgyvenimus ir jų miglotas sielas...

...visus vienijantis bruožas - rūkas...

Kas nutinka, kai neteisingai pasirenki žodžių reikšmę? Šiuo atveju vieno iš knygos pavadinimo žodžio. Ar reikšmė (viena iš reikšmių) gali pakeisti visą turinį?...

...visus vienijantis bruožas - rūkas...

Kas nutinka, kai neteisingai pasirenki žodžių reikšmę? Šiuo atveju vieno iš knygos pavadinimo žodžio. Ar reikšmė (viena iš reikšmių) gali pakeisti visą turinį? Nusiteikimą skaityti? Nuomonę? Būtent taip man ir nutiko - knygos pavadinimą jos neskaičius supratau kitaip, nei kad jis buvo pateiktas. Nors iš kitos pusės - galima ir dviprasmiškai jį suprast ir iš pačios knygos. Tačiau tas vienintelis sakinys su šiais dviem žodžiais mane supurtė.

Kokia rūko spalva? Ar "bespalvis" yra spalva? O kokia gyvenimo spalva? Kartais ir gyvenimas toks atrodo: ir pilkas, ir bespalvis, ir vis vien spalvinėj gamoj neteisingai patalpintas. Ar toks jis tik knygoje ar ir mano gyvenime? Dabar, ją beskaitant? Sunku prisipažinti. Kaip ir sunku pro rūką įžiūrėti jausmus...

Jei būtų galima rašytis mintis į knygą - būtų labai įdomu sužinoti prieš mane skaičiusiųjų atsakymus į autorės užduotus provokuojančius klausimus kiekvieno skyrelio pabaigoje. Kodėl provokuojančius? Man jie tokie, nes prie kai kurių norėjosi išsklaidant "rūką" sakyti "ne", nesutinku. O kaip gali atsakyti į klausimą "kodėl" taip yra, kai iš tiesų manai, kad taip nėra?.... Pradėjus labai sąžiningai atsakinėti į šiuos "minčių bruzdintojus", kartais pagaudavau save, jog tokie užrašai (kad ir mintyse, jie virsdavo pokalbiais su savim ir visu pasauliu) gali užimti daugiau laiko nei pats knygos skaitymas. Ir nebežinau - gerai tai, ar ne...

Kažkodėl knyga vis priartindavo vaizdus iš filmo "Melancholija".... Lygiai taip pat neapleidžia prieblandos mintys užvertus paskuti puslapį, kaip ir peržiūrėjus filmą... Kažkaip pakimbi tarp romantikos ir šizofrenijos, ir nesumąstai - į kurią pusę palinkti ar į kurią pusę jau esu labiau nukrypus...

Kartais tam, kad viduj pajustum "bangas", visai nereikalinga audra. Taip ir veiksmas knygoje nėra veržlus, nėra staigus, nėra emocingas, tačiau mintys nepaleidžia, jausmai sūkuriuoja, atsakymai kartais liejasi, pildo per kraštus paliktas eilutes, o kartais iš to, kad per daug nori pasakyti - užstringi tarp žodžių...

Be to, kodėl rūkas dominuoja siaubo romanuose (filmuose)? Galgi jis visai romantiškai galėtų paslėpti žmones, įsimylėjusius ar besiblaškančius jausmų pasaulyje, o ne tik persigandusias permatomas sielas? Manau, ši knyga pajėgi pakeisti rūko "viršutinį drabužį", pagal kurį sutinkame pradžioje...

Juodojo humoro meistro Arto Paasilina knygą "Gudrioji nuodų virėja" greitai suskaičiau keliaudama po miestą viešuoju transportu. Mažutė knygelė (167 psl.) savo linksmumu visuomet pakeldavo nuotaiką, nors, atrodytų, joje...

Juodojo humoro meistro Arto Paasilina knygą "Gudrioji nuodų virėja" greitai suskaičiau keliaudama po miestą viešuoju transportu. Mažutė knygelė (167 psl.) savo linksmumu visuomet pakeldavo nuotaiką, nors, atrodytų, joje vaizduojamos realijos anaiptol nelinksmos.

Istorija pasakoja apie vienišą, inteligentišką močiutę, gyvenančią užmiestyje. Kiekvieną mėnesį, pensijos gavimo dieną, ji sulaukia tolimo giminaičio bei jo banditų draugelių vizito, kurie ne tik pasiima visus senutės gautus pinigus, bet ir iš karto juos pragėrę nusiaubia ūkį, apvagia kaimynus, nukankina pasipainiojusius gyvūnus... Pasakojimas įtaigus ir labai tikroviškas. Skaitant darosi pikta ir apmaudu, nes supranti, kad įgąsdinta vieniša senutė nelabai kaip ir gali pasipriešinti...

Situacija apsiverčia aukštyn kojom ir smagumas prasideda, kai banditėliai sumąsto, liaudiškai tariant, "užversti bobutę" bei pasisavinti visą jos turtą. Deja (ir ačiū dievui), jų planelis neišdega ir vyrukai vienas po kito "užsilenkia" nuo gudrios senutės sau išsivirtų nuodų. Netyčia. Ir be galo juokingai.

Tokia per gero humoro prizmę pateikta istorija apnuogina didžiausias visuomenes piktžaizdes (terorą ir smurtą, kurį patiria seneliai, nusikalstamumą, prostituciją, alkoholizmą bei narkomaniją), atkreipia į jas dėmesį, bet neprislegia. Istorija žiauri, banditų mąstysena protu nesuvokiama, bet pasakojimo stilius lengvas, linksmas, įtraukiantis. Skaitai ir negali nustoti juokęsis...

Pasirinkęs aktualią kūrinio temą, rašytojas nemoko kaip reikėtų gyventi ir nieko nepropoguoja, tačiau labai aiškiai parodo, kas yra neteisinga, žiauru, beprasmiška. Ir jau nuo skaitančiojo priklauso, ką jis pasiims iš šios istorijos: vienam gal atsivers akys, kitas galbūt prisimins panašias istorijas ir atkreips dėmesį šalia gyvenančius vienišus senolius, trečias galbūt tik smagiai pasijuoks, bet įpras nusišypsoti močiutei, lesinančiai balandžius...

Man ši istorija priminė žinomą, bet iki šiol labai tolima atrodžiusią smurto prieš vienišus senolius problemą ir paskatino susimąstyti. Pagavau save užduodančią sau klausimus (pvz. Kodėl taip atsitinka? Ką tokioje situacijoje gali padėti visuomenė? Ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų?) ir taip žengiau pirmąjį žingsnelį ieškodama sprendimo. Vadinasi, knyga savo tikslą pasiekė....

Rekomenduoju mėgstantiems gerą humorą bei neieškantiems "sukramtytų receptų" knygos.

Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes nenorėjau, kad jame būtų vien užsienio rašytojų kūriniai (taip, žinau, kad be šios, yra dar kelios lietuviškos), be to, prieš berods 2 metus man prieš akis vis šmėžuodavo Cinzo...

Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes nenorėjau, kad jame būtų vien užsienio rašytojų kūriniai (taip, žinau, kad be šios, yra dar kelios lietuviškos), be to, prieš berods 2 metus man prieš akis vis šmėžuodavo Cinzo pavardė, taigi nusprendžiau šiek tiek apsišviesti ir susipažinti su šiuo Belgijoje gyvenusiu ir rašiusiu lietuvių rašytoju.


Žiniasklaidoje gan garsiai yra akcentuojama narkotikų žala žmogaus organizmui, bet beprotiškai pašėlti mėgstantis jaunimėlis vis tiek nevengia išbandyti jų daromo poveikio. Vieni pripranta, tampa priklausomi, kitiems nieko nebūna, o dar kitiems visą gyvenimą tenka kovoti su akimirkos džiaugsmo sukeltomis pasekmėmis. Pagrindinį knygos veikėją Stanį galima priskirti prie pastarųjų. Vos vieną kartą pabandęs LSD, jis patiria staiga užeinančius priepuolius, lydimus haliucinacijų, yra priverstas atsisakyti perspektyvios chirurgo karjeros ir tikėtis, jog priepuoliai kada nors liausis.



Apsigyvenęs mažame Belgijos kaimelyje pas vietovės gydytoją, Stanis turi prisitaikyti prie naujos aplinkos. Aplinkos, kur visi vienas kitą pažįsta, žino įvairias gyvenimo smulkmenas ir gan įtariai žiūri į naują gyventoją.



Kūrinys pasakojamas pirmuoju asmeniu, Stanio vardu. Jo požiūris kaip tipiško miestiečio, ką tik persikėlusio į kaimą (taip pat, tikriausiai, reaguočiau ir aš), yra gan artimas ir puikiai suvokiamas. Baimė ir nerimas dėl bet kada galinčio ištikti priepuolio taip pat niekad nepalieka mūsų herojaus.



Kažkur skaičiau, jog Cinzo stilius išsiskiria iš kitų išeivijos rašytojų, bet aš to skirtumo nelabai ir pajutau. Nežinau, kaip paaiškinti, bet jaučiasi toks lietuviškas bruožas, galbūt tai vietomis pasitaikantis slogutis, niūrios emocijos, liūdesys.


Nepaisant vietomis pasitaikančios melancholijos, kūrinys tikrai neblogas, patiko jautriai pavaizduota užsimezganti meilės istorija ir pagrindinio veikėjo prisirišimas prie mažo kaimelio gyventojų. Gražu, jautru, artima, lietuviška :) Vertinčiau 8/10 ir tikrai perskaitysiu šios istorijos tęsinį - "Trys liūdesio dienos".

Antroji pažintis su šios autorės kūryba. Ir tikrai nenusivyliau. Įtraukianti istorija, sovietiniai laikai, o ypač aktualu tai, kad ir apie kaimynų bėdas(estų), kad ir romane, norisi sužinoti. Džiaugiuosi susipažinusi su šia...

Antroji pažintis su šios autorės kūryba. Ir tikrai nenusivyliau. Įtraukianti istorija, sovietiniai laikai, o ypač aktualu tai, kad ir apie kaimynų bėdas(estų), kad ir romane, norisi sužinoti. Džiaugiuosi susipažinusi su šia ir prieš tai skaityta "Stalino karvės" knyga, suteikė daug apmąstymų ir kažkiek suteikė platesnį požiūrį. Knygoje vis būdavo įterpiami a la dokumentai iš socialistinės Estijos archyvų - kas sekamas, kas verbuojamas, kas apklausiamas. Man patiko, kad į šią, maždaug 50 metų trukusią istoriją, buvo galima pažiūrėti iš kelių kampų. Ir žinoma, pabaiga nustebino, ir žinoma patiko, kai viskas buvo išnarpliota ir Zara išgelbėta su visam.

Atidarau naująjį knygų sezoną pradėdama pavyzdingai - pirmąja 2013m. iššūkio knyga. Žiūriu, daug kas jau spėjo pirmąją šiais metais knygą perskaityti, o kiti net po kelias. Aš tuo tarpu paradoksalu, bet...

Atidarau naująjį knygų sezoną pradėdama pavyzdingai - pirmąja 2013m. iššūkio knyga. Žiūriu, daug kas jau spėjo pirmąją šiais metais knygą perskaityti, o kiti net po kelias. Aš tuo tarpu paradoksalu, bet rašytojo-simbolisto romaną baigiau taip pat simboliškai - sausio 13tąją.

Užvertus paskutinį puslapį, kilo daug minčių. Pagavau save klausiant - o ką aš buvau girdėjusi apie lagerį prieš skaitant? Iš istorijos vadovėlių žinojau, kad rusai ir vokiečiai kurdavo lagerius visiems, nepritariantiems jų valdžiai, bent kiek nusikaltusiems, arba, jei reikdavo, tremdavo ir už išgalvotus nusikaltimus. Vokiečiai siųsdavo lagerin dar ir žydus... už tai, kad jie žydai. Filmai ir tie patys vadovėliai leido man suprasti, kad žmonės juose buvo žudomi. Iš močiutės patirties, žinojau, kad lageriuose dirbdavo sunkius darbus - medžių kirtimas, rąstų nešiojimas, ir gerai būdavo jei per dieną duonos riekę gaudavo. Regis viskas, tuo mano žinios ir pasibaigdavo.

Perskaičiusi "Dievų mišką", pasijutau tarsi pažinusi pusę pasaulio. Dievinu, kai grožinės literatūros knygos būna informatyvios - šis romanas būtent toks. Paskaičiusi keletą komentarų internete pastebėjau, kad nusivylusieji knyga sako, kad yra daug labiau emociškai veikiančių romanų apie gyvenimą lageryje, kad čia tik detaliai aprašomas kiekvienas lagerio vadovas. Taip, tai tiesa, jausmo čia beveik nerasime, pats B. Sruoga ne kartą knygoje mini, kad tai, ką žmonės lageryje išgyveno yra jų reikalas, tai jiem ir palikime. Mes tik skaitome visus aprašomus įvykius, kasdieninę lagerio rutiną ir iš to susidarome įspūdį, tačiau pačio įspūdžio mes nejaučiame. Šis romanas parašytas iš kitos, mano minėtos informatyviosios pusės. Atrodo, papasakota viskas, kas tik gali būti papasakota apie lagerį. Memuarų pradžia ir pabaiga siužetiška - autorius pasakoja sklandžiai pagal įvykių seką, tačiau didžioji dalis knygos - tai trumpi skyreliai apžvelgiantys gyvenimą lageryje iš kokios nors pusės - aprašoma lagerio valdžia (kiekvienas valdžios atstovas atskirai), moterys lageryje, tautų santykiai, kalinių rūšys, maistas, ligoninė, darbas; numirėlių, meilės reikalai ir dar daugiau temų. Suprantu, kad gal kitus tai nuvilia, bet mane informacijos gausa kartais net labiau sudomina nei jausmingumas.

Pirmą kartą turbūt iš Remarko išgirdau, kad norint išgyventi kare, tenka naudotis ironija, kitaip pražūsi... iš nevilties, beprasmybės. Lageryje tas pats. B.Sruoga visoje knygoje ironizuoja ir net apie itin žiaurius dalykus rašo pašiepiančiai, kas kartais jautresniam skaitytojui gali pasirodyti gal net kiek makabriška. Bet štai pavyzdžiui iš tokios vietos "Petersas vaikščiojo po lagerį su tokia fizionomija, lyg jis nuolat dėkotų ponui dievui už tai, kad jis nosies skylutes sutvėrė į apačią, ne į viršų. Priešingu atveju nebūtų galima prieš katorgininkus nosis riesti: lietus prilytų" mane kaip reikiant pralinksmino. Štai tokių ironijos pavyzdžių kaip šis romanas kupinas. Visgi man patiko pats Sruogos rašymo stilius, į kurį įeina ne tik ironija. Ypač tokios vietos: "Bratkė mauroja. Bratkė iš revolverio orą gadina. Bratkė liepia suktis atgal". Kai perskaitai mintyse tą kartojamą vardą kiekviename sakinyje su tokia gera intonacija, tai negali nenusišiepti (kad ir tose pačiose mintyse) iš puikiai sustiprinto irzlumo įspūdžio. Tad Balį Sruogą pasižymėjau prie patikikusių rašytojų, teks juo labiau pasidomėti.

Tiesa, romano pabaiga kiek suglumino. Kaip romanas jis užbaigtas labai neblogai, paskutinieji sakiniai verčia susimąstyti, ne diskutuoti kas ir kaip, o tiesiog kažkokią melancholišką skaitymo užbaigimo nuotaiką sukuria, už ką rašau pliusą. Tačiau mano smalsuams liko nepatenkintas ir net kiek įžeistas. Tik užverčiau knygą ir puoliau internete ieškot, kaip viskas iš tikrųjų pasibaigė - visgi čia memuarai, kur rašytojas atsidūrė po lagerio nerašoma, o žinoti norisi. Tačiau pasiknaisiojus biografijoj nusiraminau ir toliau į memuarus žiūrėjau kaip į grožinės literatūros knygą.

Ši knyga nėra iš tų, kurios mane taip paveiktų, kad galėčiau laisva valia skirti prie mėgstamiausiųjų ir sakyti "čia mano knyga". Bet vis dėlto yra knygų, kurioms nereikia tos frazės, nereikia to gan retai pasitaikančio stipraus sąryšio su skaitytoju - jos jau pačios būna tokios geros, kad automatiškai priskiriamos prie geriausių skaitytų.