Pažintis su vokiečių rašytoju Erich Maria Remarque prasidėjo devintoje klasėje. Pirmoji perskaityta knyga buvo " Vakarų fronte nieko naujo". Šis vokiečių klasikas mane sužavėjo. Neseniai užverčiau dar vienos istorijos...

Pažintis su vokiečių rašytoju Erich Maria Remarque prasidėjo devintoje klasėje. Pirmoji perskaityta knyga buvo " Vakarų fronte nieko naujo". Šis vokiečių klasikas mane sužavėjo. Neseniai užverčiau dar vienos istorijos puslapius. Tai buvo "Triumfo arka".

Triumfo arka... Paryžius... Meilės miestas... Visgi šioje knygoje nerasite romantizuoto Prancūzijos sostinės vaizdo. Juk Remarque daug svarbesnis žmogaus vidinis žmogaus pasaulis, jo problemos. Romano veiksmas sukasi apie sunkų žmogaus likimą, kaip ir kitose rašytojo knygose.

Istorija vyksta Paryžiuje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Pigiame viešbuty glaudžiasi vienas iš "refugie" - Ravikas. Jis - chirurgas, pabėgęs iš nacistinės Vokietijos. Pinigų užsidirba nelegaliai operuodamas pacientus klinikoje. Jo kasdienybę, aplaistytą kalvadosu, sujaukia žavi artistė Žoana Madu. Jausmai pagrindiniam veikėjui kelia daug daugiau problemų negu džiaugsmo. Bėdų atsiranda ir tada, kai į Paryžių atvyksta šešėlis iš Raviko praeities. Pabėgelio dalia vis labiau slegia pagrindinį veikėją...

Ravikas - cinikas, jo pasisakymuose netrūksta ironijos. Vis dėlto jausmai artistei atskleidžia ir lyriškąją vyro pusę. Raviko išgyvenimai parodo Prarastosios kartos likimą.

Šis romanas "Triumfo arka" - ne linksma istorija. Ji svarbi ne tik kaip prieškario liudytoja, ji daug duoda ir žmogui - dievui, gyvenančiam XXI amžiuje. Juk taip svarbu kartais prisiminti, kad " mes visi esame tik kibirkštys, nešiojamos nežinomo vėjo."

"Ir sovietmečiu, ir dabar galima baigti lietuvių literatūros studijas su Janušytės kūryba nesusidūrus. Nieko nuostabaus: studijų programos formuojamos orientuojantis į "tikrąsias vertybes", negaištant laiko periferiniams...

"Ir sovietmečiu, ir dabar galima baigti lietuvių literatūros studijas su Janušytės kūryba nesusidūrus. Nieko nuostabaus: studijų programos formuojamos orientuojantis į "tikrąsias vertybes", negaištant laiko periferiniams autoriams ir kūriniams", - rašo Solveiga Daugirdaitė straipsnyje Liūnės Janušytės Paryžius ir Lietuva (p. 183-184). Štai jau pusę metų esu lietuvių literatūros magistro studijų studentė, prieš tai taip pat baigiau filologinius mokslus, todėl galėčiau pritarti, kad tai, ką siūloma nagrinėti, skaityti, kuo domėtis, iš tiesų yra formuojama. Tačiau įdomu, kas, straipsnio autorės nuomone, tai daro ir ar tikrai pagal "tikrąsias vertybes"? O kas tos "tikrosios" vertybės? Kažin, ar su tokiomis savo studijų metu susidūriau.

Galbūt esu naivi arba tiesiog papuoliau į labai puikią studijų vietą, todėl, atrodo, susidūriau nebent su labai subjektyviu formavimu, susijusiu labiau su laiko stoka: kiekvienas dėstytojas stengiasi nurodyti, jo manymu, pagrindinius, esmingiausius ir charakteringiausius veikalus, be abejo, pateikdami ir papildomų (taigi kiekvienas pats pasirenka - būtinų studijuoti ar ne) studijų šaltinius, nes ir paskaitos, ir šiaip jau paros laikas nėra guminiai. Galų gale ir žmogiškos galimybės. Jau daug diskutuota, egzistuoja literatūrinis kanonas ar ne, retkarčiais į diskusijas įsiveldavau ir aš pati, tačiau svarbiausias dalykas, kurį norėčiau čia paminėti, yra tai, kad literatūros mokslininko (o juk tokius ir turėtų ugdyti literatūros studijos, ar ne?) erudicija priklauso nuo jo paties. Tikrai ne nuo to, kas ir kaip formuojama, ne nuo "tikrųjų" ar "netikrųjų" vertybių. Vienas žmogus yra man priminęs labai dažnai pamirštamą mintį: "most people approach studies as something to be filled with, not something to interact with" (vertimas iš anglų kalbos būtų maždaug toks: "dauguma žmonių žvelgia į studijas kaip į tai, kas turėtų juos "užpildyti", o ne tai, su kuo reikia sąveikauti"). Su tuo man siejasi ir pats žodis "studijuoti" - kruopščiai į ką nors gilintis pačiam.

Žodžiu, esu labai laiminga, kad susidūriau su "literatūros paribių" (pasak Solveigos Daugirdaitės) autore Liūne Janušonyte ir jos knygele Korektūros klaida. Šitaip praplėčiau savo akiratį ir t. t. Tačiau tikrai nemanau, kad būtų verta ją labai plačiai nagrinėti literatūros studijų metu. Kodėl? Todėl, kad esu įsitikinusi, yra charakteringesnių ir išbaigtesnių tokio humoristinio žanro kūrinių. Yra netgi sukurtos juoko teorijos, kurių ištakos, žinoma, Antikoje. Taigi jei reikėtų rinktis, ar dar kartą skaityti Korektūros klaidą, ar paimti į rankas kokią antikinę komediją, visiems rekomenduočiau pastarąsias.

Galiu tik pritarti Korektūros klaidos tyrinėtojai Solveigai Daugirdaitei, kad romanas, o ir apskritai Liūnės Janušytės kūryba ar net gyvenimiška laikysena yra lietuviškojo feminizmo vienos iš pirmųjų (tikiuosi, nemeluoju) apraiškų. Tuo jos yra įdomios, aktualios ir galėtų būti plačiau nagrinėjamos. Tai tikrai pajusti galima ir skaitant šį mažytį romaną: čia nebelieka to šimtaprocentinio iki tol literatūrinei (ar tik?) moteriai buvusio (ir dažnai vis dar esamo) lyrizmo, sentimentalumo, melancholiškumo ir kitų panašių minkštų emocijų ir išraiškų. Prisiminkit Salomėją Nerį, Vandą Juknaitę ir kt. Liūnės Janušytės moteris moka ir būti jautri (išsiskyrimo scenos knygos pabaigoje), tačiau čia pat sugeba iš to pasijuokti, suvokdama, kad nebūtina gyvenime vien raudoti, būti nuolatinėj nusižeminimo situacijoje ar panašiai. Janušytės moteris emancipuota, lygiavertiškai suvokianti save ir moteriškoje, ir vyriškoje (jei šitaip galima skirstyti), ir apskritai bendroje visuomenėje, sąmoninga jos vyksmams ir savo pačios gyvenimui, suvokianti savo vertę ir jos kainą, galų gale jaučianti, kad gali kvailioti, žaisti ir tiesiog lengvai gyventi ar kurti. To galima ir reikia mokytis. Ne tik literatėms, ne tik moterims, bet ir vyrams. Žodžiu, tikrai įdomu tai, kad tarpukario Lietuvos literatūros padangėje ėmė ir atsirado štai tokias, sakyčiau, gana globalias ir jau labiau pokarines, problemas ir temas nagrinėjantis kūrinys.

Vis dėlto, kaip jau minėjau, tas lengvumas, žaidimas, kurio kūrinyje siekiama humoro, satyros, ironijos priemaišomis, mano nuomone, yra neišpildomas. Tiesiog jauste jauti, kad tai - veikiau populiariosios literatūros, skirtos masėms, lygmenyje išliekantis, taigi kartais pernelyg paprastomis priemonėmis veikiantis literatūros kūrinys. Nereikia susidaryti įspūdžio, kad labai skirstau literatūrą į aukštąją ir žemąją - skaitau ir tą, ir tą. Noriu pasakyti tai, kad Korektūros klaidos atveju tarsi pajunti, kad galbūt siekta kažko daugiau, bet neištempta. O galbūt tiesiog nesutampa mano ir autorės humoro jausmas. Juk tai - gana slidus ir subjektyvus dalykas, ar ne?

Bet kokiu atveju, (perspėju: čia prasideda dar subjektyvesnė interpretacija!) neskaityčiau šio romano antrą kartą ir greičiausiai niekam nerekomenduočiau dėl to, kad tikiu, jog juoktis galima ir šviesiau. Kaip ir autorė, tikiu žmogaus sąmoningumu ir sąmoningėjimu, tačiau jis man siejasi ne su nuolatiniu niekur nevedančiu šaipymusi iš visų ir visko, o su konstruktyvumu: konstruktyvia kritika, ironija, auginančiu juoku. Tokio romane buvo labai mažai, jo pasigedau. Gali būti, kad jo trūko būtent dėl to bandymo išlikti "atskalūniškoje" pozicijoje, bet ji manęs per daug taip pat nežavi: dažniausiai ji tik parodo, kad labai stengiamasi pabėgti nuo kažko, nuo ko net neverta bėgti, ypač nuo savęs. Mano supratimu, bet koks sąmoningas, iš savęs ir iš kitų pasijuokti mokantis žmogus anksčiau ar vėliau vis tiek susivokia, kad juoktis nėra lygu atsiskirti, galiausiai - kad nuo žmogiškosios būties vis tiek niekur nepabėgsi. Ir visai nesvarbu, ar tu esi vyras, ar moteris. Ta "kitoniškumo bet kokia kaina" stadija, mano galva, išaugama su paauglyste.

O gal aš tiesiog neturiu humoro jausmo ir pati nemoku iš savęs pasijuokti. Tokiu atveju visa tai, ką rašiau, tiesiog pamirškite ir skaitykite Korektūros klaidą. Išvis skaitykite. Ilgai vis tiek neužtruksit - romanas neilgas ir nepretenzingas.

Moderniame mene, kaip ir realybėje, labai trapi riba skiria genijų nuo bepročio, kaip ir pavyzdingą visuomenės narį nuo sociopato. Tėveliai - padorūs, nugaras lenkiantys visuomenės nariai. Sūnelis - paauglys, žavisi klasikine...

Moderniame mene, kaip ir realybėje, labai trapi riba skiria genijų nuo bepročio, kaip ir pavyzdingą visuomenės narį nuo sociopato. Tėveliai - padorūs, nugaras lenkiantys visuomenės nariai. Sūnelis - paauglys, žavisi klasikine muzika, su suaugusiais kalba mandagia ir pagarbia maniera, rengiasi stilingai ir tvarkingai. O jei pridėtume, kad šio žavaus jaunuolio hobis - su būriu draugų svaigintis vietiniame bare nežinomomis medžiagomis pagardintu pienu ir pinigų bei linksmybių prasimanyti ultrasmurto sesijų metu? Štai ir turėsime herojų (o gal - antiherojų?), skaitytoją pastatantį į labai nepatogią poziciją.

Nepaisant nepagrįsto, nepamatuoto ir nemotyvuoto blogio, netgi narciziškumo, skaitytojas negali nesižavėti Aleksu. Apdovanotas iškalba bei ironija, išlavintu skoniu bei lyderyste, tačiau laviruojantis visuomenės normų ribose. Autorius iškelia klausimą, ar smurtas kyla žmogaus esybėje, ar pati visuomenė gimdo agresiją? Ar galima palyginti ir įvertinti atskiro individo smurto išraišką su masiniais nusikaltimais - kad ir žudymais, trėmimais II Pasaulinio karo metu? Ar geriau laisva valia pasirinkti blogio kelią, negu per prievartą būti geru?

Kad ir kokie būtų atsakymai į šiuos klausimus, Aleksas gali nusiraminti - "kazino visada laimi". Sisitema, o gal tai pavadintume visuomene arba valdžia, išsprendžia klausimą sau palankia linkme. Aleksui belieka nuspręsti, ar tokio gyvenimo jis ir siekė. O kiekvienas skaitytojas šiame kūrinyje ras tai, ką labiausiai trokšta įžiūrėti. Vieniems tai tebus smurto scenų kratinys, kitiems - jaunimo maištavimo išraiška, visuomenės spaudimo atspindys individui ar netgi emocinė politinės tironijos žaizda.

Gero skaitymo!

Mano buvimas Vilniuje ir maklinėjimas senamiesčiu nuo šiol bus kitoks. Labiau įtraukiantis, atidesnis siauroms senamiesčio gatvėms ir byrančioms senutėlėms plytoms.

Šiandien, einant įprastu maršrutu į darbą, pastebėjau...

Mano buvimas Vilniuje ir maklinėjimas senamiesčiu nuo šiol bus kitoks. Labiau įtraukiantis, atidesnis siauroms senamiesčio gatvėms ir byrančioms senutėlėms plytoms.

Šiandien, einant įprastu maršrutu į darbą, pastebėjau pirmuosius kelionės pokyčius ir naujus pojūčius. Juos man ir padovanojo dvi "Silva Rerum" dalys.
Tad jeigu norite:


Kad jūsų kelionės Vilniaus gatvėmis taptu nedideliu nuotykiu, tikintis išgirsti karietos ratų dardėjimą akmeniniu grindiniu ir užuosti sukaitusių miestiečių kvapą;
Kad prie jūsų baimių ir fobijų prisidėtų dar viena - tamsoje sutikti baziliską;
Kad jūsų vakarai patogiame krėsle pavirstų kelione laiku į ne patį palankaiusią laikotarpį - 16-ojo amžiaus vidurį ir 17-ojo pradžią, kur bus visko - karo, maro, mirštačių kūnų krūvų ir gyvenimo aistros, nusivylimo, supratimo ir apmaudžių nesusipratimų;
Kad jūsų nuobodi kasdienybė vėl imtų teikti palaimą (o gal visgi atsirastų norinčių patogumą iškeisti į to meto romantiką? Aš pati - už karštą vonią ir šešiolikos rūšių pieną :});
Kad susiūbuotų jūsų pasitikėjimas bažnyčia arba tik dar kartą pasitvirtintų jūsų kelias ateizmo link;
Ir kad kelios jūsų gyvenimo dienos tiesiog ištirptų kažkur baroko labirintuose.


Visais atvejais "Silva Rerum" Jums bus kaip kaip tik.

Tiesą sakant, vengdama šios knygos per patį jos graibstymo ir skaitymo įkarštį, nuvilnijusį prieš kelis metus, visai nė neketinau jos skaityti. Nežinia, ar apskritai būčiau ryžusis šiam dvitomio skaitymui, bet netikėtai vaikštinėjant su kolegėmis Vilniuje jos ėmė svarstyti, kurią vietą Kristina Sabaliauskaitė turėjo omenyje, rašydama savo romaną: kur gyveno Jonas Kirdėjus Birontas, o kur - žydas gydytojas Gordonas. O po to, kai aptikau tokį Arnoldo komentarą čia: http://www.knyguklubas.lt/silva+rerum+ii.html (tiesiai po aprašymu, parašytas 2012 spalį), abejonių neliko. Tad jeigu ir jūs nesate baroko žinovas, graikų mitologijos ekspertas, literatūros profesorius ar bent doktorantas, vargiai galite išvardyti Mocarto ir Bethoveno kūrybos principus, ir jums patinka sodri neįprasta kalba, neįtikėtinos meilės istorijos ir spalvingi veikėjai, kurių gyvenima galima panarstyti įvairiais kampais nuo pat vaikystės iki mirties, rekomenduoju atsiversti Kristinos Sabalaiuskaitės "Silva Rerum". Perskaitę pirmuosius penkis puslapius žinosite, ar norite tęsti. Maždaug tuo pat metu apsvarstysite ir atrojo tomo galimybes.

Skanaus! nePatyliukais.blogspot.com

Neisvengiamai,besibaigiant Seniesiems Metams ir bestovint ant Naujuju Metu slenkscio,manau daugelis pasvarsto,kas gyvenime buvo gerai,o kas nelabai,ka reiketu pataisyti,o kas jau nebepataisoma...Ypatinga demesi atkreipiame i tarpusavio...

Neisvengiamai,besibaigiant Seniesiems Metams ir bestovint ant Naujuju Metu slenkscio,manau daugelis pasvarsto,kas gyvenime buvo gerai,o kas nelabai,ka reiketu pataisyti,o kas jau nebepataisoma...Ypatinga demesi atkreipiame i tarpusavio santykius,nes Kaledu svente nori nenori primena apie seimos zidinio ,tarpusavio santykiu reiksminguma zmogaus gyvenime...Visgi vieniems pavyksta susikurti stiprius partnerystes rysius,kitiems-ne.Kodel?

Si klausima ne karta buvo sau iskele daugybe moteru,o tarp ju ir as:) Visgi,kolegei padovanojus man sia knyga per Kaledas,si dovana sukele man sypsena,tiksliau jos pavadinimas bei smaikstus virselis."Ar jis yra tas Tikrasis?Ka reiketu zinoti merginai pries isipareigojant".

Jau pats pavadinimas nuteikia optimistiskai-jame nera uzkoduota problematikos,o tik pasiulymas pasidalinti ziniomis,panasiai kaip perkant automobili patyres vairuotojas patartu i ka atkreipti demesi pries perkant transporto priemone:) Cia nekalbama apie tai,kad tu neturi galimybiu isigyti automobilio (Beje,autorei budingas kategoriskas atmetimas bet kokiu abejoniu savimi ar bet kokiu nesekmes galimybiu).Cia kalbama apie tai,koki geriausiai tau tinkanti automobili issirinkti (paciai!) is visu tau siulomu.

Autore atlaidziai ,bet ryztingai nagrineja moteru problemas, nesureiksmina ju per daug,ji nesmerkia skaitytoju,nebando ipirsti minties ,kad joms yra kazkas blogai,kas susije su vaikyste,karminemis bausmemis (kas daznai buna kitose psichologinio pobudzio knygose ,nagrinejanciose poru santykius),ir neretai santykius kaip pavyzdi lygina su automobiliu:)

Ji tiesiog,kaip gera praktiska drauge,pasiulo pvz."paskaiciuoti" savo netinkamo elgesio padarinius,kaip antai nesugebejimo greitai issiskirti su netinkamu vaikinu,palyginti ,kiek laiko sugaistume jei su netinkamu vaikinu (pamate ,kad jis netinkamas) bendrautume tris metus vietoje ,tarkime,triju menesiu.Visgi,kas man labai patiko,sioje knygoje nera vyru nuvertinimo,vaizduojant juos kaip netikusius is esmes.Atvirksciai,sioje knygoje autore remiasi ir vyru,lygiagreciai su moterimis ,apklausa.Taigi,iskart gretina dvi pozicijas nagrinedama kiekviena tema.

Autore pataria isiklausyti i moteriska intuicija,bet tuo paciu nepamesti blaivaus proto,ir stebeti,ypatingai pacioje draugystes su vaikinu pradzioje,ar ju rysys turi pacius svarbiausius 5 traukos elementus:jaukuma,sauguma,smaguma buti kartu,tikra meile ir aistra bei abipuse pagarba.O kaip suzinoti,ar yra visi 5 elementai,pateikiami labai konkretus patarimai ,orientuoti i ivairius zenklus.

Autorei nebudingas perdetas sentimentalumas,ji labai gyvenimiskai ir konkreciai pataria skaitytojoms,tuo paciu ir savo klientems (Mira Kirshenbaum yra Chesnut Hill instituto Bostone klinikos direktore,tarptautiniu mastu zinoma,apdovanojimu laimejusi knygu apie zmoniu santykius autore) kaip susirasti visais atzvilgiais tinkanti vaikina,nedarant kompromiso net vienam trukstamam elementui is 5 butinu traukos elementu.

Skaitant sia knyga,man buvo pakankamai jauku ir smagu,knyga per daug neapkrauna,neitempia smegenu ir nevargina ,nors tuo paciu ,manau,kad suzinojau tikrai svarbiu dalyku.Autore pulsuoja meile skaitytojoms,bei tvirtu pasitikejimu,kas tikrai gali ikvepti daugeli nevykusiu santykiu nuvargintu moteru.

Be abejo,manua kad daugeli,jei ne visus dalykus, mes,moterys ,ir taip jau zinome giliai viduje tik ne visada sugebame taip meistriskai susisteminti ir zaismingai isvilkti problemos esme i dienos sviesa,kaip tai daro knygos autore Mira Kirschenbaum.

Gero skaitymo,mielos moterys!:)

Knygoje galima atrasti naudinų patarimų, kaip išvalyti savo mintis ir ugdyti valią. Viskas išdėstyta aiškiai, suprantamai ir paprastai. Daugelis gyvenimiškų frazių yra gridėtos ir žinomos, tačiau sudėtos į vieną knygą....

Knygoje galima atrasti naudinų patarimų, kaip išvalyti savo mintis ir ugdyti valią. Viskas išdėstyta aiškiai, suprantamai ir paprastai. Daugelis gyvenimiškų frazių yra gridėtos ir žinomos, tačiau sudėtos į vieną knygą. Kiekvienas ras kažką tinkamo sau. Patarčiau knygą įsigyti, nes pravartu pasižymėti, pasibraukti kai kurias mintis, pasirašyti komentarus ar pastabas. Taip pat knygoje yra vietų, kurias reikia užpildyti. Perskaičius knygą ir išsigryninus, atsirinkus informaciją, galima susikurti puikų saviugdos ir tobulėjimo planą, pateiktą medžiagą integruojant sau. Tai puiki paspirtis kažką keisti.

"Buvo akimirkų, kai pasiryžusi prabilti nesugebėdavau ištarti nė žodžio. Turėjau grįžti ir viską surašyti. Nesiveržk iš karto sužinoti paslapties, neskubėdama įsigilink į savo šeimos istoriją! Tu viską sužinosi. Ir...

"Buvo akimirkų, kai pasiryžusi prabilti nesugebėdavau ištarti nė žodžio. Turėjau grįžti ir viską surašyti. Nesiveržk iš karto sužinoti paslapties, neskubėdama įsigilink į savo šeimos istoriją! Tu viską sužinosi. Ir tik tada padarysi išvadas. Apie mane ir apie prakeiksmą".



"Maorės prakeiksmas" turėtų patikti visoms, kurios žavisi meilės istorijomis ar serialais. Tik ši knyga nėra apie laimingą meilę. Priešingai, ji apie tokią meilę, kuri iš kartos į kartą neša nelaimes ir skausmą. Žmogus - tai tik mažytis likimo žaislas, bejėgis prieš gyvenimo audras ir negandas...

Šis romanas yra apie stiprias, bet nelaimingas asmenybes. Knygos centre - kelių kartų mylinčios moterys. Istorija prasideda tuomet, kai Ana išteka už nemylimo vyro ir jų santuoka, suprantama, nenusiseka. Vyras susiranda meilužę maorę (senosios N. Zelandijos gentis), kuri nuo jo pastoja, tačiau nenorėdamas susilaukti palikuonių, vyras pakelia prieš ją ranką ir moteris kūdikį praranda. Šitaip įskaudinta maorė prakeikia savo skriaudėją, pasiųsdama negailestingą likimą ištisoms šios šeimos kartoms.

Knygoje vaizduojamos visos giminės pastangos išlikti ir pabėgti nuo protėvius užgulusio prakeiksmo. Iš esmės, visos istorijos labai panašios - moterys (kurios ir yra pagrindinės romano herojės) išteka už nemylimų vyrų ar pamilsta joms nepasiekiamus, augina vaikus vienišos, nes jų mylimieji tragiškai žuvo. Daugiau nei 400 puslapių kone identiškų istorijų ir veikėjų! Laimei, paraleliai pasakojama istorija ir iš kito galo: vokietė Sofija aiškinasi savo mamos žūties aplinkybės ir netikėtai susiduria su šeimos paslaptimis. Čia jau galima aptikti ir detektyvo elementų, ir net šiek tiek įtampos. Paaiškėja, kad Sofija yra Anos propropro...vaikaitė, tad prakeiksmas turėtų pasiekti ir ją.

Įdomus pasakojimo išdėstymas, neįprasta tema, tačiau tik tiek. Daugiau knygoje neradau nieko nei vertingo, nei gražaus, nei įsimintino. Manau, kad subtilesnio literatūrinio skonio skaitytojams ji nelabai patiks, tačiau nuobodžiaujančioms namų šeimininkėms - pats tas!

Šią knygą vis ruošiausi perskaityt gerus 6 mėn, tad pagaliau... projekto bei viruso dėka susikaupiau :)

Visų pirma norėčiau palinkėti autoriui, šią knygą išplėsti į rimtą veikalą - tema labai įdomi ir svarbi, tačiau...

Šią knygą vis ruošiausi perskaityt gerus 6 mėn, tad pagaliau... projekto bei viruso dėka susikaupiau :)

Visų pirma norėčiau palinkėti autoriui, šią knygą išplėsti į rimtą veikalą - tema labai įdomi ir svarbi, tačiau "Daugiatautė Lietuva. Lietuvos etninių mažumų istorija" gan paviršutiniška. Gal reikėjo imti trumpesnį, tarkim tik LDK laikotarpį, bet išsamiau aprašyti. Pasidalinsiu keliomis knygoje rastomis įdomybėmis:

* LDK XV-XVI a. gyveno virš 20 etninių grupių žmonių (didelis skaičius tiems laikams), o 2001 m. - 115 tautybių atstovų.

* Vilniuje, dabartinėje Vokiečių g. ir jos apylinkėje, valdant Gediminui, čia gyveno Vokiečių bendruomenė, tad gatvės pavadinimas nėra laužtas iš piršto.

* Lietuvoje be lietuvių, lenkų, rusų, gudų, totorių, čigonų dar gyveno ir didelę reikšmę turėjo škotai (Kėdainiai), armėnai, karaimai, anglai (Šventoji, Palanga), italai etc.

Įdomu tai, kad Lietuvoje nuo seno taikiai sugyveno įvairių tautų, kalbų bei religijų atstovai, o dabar lietuviai yra ganėtinai nepakantūs kitataučiams.

"Rašyti gali kiekvienas" - tai gidas į kūrybinio rašymo dirbtuves, skirtas aukšteniųjų klasių mokytojams ir aukštųjų mokyklų pirmo bei antro kursų dėstytojams. Tačiau, pirkdama knygą, į šią pastabą nebekreipiau...

"Rašyti gali kiekvienas" - tai gidas į kūrybinio rašymo dirbtuves, skirtas aukšteniųjų klasių mokytojams ir aukštųjų mokyklų pirmo bei antro kursų dėstytojams. Tačiau, pirkdama knygą, į šią pastabą nebekreipiau dėmesio, kai peržvelgiau jos turinį. Knygoje atradau daugybę naudingų patarimų kaip turėtų elgtis mokytojas kūrybinio rašymo pamokose. Nors pati nesu mokytoja, ir galbūt ją niekada ir netapsiu, bet kuo daugiau skaičiau, tuo labiau supratau, kiek daug naudos ir įkvėpimo man davė ši knyga. Tad net nebūtina lankyti kūrybinio rašymo seminarų, nes L. Vincės knygoje galima perskaityti viską, ką būtumėte išgirdę iš dėstytojo. Šiame vadove detaliai aprašyti visi aspektai, padedantys lengviau įsijausti į rašymo dirbtuvių veiklą ir susitvarkyti savo mintis. Man, kaip esamai abiturientei, ši knyga padėjo ramiau ir be baimės žvelgti į artėjantį lietuvių kalbos egzaminą, nes joje pasisėmiau patarimų, pedėsiančių išgyventi tas keturias valandas, kuomet turėsiu rašyti rašinį, kuris galbūt nulems tolimesnę mano ateitį. Negana to, tuose 348 puslapiuose yra gausybė rašymo pratimų, kuriuos papildo įvairūs pavyzdžiai. Tad jeigu norite tapti rašytojais, jums nebūtina lankyti užsiėmimus, kurie atima ne tik didelius pinigus, bet ir brangų laiką. Tereikia perskaityti šią knygą, susidėlioti mintis ir pradėti kurti, nes kiekviename iš mūsų, net jeigu ir labai giliai, tačiau visgi tūno kūrybinė kibirkštėlė. L. Vincė parodo, kad nesvarbu kokios profesijos žmogus esi - daktaras, gėlininkas, policininkas ar pardavėjas -, svarbu, kad turi noro kurti ir savo kūryba dalintis su kitais. Labai džiaugiuosi įsigijusi šią knygą, nes ji mane tik dar labiau paskatino kurti ir niekada nesustoti, net ir pačiose nesėkmingiausiose situacijose.

Haruki Murakami yra mano pats mylimiausias autorius, todėl kai pamačiau jo naujai į lietuvių kalbą išversta knygą labai apsidžiaugiau. Kaip ir visada, knyga susikrimto labai greitai ir lengvai. Patiko tai, kad joje Murakami...

Haruki Murakami yra mano pats mylimiausias autorius, todėl kai pamačiau jo naujai į lietuvių kalbą išversta knygą labai apsidžiaugiau. Kaip ir visada, knyga susikrimto labai greitai ir lengvai. Patiko tai, kad joje Murakami kalba apie save, tarsi bėgdamas, ritmingai nukrypsta į įvairius prisiminimus, viską apžvelgia ir sugeba grįžti prie pradinės temos. Buvo smagu labiau pažvelgti į jo pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą. Turiu pripažinti, kad jo asmenybė labai žavi savo disciplinuotu (todėl paradoksaliu) laisvumu. Knyga tikrai patiks visiems, kad yra susipažinęs ir pamilęs jo kūrybą.