Tai pirmoji Danutės Tumonytės-Mažeikienės knyga. Nuoširdus eiliavimas. Eilėraščiuose sudėtas gamtos grožis Taip lengva skaityti, visi suprantami ir artimi. Gal dar ir todėl,kad asmeniškai pažystu šią nuostabę...

Tai pirmoji Danutės Tumonytės-Mažeikienės knyga. Nuoširdus eiliavimas. Eilėraščiuose sudėtas gamtos grožis Taip lengva skaityti, visi suprantami ir artimi. Gal dar ir todėl,kad asmeniškai pažystu šią nuostabę poetę.Rekomenduoju šią knygą paskaityti net ir tiems kas eilių neskaito.Knygos viršelio google.lt nerasta, todėl uždedu poetės nuotrauką.

"Marlis ir aš", tai knyga,kurioje rašoma apie patį ištikimiausią draugą- Marlį. Nors Marlis buvo labai išdykęs, viską draskė, kramtė, buvo sunkiai suvaldomas, bet vistiek Džonas jį labai mylėjo. Po kelių mėnesių...

"Marlis ir aš", tai knyga,kurioje rašoma apie patį ištikimiausią draugą- Marlį. Nors Marlis buvo labai išdykęs, viską draskė, kramtė, buvo sunkiai suvaldomas, bet vistiek Džonas jį labai mylėjo. Po kelių mėnesių Džonas susipažino su Džene, Dženei nelabai patiko Marlis, nes jis viską griovė, kramtė merginos grandinėles,žiedus,drabužius. Kiek vėliau jie susilaukė pirmojo vaiko - Patriko. Patrikas buvo pirmasis vaikas, kuris kaip ir Džonas mylėjo Marlį iš visos širdies. Marlio nebuvo įmanoma nuvesti į dresiravimo mokyklą. Jis nesilaikė taisyklių ir teko jį išmesti. Dženė,praradusi viltį, apšaukė Džoną ir pratarė : "Kol kažkur nepaliksi šuns, gali namo negrįžti."

Džonas labai nusivylė pamatęs tokią Dženės nuotaiką. Marlį paliko pas draugą. Grįžęs namo, Dženė jo atsiprašė, pasakė esanti per daug pasikarščiavusi.Gali parsivesti Marlį namo.

Po kiek laiko gimė dar 2 vaikai - Elzė ir Matas. Jie irgi mylėjo šunį.

Po kelių savaičių Marlis jau buvo senas, silpo. Džonas jį nuvežė pas daktarus, jie pasakė, kad jam blogai, susikusios žarnyno žarnos. Kitą dieną Marlis mirė. Visi labai ilgėjosi Marlio, palaidojo jį po medžiu. Nors Marlis buvo pats blogiausias pasaulyje šuo, bet jis buvo GERIAUSIAS VISŲ ŠEIMOS NARIŲ DRAUGAS.

"Laimingasis Princas ir kitos pasakos", tai knyga, kurioje rašoma, kad jei tu pasiaukosi dėl kitų, tau tai gali irgi atsitikti. Laimingasis Princas atidavė savo akis kregždutei, kuri buvo sušalusi iš šalčio, visus turtus...

"Laimingasis Princas ir kitos pasakos", tai knyga, kurioje rašoma, kad jei tu pasiaukosi dėl kitų, tau tai gali irgi atsitikti. Laimingasis Princas atidavė savo akis kregždutei, kuri buvo sušalusi iš šalčio, visus turtus išdalijo vargšams, kurie per Kalėdas tiesiog stovėjo prie gatvės ir prašė išmaldos. O brangiausiąjį Deimantą, atidavė sunkiai sergančiai mergytei, kuri ligos kamuojama, stengėsi neprarasti vilties. Ji tikėjo, kad stebuklai pildosi, todėl kiekvieną dieną tikėjo, kad pasveiks. Deja, taip nenutiko net ir tada , kai Laimingasis Princas atidavė Deimantą. Mergaitė po kelių dienų visiškai nusilpo, bet viltis, tikėjima stebuklais, vieną dieną pasiteisino ir pagijo. Kai Laimingasis Princas atidavė viską, ką turėjo, liko be nieko. Po kelių dienų Princas sušalo ir numirė. Bet giliai širdyje visada galvojo: "Aš išgelbėjau mergaitė, vargšus. Nesvarbu , kad aš likau be nieko, bet juk ne turtai svarbiausia.Aš savimi labai didžiuojuosi." Taip Princas kartojo visą savo gyvenimą.

Keistai nuteikianti knyga. Jau norisi padėti ir nebeskaityti,bet norisi sužinoti kuo visa tai baigsis. Vaikų namuose augusi nei kuo nepasitikinti,niekur nepritampanti paauglė.Dar mažą priėmusi moteris dėjo visas...

Keistai nuteikianti knyga. Jau norisi padėti ir nebeskaityti,bet norisi sužinoti kuo visa tai baigsis. Vaikų namuose augusi nei kuo nepasitikinti,niekur nepritampanti paauglė.Dar mažą priėmusi moteris dėjo visas pastangas,išmokė suprasti gėlias. Rodosi jau galėtų ji atsiverti pasitikėti,dėja... Pridaro daug klaidų,bėga nuo ją mylinčių žmonių ir juos skaudina.Tiek nepasitiki savimi,kad palieka ir dukrą. Tik meilė gėlėm jų kalba po truputį padės ištaisyti klaidas.

"Gyvenimą reikia liesti, o ne smaugti. Kartais turi atsipalaiduoti, o kitais kartais judėti į priekį su juo. Tai kaip valtis. Laikyk variklį įjungęs, kad galėtum vairuoti srovėj (p. 118)" - bene svarbiausia R. Bredbury...

"Gyvenimą reikia liesti, o ne smaugti. Kartais turi atsipalaiduoti, o kitais kartais judėti į priekį su juo. Tai kaip valtis. Laikyk variklį įjungęs, kad galėtum vairuoti srovėj (p. 118)" - bene svarbiausia R. Bredbury kūrinio mintis. Kitais žodžiais tariant reikia tiesiog gyventi, sutikti gyvenimo iššūkius ir nesistengti keisti nusistovėjusios tarkos.

Knygoje pasakojama apie paauglių, dar beveik vaikų, nuotykių bei svajonių kupiną gyvenimą. Keletas berniukų nusprendžia niekad nesenti ir paskelbia karą senukams, manydami tokiu būdu išvengti senatvės. Komiškos vaikų išdaigos apkartina ne vieno senolio gyvenimą. Tačiau to dar negana, vieną vakarą vaikams šauna galvon, jog norint sustabdyti laiką būtina sugadinti miesto laikrodį. Tik sugadinus laikrodį, deja niekas nepasikeičia. Vasara eina pabaigon. Nori nenori tenka su ja atsisveikinti ir vaikams, ir senoliams.

Patiko išryškinta jauno - seno priešprieša. Savotiškas gyvenimo ratas - seni miršta, netenka fiziologinių galių, kiti - jaunuoliai auga, bręsta, atranda meilę, erekciją ir kitus dalykus.

Knygą iš dešimties balų vertinčiau septynetu, nes iš kūrinio tikėjausi daugiau. Rekomenduočiau ne tik jaunimui, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms. Beje, R. Bradbury "Sudie, vasara" savo idėjomis labai artima Dž. Selinderžio kūriniui "Rugiuose prie bedugnės".

Po turtingo rančios savininko mirties pagal tastamentą ūkį paveldi trys jo dukros iš skirtingų santuokų.Skirtingo būdo seserys-Vila,Tesė ir Lilė-suartėja. Nuostabių laukų ir kalnų apylinkėse,ima siautėti žūdikas...

Po turtingo rančios savininko mirties pagal tastamentą ūkį paveldi trys jo dukros iš skirtingų santuokų.Skirtingo būdo seserys-Vila,Tesė ir Lilė-suartėja. Nuostabių laukų ir kalnų apylinkėse,ima siautėti žūdikas manjakas. tai Lilės vyras nuo kurio ji pabėgo. Seserys turi palaikymą iš kitų rančų jaunuolių. jų rupinimasis perauga į meilės romanus. Tačiau knyga lyg be pabaigos,norisi versti lapą ir dar rasti ką skaityti. Man labiau patinka kai taškai ant i sudėlioti. Manjakas šlaistosi po langais ir net neaišku,kaip jį sugavo ar išviso sugavo?

KITI. Įvardis, kuris nutolina žmones. Asmeniškumo jame visiškai nėra. Žodis du kartus pavartotas pavadinime, kelia šiokį tokį šiurpą ir tarsi noriu jį išversti: svetimi, nepažįstami balsai, nematyti ir klaidūs kambariai....

KITI. Įvardis, kuris nutolina žmones. Asmeniškumo jame visiškai nėra. Žodis du kartus pavartotas pavadinime, kelia šiokį tokį šiurpą ir tarsi noriu jį išversti: svetimi, nepažįstami balsai, nematyti ir klaidūs kambariai. Pirmieji žodžiai ant viršelio ir jau gana nejauki nuotaika.

Kūrinio pradžia taip pat nenudžiugina. Pasakojama apie mamos netekusį berniuką Džoelį, kuris ruošiasi keliauti gyventi pas tėtį. Nors nusimato kelionė, o kelionių istorijos paprastai smagios, ši kažkodėl nenuteikia džiugiems nuotykiams. Ir vėl mano spėjimai pasitvirtina. Berniukas sunkiai randa tėvo namus. Juose tęsiasi ta pati paslaptinga ir keista nuotaika. Keistas namas, keisti žmonės, keistos apeigos, keistos kaimynės sesės dvynės. Ir išties vis daugėja tų kitų, neatpažintų. Tačiau berniukas drąsiai tyrinėja naująjį pasaulį, išmintingai susidraugauja su aplinka ir tie keistuoliai pamažu jo taip nebestebina. Berniukas auga ir pamažu atranda savo vietą pasaulyje.

Tai moderniosios gotikos kūrinys. Dėl to jį su malonumu skaitys būtent šio žanro mėgėjai. Man knyga buvo per slogi. Kada šiandien ir taip aplinkui nedaug šviesos, tvinpyksiška istorija nesužavi.

Ikvepianti knyga apie nepaprastai moterį - Kamilą Sidiki, kuri sunkiu Afganistanui laikotarpiu valdant talibams, sugebėjo kovoti ne tik už savo šeimos išgyvenimą, bet ir už visos bendruomenės gerovę. Kamilos stiprus ryžtas ir...

Ikvepianti knyga apie nepaprastai moterį - Kamilą Sidiki, kuri sunkiu Afganistanui laikotarpiu valdant talibams, sugebėjo kovoti ne tik už savo šeimos išgyvenimą, bet ir už visos bendruomenės gerovę. Kamilos stiprus ryžtas ir tikėjimas šviesia ateitimi paskatino ją įkurti siuvėjos verslą, suvienyti ir itraukti Chair Chanos moteris ir tokiu būdu ištverti sunkų laikotarpį, kai moteriai nebuvo galima viešai rodytis mieste, kalbėtis su vyrais, dirbti ir tuo uždirbti pinigų maistui. "Siuvėja iš Chair Chanos" supažindina skaitytoją su to meto įvykiais, gyvenimo būdu, tradicijomis; atveria akis apie tikruosius sunkumus ir sunkią kovą, kurią, nepaisant griežtų taisyklių ir reikalavimų, atkakliai kovojo Kamila su savo seserimis. Ši knyga, paremta begaline meile ir atsidavimu savo artimiesiems bei užsispyrimu siekti savo svajonių, yra puikus motyvacijos nepasiduoti, dorovės principų bei meilės gyvenimui pavyzdys.

Peržvelgiu dar visai neseniai užsisakytas knygas. Vieną perverčiu ir suku galvą: o šitą kodėl užsisakiau? Aprašymas neįspūdingas, viršelis nei šioks, nei toks... Tiesa... Bestseleris. Ir kuo jis taip visus sužavėjo?...

Peržvelgiu dar visai neseniai užsisakytas knygas. Vieną perverčiu ir suku galvą: o šitą kodėl užsisakiau? Aprašymas neįspūdingas, viršelis nei šioks, nei toks... Tiesa... Bestseleris. Ir kuo jis taip visus sužavėjo? Tiek to. Pasiduodu savo senam įpročiui pirmiausiai perskaityti tai, kas, atrodo, neįdomu...

Ką gi. Panašu, kad neklydau. Pradžia - nesuprantama, nuobodi ir neaiški. Veiksmų makalynė, o ir žodeliai tokie, kad nors liežuvį nusilaužk. Gerai, kad skaityti nereikia garsiai. Liežuviui gipsas (bent jau kol kas) - negresia. Vis dėlto skaitau toliau ir...

Nežinau, ar perpratau rašymo stilistiką, ar tie keisti žodžiai jau užstrigo pasąmonėj, tačiau pagaliau darosi įdomu. Autorius puikiai atskleidžia visuomenės požiūrį į neveiksnius ar nestabilios psichikos asmenis. Dar geriau atskleidžia, kaip tokiais žmonėmis manipuliuojama ar kaip lengvai galima tapti asmenimi, įtrauktu į neprognozuojamųjų sąrašą. Būtent tokia ir laikoma Elisabet: nenuspėjama mergina, kuriai paprasčiausiai "trūksta kelių varžtelių". Tačiau neskubėkime nuvertinti Elisabet. Ji puikiai sugeba pasirūpinti savimi, pakovoti už save ir... yra geniali kompiuterių įsilaužėlė.

Mikaelis. Dar vienas visuomenės "nurašytas" veikėjas. O dar visai neseniai jis buvo puikus ir gerbiamas laikraščio redaktorius. Deja, įvykiams pasisukus neprognozuojama linkme - Mikaelio bandymas atskleisti itin įtakingo žmogaus ir jo vadovaujamos kompanijos nusikaltimus - palieka dėmę reputacijoje ir kainuoja darbo vietą. Štai čia prasideda trečioji istorija, įtraukianti į savo gniaužtus ir dvi pirmąsias...

Prieš keturiasdešimt metų dingo mergina. Visi mano, kad ji buvo nužudyta. Didelis ir intrigomis bei pykčiu apraizgytas giminės klanas įtaria vienas kitą. Vienintelis jos senelis Henrikas iki šiol nenuledžia rankų ir bando ieškoti vėl ir vėl. Būtent jis pasikviečia Mikaelį, kad visa turima informacija ir dokumentai dėl anūkės dingimo būtų peržvelgti naujomis akimis. Vis dar yra vilties, kad bus išaiškinta anūkės žmogžudystė. Mikaeliui prireikia įgudusio hakerio paslaugų, taigi, į tyrimą įsisuka ir Lisabeta...

Šioje knygoje rasite visko: detektyvą, romaną, dramą... Autorius puikiai parinko situacijas, veiksmus, išgyvenimus ir visa tai paskanino tokiu aprašymu, kad vargu ar kils noras numesti knygą šalin ją vos įpusėjus. O svarbiausia - intriga išlaikoma iki pačių paskutinių puslapių, kuriuose - visiškai netikėta baigtis. Ir dar netikėtisnis - atskleistas nusikaltimas, kuris giminėje net nebuvo įtartas egzistuojant .

Štai tau ir neįdomus viršelis bei aprašymas... Paradoksas: knyga, skaityta, kaip neįdomiausia - tapo įdomiausia.

Malonaus skaitymo :)

Apibūdinama svarbiausiu Horney veikalu, ši knyga man patiko. Rekomenduoju ją besidomintiems psichologija, žmogaus elgesio priežastimis bei norintiems sužinoti kai ką apie save, draugus ar pažįstamus. Nors ši knyga pirmą...

Apibūdinama svarbiausiu Horney veikalu, ši knyga man patiko. Rekomenduoju ją besidomintiems psichologija, žmogaus elgesio priežastimis bei norintiems sužinoti kai ką apie save, draugus ar pažįstamus. Nors ši knyga pirmą kartą buvo išleista 1964 metais, praėjus pusei amžiaus ji tebėra aktuali. Horney aiškina, kokios yra nerimo priežastys, kas dar labiau jį įtakoją, kokie jo padariniai bei kaip (ypač neurotikai) bando jo atsikratyti.

Šioje knygoje autorė aprašo, kas sukelia baimes, kokios yra jos funkcijos, kuo jos skiriasi nuo nerimo, kaip pagelbėti žmonėms, kuriuos jos kamuoja. Horney svarsto, kodėl žmonės yra priešiškai nusiteikę, kaip pasireiškia meilė, prielankumas, kokie yra neurotikų siekiai - pavyzdžiui, pateikia galios, prestižo ir turėjimo siekius.

Nors didžiulio įspūdžio knyga man nepadarė, skaityti buvo tikrai verta. Prisiminiau ko mokiausi, palyginau mano pažįstamų neurotikų elgesį, tad daugelyje aspektų sutinku su Autore. Karen Horney požiūryje rasite daug Adlerio įtakos, cituoja Froidą, bet dažniausiai pateikdama savąją nuomonę.